Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Pasikalbėkim!

Vai­vos Ged­vi­lai­tės jau­nys­tės pro­ver­žis: „Pa­sau­lis yra gra­žus!”

Jau­nu­tė, gra­ži ir drą­si mer­gi­na pro sa­vo dar­bo­vie­tės lan­gą re­gin­ti tik dan­gų, ge­rai ži­no, kur sau­giau­sia pa­dė­ti lėk­tu­ve ras­tą bom­bą. Tai Vai­vos Ged­vi­lai­tės kas­die­ny­bė – ke­lio­nės po vi­są pa­sau­lį, kas­kart at­si­du­riant vis ki­ta­me že­my­ne. Vie­no­je ge­riau­sių (pa­gal sau­gu­mą, ap­tar­na­vi­mą, rū­pi­ni­mą­si dar­buo­to­jais bei ki­tus kri­te­ri­jus) oro li­ni­jų ben­dro­vė­je „Emi­ra­tes“ stiu­ar­de­se dir­ban­ti plun­giš­kė aki­na­mai šyp­so­si: „Ar be­ga­li bū­ti ge­riau, jei už ke­lio­nes dar ir su­mo­ka?“ Vos 22 me­tų mer­gi­nai šis mėgs­ta­mas dar­bas – tik­ras po­il­sis po tarp­tau­ti­nės žur­na­lis­ti­kos stu­di­jų An­gli­jo­je, Li­ver­pu­lio Džo­no Mu­ro uni­ver­si­te­te. Tar­si mė­gau­da­ma­si žur­na­lis­ti­ne veik­la, Vai­va fil­muo­ja sa­vo kas­die­ny­bę bei ap­lan­ky­tuo­sius pa­sau­lio kam­pe­lius ir sa­vo in­ter­ne­ti­nia­me „YouTube“ ka­na­le „Vai­va‘s world“ kas sa­vai­tę įke­lia nau­jus die­no­raš­čio (blogo) įra­šus. Trum­pam grį­žu­si į na­mus Plun­gė­je, Vai­va mie­lai su­ti­ko pa­pa­sa­ko­ti apie sva­jo­nių iš­si­pil­dy­mą.

„Rei­kia at­ras­ti tai, kas da­ro ta­ve lai­min­gą“

Yra sa­ko­ma, kad kuo dau­giau žmo­gus tu­ri veik­los, tuo dau­giau ir grei­čiau vis­ką su­spė­ja pa­da­ry­ti. Lai­ma Pa­plaus­kai­tė – gy­vas pa­vyz­dys. Mer­gi­na ne­ap­si­ri­bo­ja tik mo­kyk­los lan­ky­mu ir abi­tū­ros eg­za­mi­nų lau­ki­mu. Jos kas­die­ny­bė­je – kal­bų mo­ky­ma­sis, gro­ji­mas įvai­riais mu­zi­kos in­stru­men­tais, dai­na­vi­mas baž­ny­čios cho­re, o kur dar do­mė­ji­ma­sis įvai­rio­mis mo­ty­va­ci­ją ke­lian­čio­mis ir tei­gia­mą po­žiū­rį į ap­lin­ką ku­rian­čio­mis pa­skai­to­mis. Ste­bi­na ir Lai­mos min­tys apie gy­ve­ni­mą. „No­riu mė­gau­tis gy­ve­ni­mu“, – pa­pras­tai sa­ko aš­tuo­nio­lik­me­tė.

To­mas Pet­rei­kis: „Že­mai­ti­jos kny­ga – vi­sam gy­ve­ni­mui“

Ta­len­tin­gas, per­spek­ty­vus jau­nas moks­li­nin­kas – taip apie iš Plun­gės ki­lu­sį To­mą Pet­rei­kį at­si­lie­pia plun­giš­kiai bib­lio­fi­lai. Vil­niaus uni­ver­si­te­to Kny­go­ty­ros ir do­ku­men­to­ty­ros ins­ti­tu­to lek­to­rius, so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­ras ga­li di­džiuo­tis pla­čia aka­de­mi­ne veik­la: pa­skai­tos uni­ver­si­te­to stu­den­tams, moks­li­nių straips­nių kny­go­ty­ros ir is­to­ri­jos te­mo­mis ren­gi­mas bei pub­li­ka­vi­mas, da­ly­va­vi­mas, pra­ne­ši­mų skai­ty­mas įvai­riuo­se moks­lo ren­gi­niuo­se ir pan. Už moks­lo pa­sie­ki­mus 2010 m. Vil­niaus uni­ver­si­te­te jau­na­jam moks­li­nin­kui su­teik­tas ma­gist­ro MAGNA CUM LAUDE di­plo­mas, o ma­gist­ro bai­gia­mą­jį dar­bą „Že­mai­ti­jos kny­gos kul­tū­ra“ (va­do­vas prof. Do­mas Kau­nas) Lie­tu­vos jau­nų­jų moks­li­nin­kų są­jun­ga 2011 m. pri­pa­ži­no ge­riau­siu 2010 m. hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų sri­ties dar­bu Lie­tu­vo­je. To­mas – pri­sie­kęs bib­lio­fi­las, yra Vil­niaus Mar­ty­no Maž­vy­do ir Plun­gės Si­mo­no Dau­kan­to bib­lio­fi­lų klu­bų na­rys. Ir jo moks­li­nių ty­ri­nė­ji­mų ob­jek­tas – kny­ga, ne bet ko­kia, o Že­mai­ti­jos kny­ga. Apie kny­gą ir šis po­kal­bis.

Ais­tė Pi­li­ba­vi­čiū­tė: jau­nys­tė ope­ros aukš­tu­mo­se

Že­mai­čių Kal­va­ri­jos mies­te­lio apy­lin­kės ty­lios – ne­ap­rė­pia­mi lau­kai, to­li­mi miš­ke­liai ir vais­ki dan­gaus erd­vė sklei­džia ra­my­bę. Kaž­ka­da to­kio­je ru­de­niš­ko­je kai­mo ty­lo­je mer­gi­nos šir­dy­je su­vir­pė­jo be­ga­li­nis no­ras dai­nuo­ti. Iš­si­pil­dy­mas bu­vo mis­tiš­kas – tar­si pats Dan­gus bū­tų iš­gir­dęs ir pa­sklei­dęs šią ži­nią po pa­sau­lį. Šian­dien nuo­sta­bus Ais­tės Pi­li­ba­vi­čiū­tės ly­ri­nis sop­ra­nas su­ža­vi vi­sus be iš­im­ties ope­ros ger­bė­jus. Dar net ne­bai­gu­si Lie­tu­vos mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­jos, Ais­tė jau bu­vo už­ka­ria­vu­si Eu­ro­pos pres­ti­ži­nių mu­zi­kos kon­kur­sų komisija ir pub­li­kos šir­dis. Šian­dien vos dvi­de­šimt sep­ty­ne­rių A. Pi­li­ba­vi­čiū­tė džiu­gi­na ir Lie­tu­vos žiū­ro­vus – Da­lios Ibel­haup­tai­tės re­ži­suo­to­je ope­ro­je „Bo­he­ma“ at­lie­ka vie­ną iš pa­grin­di­nių vaid­me­nų, o pas­ku­ti­nis jos vaid­muo – ope­ro­je „e – Kar­men“. Su jau gar­sia jau­ną­ja ope­ros so­lis­te A. Pi­li­ba­vi­čiū­te kal­ba­mės jos tė­viš­kė­je – gra­žiuo­se bei jau­kiuo­se Al­fre­do ir Lo­re­tos Pi­li­ba­vi­čių na­muo­se Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je.

Kol ma­tė, tol skai­tė!

