Gra­žiau­sias ir tvar­kin­giau­sias kai­mas su po­il­sio zo­na – Gi­rė­nai

Gi­rė­nų kai­mą ir jų prieš po­rą me­tų su­tvar­ky­tą tven­ki­nį, ko ge­ro, ži­no vi­si sa­vi­val­dy­bės gy­ven­to­jai. Ne­di­de­lis kai­mas jau ku­ris lai­kas spar­čiai gra­žė­ja ir tvar­ko­si, o šil­tuo­ju me­tų lai­ku su­trau­kia di­de­lį bū­rį žmo­nių, at­vyks­tan­čių pa­si­pliuš­ken­ti ar pa­žve­jo­ti tven­ki­ny­je. Per šių­me­ti­nę My­ko­li­nių šven­tę Gi­rė­nų kai­mas bu­vo pri­pa­žin­tas tvar­kin­giau­siai ir gra­žiau­siai su­tvar­ky­tu kai­mu su po­il­sio zo­na.

Šiek tiek is­to­ri­jos…

Gi­rė­nų kai­mas įsi­kū­ręs prie Ait­ros upės, iš­si­dės­tęs abi­pus ke­lio į Kvė­dar­ną. Nuo jo iki Rie­ta­vo – vos 11 km, pie­tuo­se ei­na ma­gist­ra­lė Vilnius–Kaunas–Klaipėda. Kai­mas be­veik iš vi­sų pu­sių ap­sup­tas miš­kų. Gal­būt nuo miš­kin­gos vie­to­vės ir ki­lo toks kai­mo pa­va­di­ni­mas.
Po 1861 m. že­mės re­for­mos Gi­rė­nai pri­klau­sė La­bar­džių vals­čiui ir bu­vo se­niū­ni­ja, ku­riai pri­klau­sė 12 kai­mų – Lė­gai, Pa­jū­ris, Stumb­rės, Pjau­lės ir ke­le­tas ma­žes­nių. XIX a. Gi­rė­nus val­dė ku­ni­gaikš­čiai Ogins­kiai. Ant­ro­je XIX a. pu­sė­je čia bu­vo ati­da­ry­ti vai­kų na­mai, ku­riais rū­pi­no­si Ma­ri­ja Ogins­kie­nė. Bog­da­nas Ogins­kis prie Ait­ros pa­sta­tė van­dens ma­lū­ną su kar­šyk­la. 1891 m. įsteig­tas že­mai­tu­kų veis­lės ar­klių žir­gy­nas, 1914 m. įkur­tas Gi­rė­nų pa­li­var­kas, 1926 m. ati­da­ry­ta pra­di­nė mo­kyk­la, 1958 m. – bib­lio­te­ka, o 1962 m. – kul­tū­ros na­mai. Anuo­met kai­mas tik­rai bu­vo gy­vas ir vis­kuo ap­rū­pin­tas.

