Šeštadienis, 2021 m. rugsėjo 25 d.

Že­mai­ti­jo­je pla­nuo­ja­ma at­kur­ti aukš­ta­pel­kę

Sa­vai­tės pra­džio­je Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko (ŽNP) di­rek­ci­ja pa­skel­bė, jog, siek­da­ma pri­si­dė­ti prie ko­vos su kli­ma­to kai­ta, pa­si­ry­žo at­kur­ti par­ke esan­čią aukš­ta­pel­kę. Dar­bai tu­rė­tų pra­si­dė­ti jau ne­tru­kus. Ste­bė­ti, kaip at­si­ku­ria aukš­ta­pel­kė, ga­lės vi­si no­rin­tys, nes įgy­ven­di­ni­mo me­tu bus pa­sta­ty­tas vi­siems pri­ei­na­mas ap­žval­gos bokš­te­lis.

Per pas­ta­rą­jį šimt­me­tį pel­kė­tų že­mių Lie­tu­vo­je su­ma­žė­jo ko­ne dvi­gu­bai. Ka­dai­se bau­gi­nu­sios kry­žiuo­čius ir gel­bė­ju­sius lie­tu­vius nuo prie­šo, šian­dien pel­kės yra itin pa­žei­džia­mos. Nu­sau­sin­tos pel­kės pa­čios ne­be­at­si­ku­ria – jos ga­li tap­ti ne tik tar­šos šal­ti­niu, bet ir di­di­na šilt­na­mio efek­tą! Dėl šių prie­žas­čių ir vyks­tan­čiai kli­ma­to kai­tai pa­ska­ti­nus, Lie­tu­vo­je, kaip ir dau­ge­ly­je ki­tų pa­sau­lio ša­lių, vyk­do­mi pel­kių at­kū­ri­mo dar­bai.
Da­lis Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nia­me par­ke esan­čio Už­pel­kių tel­mo­lo­gi­nio draus­ti­nio aukš­ta­pel­kės bu­vo nu­sau­sin­ta ran­ki­niu bū­du ir iki 1936 me­tų čia kas­tos dur­pės. Dur­pių ga­vy­ba bu­vo at­nau­jin­ta 1960–1972 me­tais, ap­link pel­kę iš­ka­sus gi­lius van­dens nu­te­kė­ji­mo grio­vius, o ją pa­čią su­skai­džius sau­si­na­mai­siais ka­na­lais. Šios veik­los pa­sek­mė – dur­pių mi­ne­ra­li­za­ci­ja, va­sa­rą iš­džiūs­tan­tis pel­kės pa­vir­šius, pa­ki­tu­si au­ga­lų rū­šių su­dė­tis, iš­ny­ku­sios kai ku­rios aukš­ta­pel­kėms bū­din­gos rū­šys.
Nors di­džio­ji da­lis aukš­ta­pel­kės te­ri­to­ri­jos jau yra iš­džiū­vu­si, vis dar yra iš­li­ku­sios aukš­ta­pel­kėms bū­din­gos au­ga­lų ben­dri­jos bei da­lis rū­šių. Įver­ti­nę, kad dar yra ga­li­my­bė at­kur­ti šį uni­ka­lų gam­tos lo­pi­nė­lį, ŽNP di­rek­ci­jos dar­buo­to­jai ėmė­si šios pel­kės van­dens ly­gio at­kū­ri­mo dar­bų.
„Už­pel­kių tel­mo­lo­gi­nis draus­ti­nis yra ypa­tin­ga vie­ta Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nia­me par­ke. Tai vie­nin­te­lė vie­ta par­ko te­ri­to­ri­jo­je, kur ga­li at­si­kur­ti aukš­ta­pel­kė. Ši vie­ta svar­bi ne tik žmo­nėms, bet ir dau­ge­liui au­ga­lų ir gy­vū­nų, ku­riems rei­kia, kad pel­kė gy­vuo­tų. Pel­kė na­mais šiuo me­tu yra ta­pu­si to­kioms Lie­tu­vos rau­do­no­sios kny­gos gy­vū­nų rū­šims kaip skiau­te­rė­ta­sis tri­to­nas, pla­čio­ji du­sia, dvi­juos­tė nen­dria­du­sė, šar­vuo­to­ji skė­tis. Ti­ki­mės, kad at­kū­rus pel­kės hid­ro­lo­gi­nį re­ži­mą, šių rū­šių pel­kė­je tik pa­dau­gės“, – sa­kė ŽNP at­sto­vas Pau­lius Mi­ka, at­sa­kin­gas už Už­pel­kių pel­kės van­dens ly­gio at­kū­ri­mo dar­bus.
Tam, kad pel­kė at­si­sta­ty­tų, iš­kas­tuo­se grio­viuo­se bus sta­to­mos už­tva­ros, ku­rios su­lai­kys te­kan­tį van­de­nį ir pri­lai­kys jį pel­kė­je iki tam tik­ro ly­gio. Ti­ki­ma­si, kad to­kiu bū­du pel­kė­je su­si­kau­pęs van­duo su­da­rys pa­lan­kias są­ly­gas pel­ki­niams au­ga­lams aug­ti. „Prieš dau­giau nei 50 me­tų žmo­gus, įsi­ver­žęs į šį gam­tos kam­pe­lį, pa­da­rė di­džiu­lę ža­lą gam­tai, ir ji pa­ti su­si­tvar­ky­ti ne­be­ge­ba, to­dėl mū­sų tiks­las – jai šiek tiek pa­gel­bė­ti“, – tei­gė P. Mi­ka.
Re­zul­ta­tai tu­rė­tų pra­dė­ti ryš­kė­ti po ke­le­rių me­tų, ta­čiau pel­kės van­dens ly­gis iki pra­di­nio su­grįš tik po ke­lias­de­šim­ties me­tų. Ste­bė­ti, kaip at­si­ku­ria aukš­ta­pel­kė, ga­lės vi­si no­rin­tys, nes įgy­ven­di­ni­mo me­tu bus pa­sta­ty­tas vi­siems pri­ei­na­mas ap­žval­gos bokš­te­lis. Pa­sak spe­cia­lis­to, at­si­kū­rus iš­skir­ti­nei eko­sis­te­mai, tuo pa­čiu bus ma­ži­na­mos ir šilt­na­mio efek­tą su­ke­lian­čių du­jų emi­si­jos.
„Pir­mie­ji dar­bai Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nia­me par­ke ply­tin­čio­je pel­kė­je pra­si­dės jau at­ei­nan­čiais me­tais. Steng­tis tik­rai ver­ta. Vis dėl­to gy­vos, ak­ty­vios pel­kės yra že­mės inks­tai, pa­de­dan­tys ma­žin­ti kli­ma­to kai­tos spar­tą“, – sa­kė P. Mi­ka.

Pa­reng­ta pa­gal na­tu­ra­lit.lt ir ŽNP inf.

Komentarai
Kiti straipsniai