Plun­gės žy­dų is­to­ri­ja – trum­pas pa­sa­ko­ji­mas apie anks­tes­nius lai­kus

Dar nie­kas tiks­liai ne­ga­li pa­sa­ky­ti, ka­da žy­dai pra­dė­jo kur­tis Že­mai­ti­jo­je, o taip pat ir Plun­gė­je. Pen­kio­lik­to­jo am­žiaus pa­bai­go­je žy­dai bru­ta­liai bu­vo iš­va­ry­ti iš Is­pa­ni­jos. Jie pa­trau­kė link Ry­tų Eu­ro­pos, ieš­ko­da­mi sau­ges­nio prie­globs­čio, rin­kos ga­li­my­bių kur­ti ver­slus ir už­si­im­ti įvai­riais ama­tais bei dėl šių ša­lių gy­ven­to­jų re­li­gi­nės to­le­ran­ci­jos. Vė­les­nių lai­kų ne­gan­dos – ka­rai, įvai­rios epi­de­mi­jos – pra­žu­dė ne­ma­žai vie­ti­nių gy­ven­to­jų.

Net dvi­de­šimt vie­ne­rius me­tus (1700–1721) tru­kęs Šiau­rės ka­ras tarp Ru­si­jos im­pe­ri­jos ir Šve­di­jos dėl Bal­ti­jos jū­ros bei jos pa­kran­čių pri­klau­so­my­bės į nuož­maus ka­ro veiks­mus įtrau­kė ir ki­tas Eu­ro­pos vals­ty­bes.
Ka­ras ne­ap­len­kė ir Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos. Šiau­rės ka­ras pa­spar­ti­no po­li­ti­nį ir eko­no­mi­nį Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos (lenk. Rzec­zpo­li­ta Oboj­ga Na­rodów) nuos­mu­kį. Lie­tu­va (ir Že­mai­ti­ja) pa­ty­rė di­džiu­lius pra­ra­di­mus – žu­vo ar­ba nuo ba­do ir epi­de­mi­jų mi­rė la­bai daug žmo­nių. Iš­tuš­tė­jo kai­mai ir mies­te­liai, be šei­mi­nin­kų li­ko daug na­mų. Ga­lų ga­le, pa­si­bai­gus ka­ro veiks­mams, į iš­tuš­tė­ju­sius mies­te­lius pra­dė­jo kel­tis žy­dai, ku­rie ap­si­gy­ven­da­vo be sa­vi­nin­kų li­ku­siuo­se na­muo­se.
Ma­no­ma, kad Plun­gė­je pir­mie­ji žy­dai pra­dė­jo kur­tis dar 18 am­žiu­je. Po 1709–1711 me­tų ma­ro epi­de­mi­jos mies­te li­ko tik apie 200 gy­ven­to­jų ir daug tuš­čių na­mų. O jau 1719 me­tais žy­dams bu­vo leis­ta mies­te sta­ty­ti si­na­go­gą. Ga­lė­jo bū­ti, kad Plun­gės dva­rą val­dant gra­fams Zu­bo­vams (1806–1873 me­tų lai­ko­tar­piu), jie sky­rė lė­šų žy­dų mal­dos na­mų BET MIDRAŠ pa­sta­ty­mui. Vė­liau to­je vie­to­je at­si­ra­do še­šių si­na­go­gų kom­plek­sas.
1848 m. bir­že­lio 25 die­ną Že­mai­ti­jo­je ki­lo cho­le­ros epi­de­mi­ja. Vys­ku­pas Mo­tie­jus Ka­zi­mie­ras Va­lan­čius kny­go­je „Na­mų už­ra­šai“ ra­šo, kad cho­le­ra pir­miau­siai pra­si­dė­jo Šiau­liuo­se. At­ro­do, kad už­kra­tas bu­vo at­vež­tas su paš­to siun­to­mis iš Pe­ter­bur­go. Per tą cho­le­ros epi­de­mi­ją Plun­gė­je mi­rė apie 200 žy­dų, o pa­ra­pi­jo­je – tik 5 krikš­čio­nys, ku­rie siau­čiant cho­le­ros epi­de­mi­jai, lan­kė­si pas žy­dus. Mat daug žy­dų bu­vo pre­ky­bi­nin­kai ir ga­li­mai kai ku­rias pre­kes siun­tė­si iš Pe­ter­bur­go. Kny­go­je „Mo­tie­jus Va­lan­čius Že­mai­čiuo­se“ ra­šo­ma, kad 1850 me­tais Plun­gė­je bu­vo apie 170 gy­ve­na­mų­jų na­mų su pus­ket­vir­to tūks­tan­čio gy­ven­to­jų, ku­rių treč­da­lį su­da­rė žy­dų tau­ty­bės mies­te­lė­nai.