At­lik­ti dar­bai ir įgy­ven­din­ti pro­jek­tai

2008 m. įre­gist­ruo­ta Gi­rė­nų ben­druo­me­nė, ta­da jie įgy­ven­di­no ir pir­mą­jį sa­vo pro­jek­tą pa­gal Vie­tos veik­los gru­pės vyk­do­mą „Le­a­der“ pro­gra­mą „Lais­va­lai­kio ir spor­to vie­tos su­kū­ri­mas Gi­rė­nų kai­me“. Jis kai­na­vo 220 tūkst. li­tų. 50 arų te­ri­to­ri­ja bu­vo ap­so­din­ta me­de­liais, įreng­ta šiuo­lai­ki­nė dau­gia­funk­cė spor­to aikš­te­lė, iš­klo­ta itin ko­ky­biš­ka dirb­ti­ne dan­ga. Čia jau­ni­mas ga­li žais­ti krep­ši­nį, tin­kli­nį, lau­ko te­ni­są. Taip pat bu­vo pa­sta­ty­ta po­il­siui skir­ta pa­vė­si­nė, su­jung­ta su deng­ta te­ra­sa – sce­na. Prie te­ra­sos ir spor­to aikš­te­lės įreng­ti sir­ga­liams ar žiū­ro­vams skir­ti suo­lai. Pa­vė­si­nė­je yra ir di­džiu­lis sta­las, prie ku­rio su­sė­da ben­druo­me­nės na­riai, surengę pa­si­ta­ri­mą ar ko­kį ki­tą su­si­bū­ri­mą. Bū­tent nuo tų me­tų ir pra­dė­jo skleis­tis vi­sas Gi­rė­nų gro­žis. Ne­trū­ko ir pa­gal­bi­nin­kų, ku­rie no­riai ki­bo į dar­bą.
Dar vie­nas di­de­lis dar­bas, ku­rį prieš po­rą me­tų įgy­ven­di­no gi­rė­niš­kiai, – tven­ki­nio ir jo pri­ei­gų su­tvar­ky­mas, įren­giant rek­re­a­ci­nę zo­ną. Tvar­kant šį ob­jek­tą, la­bai pri­si­dė­jo Rie­ta­vo kai­miš­ko­ji se­niū­ni­ja. Kaip pa­sa­ko­jo Gi­rė­nų se­niū­nai­tis Vac­lo­vas Mic­ke­vi­čius, bu­vo no­ri­ma tven­ki­nį pri­va­ti­zuo­ti, ta­čiau ben­druo­me­nė su se­niū­ni­ja nu­ta­rė jį per­im­ti į sa­vo ran­kas ir su­tvar­ky­ti. Di­džiuo­sius dar­bus at­li­ko se­niū­ni­ja, ben­druo­me­nė pri­si­dė­jo ūki­niais dar­bais – pa­sė­jo žo­lę, so­di­no me­de­lius, ve­žė ak­me­nis.
Rie­ta­vo kai­miš­ko­sios se­niū­ni­jos se­niū­nas Ro­ma­nas Jur­čius pa­si­rū­pi­no, kad ša­lia tven­ki­nio iš­dyg­tų sū­py­nės, suo­liu­kai, pa­vė­si­nė, tu­a­le­tai. Ir pats tven­ki­nys prieš tai ne­bu­vo tvar­kin­gas, se­niū­ni­ja sam­dė eks­ka­va­to­rių, pa­da­rė už­tva­rą, apie met­rą su­kė­lė van­de­nį, su­tvar­kė te­ri­to­ri­ją. Iki tol tven­ki­nys bu­vo ap­žė­lęs, o van­dens ly­gis ja­me nu­kri­tęs. Ap­lin­kos prie­žiū­ra rū­pi­na­si ben­druo­me­nė, ku­ri pa­gal pro­gra­mą tu­ri įsi­gi­ju­si trak­to­riu­ką žo­lei pjau­ti, per tą pa­čią pro­gra­mą įsi­gy­tas ir kom­piu­te­ris bei pa­la­pi­nė. „Pra­dė­jus tven­ki­nio tvar­ky­mo dar­bus, žmo­nės tik­rai ak­ty­viai juo­se da­ly­va­vo, da­bar jau sun­kiau į tai įtrauk­ti, vi­si la­biau pa­sken­dę sa­vuo­se dar­buo­se. Se­niau šis ob­jek­tas at­ro­dė ny­kiai, bu­vo ap­žė­lęs kar­kly­nais, ne­bu­vo pri­va­žia­vi­mo. Šie­met čia su­lau­kė­me daug žmo­nių – va­žia­vo nuo ry­to iki va­ka­ro, be­veik kaip į Pa­lan­gą. At­ei­ty­je no­rė­tu­me pa­da­ry­ti ir liep­te­lį, žiū­rė­sim, kaip pa­vyks tai įgy­ven­din­ti“, – pa­sa­ko­jo se­niū­nai­tis.
Gi­rė­niš­kiai tu­ri vei­kian­tį kar­je­rą, iš ku­rio į pa­plū­di­mį pri­ve­žė smė­lio, se­niū­ni­ja už­vei­sė žu­vų. Tven­ki­ny­je gy­ve­na ir gul­bių šei­my­na. Te­ri­to­ri­ja ap­so­din­ta ber­že­liais, pu­še­lė­mis, ke­lios de­ko­ra­ty­vi­nės pu­še­lės pa­so­din­tos ir prie pa­vė­si­nės. Anot V. Mic­ke­vi­čiaus, va­ka­rais čia ne­trūks­ta jau­ni­mo, no­rin­čio pa­va­ka­ro­ti. Daž­nai pro šią vie­tą pra­su­ka ir po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai.