Kiek­vie­ną, at­ėju­sį ir iš­ei­nan­tį, ji pa­ly­di mie­la šyp­se­na, lin­kė­da­ma vi­siems vi­so ko ge­riau­sio. To­kia yra Pau­li­na Vir­žin­tie­nė, gy­ve­nan­ti Plun­gės ra­jo­ne, Nar­vai­šių kai­me, šių me­tų rug­pjū­čio 27 die­ną pra­de­dan­ti an­trą sa­vo šimt­me­tį. Ne, ne, ne­ap­si­ri­ko­te, ge­rai su­pra­to­te! Dar ei­da­ma 99 me­tus ji per­skai­ty­da­vo po 50–90 kny­gų per me­tus, at­si­mi­nė smul­kiau­sius įvy­kius, da­tas, dau­gy­bę ei­lė­raš­čių... Kny­gas, žur­na­lus iš bib­lio­te­kos par­ne­ša ją slau­gy­ti at­si­kė­lu­si duk­tė Ire­na iš Klai­pė­dos, ku­ri ir pa­ti la­bai daug skai­to. Ei­da­ma į par­duo­tu­vę pir­miau­sia už­su­ka į bib­lio­te­ką pa­im­ti kny­gų sau ir ma­mai, o tik po to – į par­duo­tu­vę, nes kiek mais­to be­tilps į ran­ki­nę, tiek bus ge­rai – svar­bu, kad kny­gos tilp­tų. Duk­ra Ire­na ne tik daug skai­tan­ti, bet re­tą ren­gi­nį ar kon­cer­tą, vyks­tan­tį kai­mo kul­tū­ros na­muo­se, pra­lei­džian­ti. Šiais me­tais mie­lai lan­kė bib­lio­te­ko­je or­ga­ni­zuo­tus kom­piu­te­ri­nio raš­tin­gu­mo kur­sus.
Prieš ge­rus me­tus pa­tei­kiau ke­le­tą klau­si­mų mie­lai Pau­li­nai, o ji bė­rė at­sa­ky­mus tar­si žir­nius, tik spėk ra­šy­ti.

Da­bar fut­bo­las daug tech­niš­kes­nis, o ta­da tu­rė­ta dau­giau iš­tver­mės...

Šie­met su­kan­ka 60 me­tų, kai Plun­gės „Li­nų au­di­nių“ fut­bo­lo ko­man­da iš­ko­vo­jo Lie­tu­vos čem­pio­nų var­dą. Ta pro­ga „Plun­gės ži­nių“ re­dak­ci­ja nu­ta­rė pa­kal­bin­ti tuo­me­ti­nės ko­man­dos tre­ne­rį ir var­ti­nin­ką, il­ga­me­tį pe­da­go­gą ir Plun­gės gar­bės pi­lie­tį An­ta­ną Ja­dziaus­ką.

Ju­lius An­glic­kas: apie ko­vas Ame­ri­kos rin­ge ir vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mus Plun­gė­je

Di­de­lis na­mas, ku­ria­me da­bar yra Plun­gės svei­ka­tos cen­tras, kaž­ka­da va­di­no­si „An­ge­lo“ vieš­bu­čiu – čia prieš ke­lio­li­ka me­tų gy­ve­no sa­vi­nin­kai An­dže­la ir Al­gir­das An­glic­kai bei jų vai­kai – vy­res­nė­lis Gab­rie­lius ir jau­nė­lis Ju­lius. Gy­ve­ni­mas šią šei­mą iš­sky­rė ir nu­bloš­kė už At­lan­to. Da­bar „ma­ža­jam“ Ju­liui jau 25-eri, jis Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se (JAV) bai­gė moks­lus, čia dir­ba, tre­ni­ruo­ja­si ir sie­kia tap­ti pro­fe­sio­na­liu rin­go ko­vo­to­ju. Kaip jam se­ka­si ir ko­kie pri­si­mi­ni­mai kar­tais už­plūs­ta – apie vi­sa tai in­ter­viu su bu­vu­siu plun­giš­kiu.