De­vy­nio­lik­ta­me am­žiu­je dau­gu­mą Plun­gės gy­ven­to­jų su­da­rė žy­dai. 1847 me­tais Žy­dų ben­druo­me­nei pri­klau­sė 2197 as­me­nys. 1897 me­tais už­re­gist­ruo­ti 2502 čia gy­ve­nan­tys žy­dai, ku­rie su­da­rė 55 pro­cen­tus vi­sų mies­to gy­ven­to­jų. Dau­gu­ma žy­dų ver­tė­si pre­ky­ba su Ry­tų Prū­si­ja ir ap­lin­ki­niais kai­mais, taip pat – ama­tais ir net že­mės ūkiu.
Anų lai­kų Plun­gė bu­vo me­di­nių na­mu­kų mies­te­lis. Me­di­nę Plun­gę ke­lis kar­tus siau­bė di­de­li gais­rai. Daug žy­dų ne­te­ko na­mų ir tur­to. 1888 me­tų va­sa­ros gais­ras su­nai­ki­no 25 žy­dų na­mus ir 48 žy­dų šei­mos li­ko be sto­go virš gal­vos. Plun­gės dva­ro val­dy­to­jas My­ko­las Ogins­kis siun­tė sa­vo dar­bi­nin­kus su ar­kliais pa­gel­bė­ti de­gan­čio mies­to gy­ven­to­jams. Po še­še­rių me­tų (1894 me­tų va­sa­rą) per at­lai­dus ir di­dį­jį pre­ky­me­tį ki­lęs dar di­des­nis gais­ras su­nai­ki­no vi­są mies­to cen­trą. Tuo­met su­de­gė apie 400 na­mų, iš jų net 323 pri­klau­sė žy­dų tau­ty­bės as­me­nims. Apie 2500 žy­dų li­ko be pa­sto­gės. Pa­gal­bos ran­ką ne­lai­mė­liams ir vėl iš­tie­sė ku­ni­gaikš­tis. Ka­dan­gi gais­ras su­nai­ki­no daug žy­dų krau­tu­vė­lių, My­ko­lo Ogins­kio ini­cia­ty­va mies­to cen­tre, Tur­gaus aikš­tė­je, bu­vo pa­sta­ty­ti va­di­na­mie­ji „Il­gie­ji kro­mai“. Il­gas mū­ri­nis pa­sta­tas iš abie­jų pu­sių bu­vo su­skirs­ty­tas į 36 ne­di­de­les krau­tu­vė­les. Žy­dai pre­kiau­to­jai ku­ni­gaikš­čiui tu­rė­jo iš­si­mo­kė­ti per dvy­li­ka me­tų. O ne­tur­tin­gie­ji pre­kei­viai už sa­vo krau­tu­vė­lę ga­lė­jo mo­kė­ti net dvi­de­šimt ket­ve­rius me­tus. Ku­ni­gaikš­čio M. Ogins­kio rū­pes­čiu žy­dams bu­vo pa­sta­ty­ta pir­tis. Tai jis žy­dų ben­druo­me­nei pa­sko­li­no pi­ni­gų, kad bū­tų at­kur­ta su­de­gu­si si­na­go­ga. Ma­no­ma, kad M. Ogins­kis pa­sta­tė žy­dų li­go­ni­nę. Iki šių lai­kų yra iš­li­kęs žy­dų gim­na­zi­jos pa­sta­tas, ku­rio sta­ty­bos fun­da­to­rius taip pat bu­vo ku­ni­gaikš­tis M. Ogins­kis.
1921 mies­te gy­ve­no 2200 žy­dų tau­ty­bės žmo­nių. Bet 1928 me­tais pa­ste­bi­mas ma­žė­ji­mas – Plun­gė­je gy­ve­no 1815, t. y. 44 pro­cen­tai žy­dų. Tam įta­kos tu­rė­jo sun­kus gy­ve­ni­mas, pri­ver­tęs ma­žiau pa­si­tu­rin­čius žy­dus emig­ruo­ti į ki­tas ša­lis. Daž­nai jų ke­liai ve­dė į to­li­mą­ją Pie­tų Af­ri­ką. Į šią iš­ka­se­nų tur­tin­gą ša­lį žy­dų emig­ra­ci­ja pra­si­dė­jo dar de­vy­nio­lik­ta­me am­žiu­je, jiems bė­gant nuo ca­ro valdininkų per­se­kio­ji­mų ir įvai­rių su­var­žy­mų, nuo skur­do ir ki­tų ne­pri­tek­lių.
Ki­ta da­lis žy­dų, gy­ve­nu­sių Plun­gė­je, sten­gė­si čia kur­ti įvai­rius ver­slus ir taip už­dirb­ti pa­ja­mų pra­gy­ve­ni­mui. Lie­tu­vai ta­pus ne­pri­klau­so­ma vals­ty­be, žy­dai pir­mie­ji dar 1919 me­tais pra­dė­jo steig­ti kre­di­to ko­o­pe­ra­ty­vus – žy­dų liau­dies ban­kus. Ne­sant ga­li­my­bės gau­ti pa­sko­lų, bu­vo ne­įma­no­ma pra­dė­ti jo­kio ver­slo. Žy­dų liau­dies ban­kai bu­vo et­niš­kai už­da­ri kre­di­to ko­o­pe­ra­ty­vai, tei­kę pa­sko­las žy­dams ver­sli­nin­kams. Eko­no­mis­tas Vla­das Ter­lec­kas tei­gia, kad pa­sau­li­nės žy­dų or­ga­ni­za­ci­jos taip pat rė­mė sa­vo tau­tie­čių Lie­tu­vo­je stei­gia­mus kre­di­to ko­o­pe­ra­ty­vus, su­teik­da­mos pi­gių, vos už 3 pro­cen­tus pa­sko­lų. To­kią pa­sko­lą bu­vo ga­vęs ir Plun­gės žy­dų ban­kas iš Ame­ri­kos žy­dų or­ga­ni­za­ci­jų.
Že­mai­čiai il­gus am­žius bu­vo kai­mie­čiai, vi­so­mis jė­go­mis įsi­ka­bi­nę į že­mę. Mies­te­liuo­se kun­ku­lia­vo žy­dų gy­ve­ni­mas. To­kia bu­vo ir Plun­gė, tu­rė­ju­si vos ke­lis tūks­tan­čius gy­ven­to­jų. Žy­dai bu­vo ap­gy­ve­nę vi­są Plun­gės cen­trą ir vi­sas di­dži­ą­sias gat­ves. Cen­tre gy­ve­no tur­tin­ges­ni ver­sli­nin­kai, pre­ky­bi­nin­kai, lais­vų­jų pro­fe­si­jų at­sto­vai – gy­dy­to­jai, pro­vi­zo­riai, ad­vo­ka­tai… To­liau nuo mies­to cen­tro gy­ve­no var­gin­ges­ni žmo­nės. Mies­tie­čių že­mai­čių na­mu­kai spie­tė­si ap­link Ka­ta­li­kų baž­ny­čią ir mies­to pri­ei­go­se. Tai­gi ke­lis šimt­me­čius Plun­gė bu­vo shtet­las – ma­žas mies­te­lis su daug žy­dų.

Zi­ta Pau­laus­kai­tė

Nuotraukoje: Aaron Dov Bennett, gimė 1852 m. Plungėje. Emigravo į Ameriką. Mirė 1934 m. Niujorke, Brukline.