Kai­me jau­čia­mas žmo­nių ma­žė­ji­mas

V. Mic­ke­vi­čius Gi­rė­nų kai­mo se­niū­nai­čio pa­rei­gas ei­na jau se­niai, nuo ta­da, kai pra­dė­ti rink­ti se­niū­nai­čiai. „Aš ben­druo­me­nei sa­kau, kad ne­pa­kei­čia­mų nė­ra, ta­čiau jie vis ma­ne per­ren­ka“, – sa­kė jis. Įre­gist­ra­vus ben­druo­me­nę, kai­me gy­ve­no apie 150 žmo­nių. Da­bar žmo­nių ma­žė­ja, be­li­ko tik apie 90 gy­ven­to­jų. Ne­ma­žai gi­rė­niš­kių iš­ke­lia­vo am­ži­ny­bėn, jau­ni­mas iš­ei­na gy­ven­ti į mies­tus. Ir vai­ku­čių Gi­rė­nuo­se ne­daug: apie 5 ke­liau­ja į Rie­ta­vo Lau­ry­no Ivins­kio gim­na­zi­ją, pa­na­šus skai­čius – į Žad­vai­nių pa­grin­di­nę mo­kyk­lą. Ben­druo­me­nės na­rių yra 30.
Pa­va­sa­rį or­ga­ni­zuo­ja­ma šva­ros tal­ka „Da­rom“, ap­tvar­ko­mos pa­grin­di­nės erd­vės. Vie­na iš opiau­sių vie­tų – sto­te­lė prie įsu­ki­mo į Gi­rė­nų kai­mą. Ten su­sto­ja daug pra­va­žiuo­jan­čių žmo­nių, ka­dan­gi ne­to­li ma­gist­ra­lė, pa­lie­ka šiukš­lių. Bū­tent čia ir pra­si­de­da gi­rė­niš­kių tal­kos.

Trūks­ta tik as­fal­to

Sa­vi­val­dy­bė vi­soms ben­druo­me­nėms kas­met ski­ria lė­šų. Už jas gi­rė­niš­kiai nu­si­pir­ko dvi­vie­tį van­dens dvi­ra­tį, ku­ris sau­go­mas pas vie­ną iš gy­ven­to­jų. Su­ma­nę pa­plau­kio­ti, kai­mo gy­ven­to­jai ga­li nu­va­žiuo­ti ir pa­si­im­ti. Se­niū­nai­tis pa­sa­ko­jo, kad vie­nas žmo­ge­lis jau po­rą me­tų sta­to kai­mo vi­du­ry­je kop­ly­čią. Ji bus su sto­gu, į vi­dų ga­lės įei­ti, bus kry­žius, pa­veiks­lai. Žmo­gus no­ri pa­lik­ti ką nors po sa­vęs, vie­nas šiuo dar­bu už­si­i­ma, sta­to iš sa­vo lė­šų.
„Kal­bant apie di­des­nius dar­bus, kai­mui dar trūks­ta as­fal­to. Per­nai įreng­tas gat­vių ap­švie­ti­mas su šiuo­lai­kiš­ko­mis lem­po­mis, tai da­bar Gi­rė­nai švie­čia kaip mies­tas“, – pa­sa­ko­jo V. Mic­ke­vi­čius.
Kaip ir dau­gu­mo­je kai­mų, yra se­nų, ap­leis­tų so­dy­bė­lių, ku­rio­se nie­kas ne­gy­ve­na. Nau­ja­ku­rių yra, ta­čiau ne­daug. Vie­na jau­na šei­ma at­si­kraus­tė iš Ra­sei­nių, la­bai gra­žiai tvar­ko­si, re­no­va­vo na­mą. Ki­ta šei­ma at­si­kė­lė iš Rie­ta­vo, taip pat jau pra­de­da tvar­ky­tis. „Tru­pu­tį esa­me ap­snū­dę. Kai­mo žmo­nės tu­ri sa­vo ūkius, vis­kas į tai re­mia­si, iš­va­žiuo­ti kur nors ne­la­bai iš­ei­na. Su­si­bė­ga­me pa­si­kal­bė­ti ir tiek. Tu­rė­jo­me iš­vy­ką į Lat­vi­ją, Drus­ki­nin­kus prieš ke­lis me­tus. Tai bu­vo vie­na ge­riau­sių iš­vy­kų, vi­siems la­bai pa­ti­ko. Pir­mais me­tais da­ry­da­vo­me der­liaus nu­ė­mi­mo šven­tę, rink­da­vo­mės prieš Nau­jus me­tus, lai­kui bė­gant jos ap­mi­rė“, – ap­gai­les­ta­vo se­niū­nai­tis.
Kul­tū­ros na­mų Gi­rė­nuo­se nė­ra, esant rei­ka­lui, visi ren­ka­si pa­vė­si­nė­je, esan­čio­je ša­lia spor­to aikš­te­lės. Šil­tuo­ju lai­ko­tar­piu ten įlei­džia­mi žmo­nės švęs­ti ju­bi­lie­jus, ki­tas šven­tes.
V. Mic­ke­vi­čius ne­gai­li gra­žių žo­džių se­niū­nui, nes jei ne jis, vie­niems tiek daug ne­bū­tų pa­vy­kę pa­da­ry­ti.

Gi­rė­nų ben­druo­me­nė – vie­na stip­riau­sių

Gi­rė­nų kai­mu ir jo ben­druo­me­ne la­bai džiau­gia­si ir kai­miš­ko­sios se­niū­ni­jos se­niū­nas R. Jur­čius. Anot jo, tai vie­na stip­riau­sių ir pa­vyz­din­giau­sių ben­druo­me­nių, ku­ri itin rū­pi­na­si sa­vo kai­mo gra­ži­ni­mu. „Su­tvar­kius tven­ki­nį ir jo ap­lin­ką, kai­mas pa­si­da­rė pa­trauk­lus ne tik gy­ven­to­jams, bet ir at­vyks­tan­tiems. Se­niau Gi­rė­nai bu­vo ga­na ny­kūs, o da­bar ta­po pa­vyz­džiu ki­tiems kai­mams. Se­niū­ni­ja kiek ga­li, tiek pri­si­de­da ir pa­de­da“, – sa­kė se­niū­nas. Kal­bant apie ke­lio as­fal­ta­vi­mą, R. Jur­čius mi­nė­jo, kad maž­daug prieš 5 me­tus bu­vo iš­as­fal­tuo­ta gy­ven­vie­tė. Li­ko ki­lo­met­ras žvyr­ke­lio nuo Kvė­dar­nos pu­sės, ta­čiau ši at­kar­pa yra įtrauk­ta į ke­lių as­fal­ta­vi­mo pro­gra­mą ir, lai­kui bė­gant, bus as­fal­tuo­ta. Se­niū­nai­tis V. Mic­ke­vi­čius – taip pat vie­nas ak­ty­viau­sių se­niū­nai­čių, pats pjau­na žo­lę prie tven­ki­nio, rū­pi­na­si tvar­ka. „Ypa­tin­gai no­riu pa­gir­ti V. Mic­ke­vi­čių. Tai la­bai ak­ty­vus ir rū­pes­tin­gas žmo­gus. At­vy­kęs į Rie­ta­vą, vi­sa­da už­su­ka pa­si­kal­bė­ti, yra pui­kus tar­pi­nin­kas tarp gy­ven­to­jų ir se­niū­no. To­kio se­niū­nai­čio lin­kė­čiau kiek­vie­nam kai­mui“, – gra­žių žo­džių ne­gai­lė­jo R. Jur­čius.

Da­lia BARCYTĖ

Nuotraukoje: Prieš dvejus metus sutvarkytas Girėnų tvenkinys vasarą pritraukia vis daugiau lankytojų.