Za­fi­ra Lei­lio­nie­nė: „Svar­biau­sia – ku­rian­tis žmo­gus“

„Riau­ba ne­mi­rė. Jis gy­vas sa­vo kū­ri­niais tau­tos kul­tū­ros me­de­ly­no pi­ra­mi­dė­je, ku­rios vir­šū­nę, lai­kui bė­gant, iš­aug­da­mi nau­ji me­džiai kas kar­tą iš­ke­lia vis aukš­čiau.“
Šiuos me­no­ty­ri­nin­kės Al­do­nos Ule­vi­čie­nės žo­džius apie vie­ną ryš­kiau­sių lie­tu­vių liau­dies skulp­to­rių Sta­nis­lo­vą Riau­bą pri­si­mi­nė il­ga­me­tė tau­to­dai­li­nin­kų ku­ra­to­rė Za­fi­ra Lei­lio­nie­nė, pra­dė­da­ma pa­sa­ko­ji­mą apie Plun­gės kraš­to liau­dies meist­rus, tau­to­dai­li­nin­kų veik­los de­šimt­me­čius, tra­di­ci­nius Kul­tū­ros cen­tro pro­jek­ti­nius ren­gi­nius: jau še­šio­lik­tus me­tus ren­gia­mą pa­ro­dą-kon­kur­są „Sta­nis­lo­vas Riau­ba – Že­mai­ti­jos An­der­se­nas“, iš­au­gu­sį į jau­nų­jų me­ni­nin­kų są­jū­dį Že­mai­ti­jo­je, ir ki­tą, ne ma­žiau reikš­min­gą – „Že­mai­tiš­kų tra­di­ci­jų ter­pė­je“, skir­tą su­au­gu­sie­siems tau­to­dai­li­nin­kams, jų kū­ry­bai skleis­ti ir že­mai­tiš­koms tra­di­ci­joms puo­se­lė­ti.

Sa­va­no­rys­tei tuš­čia sau­ja pri­vi­lio­ti su­dė­tin­ga

Plun­gės prieš­gais­ri­nės ap­sau­gos tar­ny­bos vir­ši­nin­kas Vla­das Šim­kus bir­že­lio 8 die­ną Vil­niu­je da­ly­va­vo mo­ky­muo­se, kaip sa­vi­val­dy­bė­je or­ga­ni­zuo­ti ug­nia­ge­sių sa­va­no­rių mo­ky­mus. Kol kas V. Šim­kus tė­ra ga­vęs tik 8 žmo­nių pra­šy­mus sa­va­no­riau­ti ge­si­nant gais­rus ar tei­kiant vi­suo­me­nei ki­tą su prieš­gais­ri­ne sau­ga su­si­ju­sią pa­gal­bą. V. Šim­kus sa­kė, kad sa­va­no­riau­ti lais­vu nuo tie­sio­gi­nio dar­bo me­tu kol kas ge­ra va­lia su­ti­ko tik ke­le­tas kai­mo punk­tų ug­nia­ge­sių, o pri­sik­vies­ti žmo­nių iš šo­no – ne­įma­no­ma mi­si­ja.

Ir vel­nio ap­sės­tą ga­li­ma pa­gy­dy­ti

„La­bai il­gai ken­tė­jau kai­rės ko­jos kul­no skaus­mą, lai­kui bė­gant, kiek­vie­nas žings­nis da­rė­si skau­des­nis, ne­be­pa­ke­lia­mas. Krei­piau­si į me­di­kus, jie kon­sta­ta­vo, kad tai kul­ni­nė atau­ga, dar va­di­na­ma „pen­ti­nais“. Pa­sky­rė gy­dy­mą, ku­rį są­ži­nin­gai at­li­kau, va­žia­vau net į Klai­pė­dą dėl spe­cia­lių įdėk­lų ir ava­ly­nės. At­ro­dė, bus ge­riau. Ta­čiau ne­il­gam. Vi­sai at­si­tik­ti­nai su­ži­no­jau apie Rim­vy­dą. Kai ap­si­lan­kiau pas jį, at­ro­dė keis­tas: pir­miau­sia pa­siū­lė iš­si­va­ly­ti or­ga­niz­mą, o tik ta­da pra­dė­ti gy­dy­ti ko­ją. Pa­klau­siau ir... Jau dve­ji me­tai man ne­be­skau­da ko­jos, esu lai­min­ges­nė, min­tys švie­ses­nės. Apie tai pa­pa­sa­ko­jau ir te­be­pa­sa­ko­ju ne tik įmo­nėms ir žmo­nėms, bet ir me­di­kams“, – tai vie­nas iš dau­ge­lio at­si­lie­pi­mų sve­čių kny­go­je apie dau­ge­liui keis­tą Rim­vy­do Jo­ni­ko, įsi­kū­ru­sio Plun­gė­je, Vy­tau­to g. 7, gy­dy­mo me­to­di­ką. Ir vi­si jie bai­gia­si nuo­šir­džiais pa­dė­kos žo­džiais: „Ačiū tau, Rim­vy­dai, už su­grą­žin­tą svei­ka­tą, ge­rus dar­bus...“

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama