Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Pasikalbėkim!

Ju­lius An­glic­kas: apie ko­vas Ame­ri­kos rin­ge ir vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mus Plun­gė­je

Di­de­lis na­mas, ku­ria­me da­bar yra Plun­gės svei­ka­tos cen­tras, kaž­ka­da va­di­no­si „An­ge­lo“ vieš­bu­čiu – čia prieš ke­lio­li­ka me­tų gy­ve­no sa­vi­nin­kai An­dže­la ir Al­gir­das An­glic­kai bei jų vai­kai – vy­res­nė­lis Gab­rie­lius ir jau­nė­lis Ju­lius. Gy­ve­ni­mas šią šei­mą iš­sky­rė ir nu­bloš­kė už At­lan­to. Da­bar „ma­ža­jam“ Ju­liui jau 25-eri, jis Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se (JAV) bai­gė moks­lus, čia dir­ba, tre­ni­ruo­ja­si ir sie­kia tap­ti pro­fe­sio­na­liu rin­go ko­vo­to­ju. Kaip jam se­ka­si ir ko­kie pri­si­mi­ni­mai kar­tais už­plūs­ta – apie vi­sa tai in­ter­viu su bu­vu­siu plun­giš­kiu.

Za­fi­ra Lei­lio­nie­nė: „Svar­biau­sia – ku­rian­tis žmo­gus“

„Riau­ba ne­mi­rė. Jis gy­vas sa­vo kū­ri­niais tau­tos kul­tū­ros me­de­ly­no pi­ra­mi­dė­je, ku­rios vir­šū­nę, lai­kui bė­gant, iš­aug­da­mi nau­ji me­džiai kas kar­tą iš­ke­lia vis aukš­čiau.“
Šiuos me­no­ty­ri­nin­kės Al­do­nos Ule­vi­čie­nės žo­džius apie vie­ną ryš­kiau­sių lie­tu­vių liau­dies skulp­to­rių Sta­nis­lo­vą Riau­bą pri­si­mi­nė il­ga­me­tė tau­to­dai­li­nin­kų ku­ra­to­rė Za­fi­ra Lei­lio­nie­nė, pra­dė­da­ma pa­sa­ko­ji­mą apie Plun­gės kraš­to liau­dies meist­rus, tau­to­dai­li­nin­kų veik­los de­šimt­me­čius, tra­di­ci­nius Kul­tū­ros cen­tro pro­jek­ti­nius ren­gi­nius: jau še­šio­lik­tus me­tus ren­gia­mą pa­ro­dą-kon­kur­są „Sta­nis­lo­vas Riau­ba – Že­mai­ti­jos An­der­se­nas“, iš­au­gu­sį į jau­nų­jų me­ni­nin­kų są­jū­dį Že­mai­ti­jo­je, ir ki­tą, ne ma­žiau reikš­min­gą – „Že­mai­tiš­kų tra­di­ci­jų ter­pė­je“, skir­tą su­au­gu­sie­siems tau­to­dai­li­nin­kams, jų kū­ry­bai skleis­ti ir že­mai­tiš­koms tra­di­ci­joms puo­se­lė­ti.

Sa­va­no­rys­tei tuš­čia sau­ja pri­vi­lio­ti su­dė­tin­ga

Plun­gės prieš­gais­ri­nės ap­sau­gos tar­ny­bos vir­ši­nin­kas Vla­das Šim­kus bir­že­lio 8 die­ną Vil­niu­je da­ly­va­vo mo­ky­muo­se, kaip sa­vi­val­dy­bė­je or­ga­ni­zuo­ti ug­nia­ge­sių sa­va­no­rių mo­ky­mus. Kol kas V. Šim­kus tė­ra ga­vęs tik 8 žmo­nių pra­šy­mus sa­va­no­riau­ti ge­si­nant gais­rus ar tei­kiant vi­suo­me­nei ki­tą su prieš­gais­ri­ne sau­ga su­si­ju­sią pa­gal­bą. V. Šim­kus sa­kė, kad sa­va­no­riau­ti lais­vu nuo tie­sio­gi­nio dar­bo me­tu kol kas ge­ra va­lia su­ti­ko tik ke­le­tas kai­mo punk­tų ug­nia­ge­sių, o pri­sik­vies­ti žmo­nių iš šo­no – ne­įma­no­ma mi­si­ja.

Ir vel­nio ap­sės­tą ga­li­ma pa­gy­dy­ti

„La­bai il­gai ken­tė­jau kai­rės ko­jos kul­no skaus­mą, lai­kui bė­gant, kiek­vie­nas žings­nis da­rė­si skau­des­nis, ne­be­pa­ke­lia­mas. Krei­piau­si į me­di­kus, jie kon­sta­ta­vo, kad tai kul­ni­nė atau­ga, dar va­di­na­ma „pen­ti­nais“. Pa­sky­rė gy­dy­mą, ku­rį są­ži­nin­gai at­li­kau, va­žia­vau net į Klai­pė­dą dėl spe­cia­lių įdėk­lų ir ava­ly­nės. At­ro­dė, bus ge­riau. Ta­čiau ne­il­gam. Vi­sai at­si­tik­ti­nai su­ži­no­jau apie Rim­vy­dą. Kai ap­si­lan­kiau pas jį, at­ro­dė keis­tas: pir­miau­sia pa­siū­lė iš­si­va­ly­ti or­ga­niz­mą, o tik ta­da pra­dė­ti gy­dy­ti ko­ją. Pa­klau­siau ir... Jau dve­ji me­tai man ne­be­skau­da ko­jos, esu lai­min­ges­nė, min­tys švie­ses­nės. Apie tai pa­pa­sa­ko­jau ir te­be­pa­sa­ko­ju ne tik įmo­nėms ir žmo­nėms, bet ir me­di­kams“, – tai vie­nas iš dau­ge­lio at­si­lie­pi­mų sve­čių kny­go­je apie dau­ge­liui keis­tą Rim­vy­do Jo­ni­ko, įsi­kū­ru­sio Plun­gė­je, Vy­tau­to g. 7, gy­dy­mo me­to­di­ką. Ir vi­si jie bai­gia­si nuo­šir­džiais pa­dė­kos žo­džiais: „Ačiū tau, Rim­vy­dai, už su­grą­žin­tą svei­ka­tą, ge­rus dar­bus...“

Kovai su ne­sai­kin­gu al­ko­ho­lio var­to­ji­mu pasitelkė fotoaparatą ir viešumą

Jei­gu jus kaž­kur su­stab­dys Plun­gės po­li­ci­ja ir ša­lia pa­ma­ty­si­te fo­to­apa­ra­tu vis­ką fik­suo­jan­tį jau­ną vy­rą – ga­li­te ne­abe­jo­ti, kad pa­te­ko­te į Dai­niaus Bag­do­no kad­rą ir sa­vo nuo­trau­ką grei­čiau­siai pa­ma­ty­si­te so­cia­li­nia­me tin­kle „Fa­ce­bo­ok“, ne­se­niai su­kur­to­je gru­pė­je „Plun­gė – mies­tas be al­ko­ho­lio“. Jau­nas vy­ras pats su­gal­vo­jo šį pro­jek­tą, pa­si­skai­tė fo­to­gra­fa­vi­mo vie­šo­je vie­to­je įsta­ty­mą, krei­pė­si į po­li­ci­ją dėl ben­dra­dar­bia­vi­mo ir štai jau nuo ba­lan­džio pa­bai­gos kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį „tran­ko­si“ su pa­rei­gū­nais fik­suo­da­mas jų dar­bą ir įvai­riau­sio plau­ko pa­žei­dė­jus. „Ma­no tiks­las – pa­ro­dy­ti plun­giš­kiams, kaip al­ko­ho­lis nio­ko­ja mū­sų gy­ve­ni­mus“, – sa­ko jis.

Ilo­na Bal­ti­kaus­kai­tė: „Su­var­tu­ko“ kolektyvas – kaip šeima ir gyvenimo mokykla“

Tarp­tau­ti­nė Šo­kio die­na Plun­gės kul­tū­ros cen­tre ba­lan­džio pa­bai­go­je bu­vo pa­mi­nė­ta „Su­var­tu­ko“ kon­cer­tu. Pil­nu­tė­lė sa­lė žiū­ro­vų, aud­rin­gi plo­ji­mai šau­nie­siems šo­kė­jams, jų va­do­vėms, pui­kiai pro­gra­mai.

Smur­tą pa­ty­ru­siems plun­giš­kiams į pa­gal­bą at­ei­na ir Tel­šių kri­zių cen­tras

So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­ja or­ga­ni­za­vo Spe­cia­li­zuo­tos pa­gal­bos cen­trų pro­jek­tų at­ran­kos kon­kur­są, ku­rio me­tu bu­vo at­rink­ti pa­reiš­kė­jai, 2016 me­tais teik­sian­tys spe­cia­li­zuo­tą kom­plek­si­nę pa­gal­bą (psi­cho­lo­gi­nę, so­cia­li­nę, tei­si­nę) smur­tą ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je pa­ty­ru­siems as­me­nims. Plun­gės ir Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bių gy­ven­to­jams to­kią pa­gal­bą teiks Tel­šių kri­zių cen­tras. Pla­čiau apie tai pa­pa­sa­ko­jo įstai­gos di­rek­to­rė Van­da Be­nai­tie­nė.

Kaip vai­ki­nas nuo Pla­te­lių vie­ną die­ną Ki­ni­jo­je ta­po žvaigž­de...

Pa­gal di­plo­mą – in­ži­nie­rius, pa­gal da­bar­ti­nę veik­lą – ren­gi­nių ve­dė­jas, o pa­gal po­mė­gį – mo­de­lis. Tai mū­sų kraš­tie­tis, že­mai­tis, 27 me­tų Ir­man­tas Vai­čiu­lis. Vi­sai ne­se­niai, sau­sio ant­ro­je pu­sė­je, jau­nas vy­ras grį­žo iš Ki­ni­jos, kur mi­li­jo­ni­nia­me Čong­čin­go mies­te pra­lei­do tris mė­ne­sius dirb­da­mas mo­de­liu. Ir­man­tas mie­lai su­ti­ko pa­pa­sa­ko­ti, kaip jam se­kė­si to­li­mo­je ša­ly­je.

Iš ka­ro ali­na­mos ša­lies į Plun­gę at­vy­ku­si Anas­ta­sia: „Čia jau­čiuo­si ge­riau nei gim­ta­ja­me mies­te“

Vi­sa­da links­ma ir darbš­ti, tu­rin­ti daug idė­jų ir sva­jo­nę. Sva­jo­nę pa­si­lik­ti gy­ven­ti Lie­tu­vo­je, Vil­niu­je. To la­biau­siai no­rė­tų iš ka­ro ali­na­mos ša­lies Uk­rai­nos, mi­li­jo­ni­nio mies­to Dnep­ro­pet­rov­sko, į ma­žą mies­te­lį – Plun­gę – at­vy­ku­si sa­va­no­rė Anas­ta­sia Ilias­he­vych. „Čia aš jau­čiuo­si ge­riau nei sa­vo gim­ta­ja­me mies­te“, – sa­ko Anas­ta­sia, ku­ri pir­mą kar­tą į mū­sų ša­lį at­vy­ko prieš ket­ve­rius me­tus.

„Mo­tok­ro­sas – ma­no aist­ra“

Taip sa­ko daug pa­si­ekęs ir vis dar pro­gre­suo­jan­tis mo­tok­ro­so at­le­tas Do­man­tas Jaz­daus­kas. Šis spor­ti­nin­kas, gy­ve­nan­tis vi­sai ne­to­li Plungės, Žemaičių Kal­va­ri­jo­je, su­ge­ba meist­riškai val­dy­ti mo­to­ciklą ir vi­sa­da būna ge­riau­siųjų tre­je­tu­ke, o dažniau­siai – varžybų nu­galėto­jas.

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama