Penktadienis, 2024 m. kovo 29 d.

Bu­vę mo­ki­niai po pus­šim­čio me­tų grį­žo į sa­vo mo­kyk­lą

Prieš 50-imt me­tų – 1969-ai­siais – Plun­gės 3-io­ji vi­du­ri­nė mo­kyk­la (da­bar – „Sau­lės“ gim­na­zi­ja) iš­lei­do pir­mą­ją abi­tu­rien­tų lai­dą. Tais me­tais pa­si­rink­tais gy­ve­ni­mo ke­liais pa­trau­kė 28 jau­ni plun­giš­kiai. Ir štai šią va­sa­rą, 2019-ųjų bir­že­lio 28-ąją, tie pa­tys žmo­nės vėl pra­vė­rė sa­vo mo­kyk­los du­ris. Tą­dien su­si­ti­ko 21-as kla­sio­kas ir ke­tu­rios jų mo­ky­to­jos. Pa­si­ma­ty­ti su bu­vu­siais kla­sės drau­gais bu­vo at­vy­kęs ir Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio dra­mos te­at­ro ak­to­rius Vy­tau­tas Rum­šas.

Kai po dau­ge­lio me­tų pra­ve­ri sa­vo mo­kyk­los du­ris, pa­si­vaikš­čio­ji su ben­drak­la­siais tais pa­čiais ko­ri­do­riais, pa­sė­di suo­le ir už­ver­tęs gal­vą pa­žvel­gi į so­din­tą ąžuo­liu­ką, vir­tu­sį ąžuo­lu, ta­da ne­no­rom su­vo­ki, kaip grei­tai bė­ga lai­kas. Pus­šim­tis me­tų… Ar­ba pu­sė am­žiaus. Tiek lai­ko pra­ėjo nuo tos va­sa­ros, kai ta­da 18-me­čiai Plun­gės 3-io­sios vi­du­ri­nės mo­kyk­los mo­ki­niai iš­laks­tė sa­vais ke­liais. Da­bar, bū­da­mi 68-erių, su­si­ti­ko prie tų pa­čių laip­tų, ku­riais ka­dai­se sku­bė­jo į pa­mo­kas.
„Tai – ypa­tin­gas jaus­mas, žo­džiais ne­nu­sa­ko­mas įvy­kis. Su­grį­žo vi­si pri­si­mi­ni­mai. At­ro­do, jog mes vis dar to­kie pa­tys – net ju­de­siai, kal­ba, ben­dra­vi­mas – nie­kas ne­pa­si­kei­tę. Tik me­tų daug pra­bė­go…“ – žvelg­da­ma į prie mo­kyk­los ne­se­niai da­ry­tą su­si­ti­ki­mo nuo­trau­ką, su nos­tal­gi­ja kal­bė­jo Rū­ta En­dri­jaus­kie­nė, Mi­la­šai­čių kai­mo šei­mų ben­druo­me­nės „Sruo­ja“ va­do­vė. Ji taip pat mo­kė­si to­je kla­sė­je.
Pa­pra­šy­ta pa­pa­sa­ko­ti apie ne­se­niai įvy­ku­sį ju­bi­lie­ji­nį kla­sės su­si­ti­ki­mą, mo­te­ris pir­miau­siai už­si­mi­nė, jog jie sten­gia­si pa­si­ma­ty­ti re­gu­lia­riai, kas pen­ke­rius me­tus, tik šie me­tai bu­vo iš­skir­ti­niai. Anks­čiau R. En­dri­jaus­kie­nė sa­kė ir pa­ti or­ga­ni­za­vu­si su­si­ti­ki­mus ar prie jų pri­si­dė­ju­si, o šią va­sa­rą kla­sio­kus su­bur­ti ėmė­si bu­vu­si jų se­niū­nė Ade­lė En­dzi­nie­nė (bu­vu­si Ber­ta­šiu­tė) ir V. Rum­šas. Ak­to­rius ypač pa­si­sten­gė dėl kul­tū­ri­nės da­lies – Že­mai­čių dai­lės mu­zie­ju­je jiems bu­vo suor­ga­ni­zuo­ta kon­cer­ti­nė pro­gra­ma.
„Bū­da­mi moks­lei­viai, mes ben­dra­vo­me „gy­vai“, ne kaip da­bar­ti­nis jau­ni­mas – per te­le­fo­nus ar kom­piu­te­rius. To­dėl la­bai il­gi­mės po­kal­bių, šil­tų san­ty­kių. Su­si­ti­kę ap­si­ka­bi­na­me, pa­si­bu­čiuo­ja­me – tar­si gi­mi­nės. Mū­sų kla­sė bu­vo tvir­tas bran­duo­lys, to­dėl iki šiol la­bai ge­rai su­ta­ria­me ir vi­sa­da lau­kia­me su­si­ti­ki­mų“, – pa­sa­ko­jo R. En­drjaus­kie­nė.
Ju­bi­lie­ji­nis su­si­ė­ji­mas pra­si­dė­jo bir­že­lio 28-osios die­ną mo­kyk­lo­je, kur juos ma­lo­niai pri­ėmė gim­na­zi­jos di­rek­to­rius Al­gi­man­tas Bud­rys. Bu­vę mo­ki­niai tu­rė­jo pro­gą ne tik pa­vaikš­čio­ti ir pa­si­žval­gy­ti, bet ir su­da­ly­vau­ti iš­skir­ti­nai jiems su­reng­to­je che­mi­jos pa­mo­ko­je. Šiuo­lai­ki­nės tech­no­lo­gi­jos, anot pa­šne­ko­vės, juos tie­siog pri­bloš­kė – te­ko už­si­dė­ti ir 3D aki­nius, ir ste­bė­ti 3D spaus­din­tu­vo dar­bą, ir ma­ty­ti erd­vi­nį au­ga­lo vaiz­dą su vi­so­mis šak­ni­mis… „Mes ta­da tik kol­be­les tu­rė­jo­me per che­mi­jos pa­mo­kas. Sun­ku net su­vok­ti, ko­kias ga­li­my­bes tu­ri da­bar­ti­niai moks­lei­viai…“ – ste­bė­jo­si mo­te­ris.
Iš­ties, mo­kyk­la la­bai pa­si­kei­tė, at­jau­nė­jo, ta­po ino­va­ty­via moks­lo šven­to­ve. Pa­ly­gi­nus lai­kus ta­da, prieš pen­kias­de­šimt me­tų, ir da­bar­ti­nius, R. En­dri­jaus­kie­nė sa­kė, jog dau­gu­ma mo­kyk­lo­je jau­tė­si la­bai įdo­miai. Vis­kas da­bar ki­taip, vi­sur nau­jo­vės, iš­ma­nio­sios tech­no­lo­gi­jos…
Pa­vaikš­čio­ję jau­nys­tės ta­kais, ap­lan­kę pa­so­din­tą ąžuo­liu­ką-ąžuo­lą, kla­sio­kai pa­trau­kė pa­si­vaikš­čio­ti ir po gim­tą­jį mies­tą. Ly­di­mi gi­do, ap­lan­kė Lur­dą, se­ną­sias ka­pi­nes ir kop­ly­čią, baž­ny­čios var­pi­nę, par­ką. Pas­kui – eks­kur­si­ja Že­mai­čių dai­lės mu­zie­ju­je ir kon­cer­ti­nė pro­gra­ma. Gro­jo My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­los jau­ni­mas, pa­si­ro­dė TAU (tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to) šo­kių ko­lek­ty­vas „Mo­na jo­pe­lė“, ku­ria­me li­ni­ji­nius šo­kius šo­ko ir vie­na iš kla­sio­kių, taip pat vie­na kla­sio­kė gro­jo akor­de­o­nu.
Iš­skir­ti­nis at­ve­jis, apie ku­rį R. En­dri­jaus­kie­nė sa­kė pa­ti ne­se­niai su­ži­no­ju­si – jos anū­kė Aus­tė­ja ir kla­sio­ko Kos­to Bie­liaus­ko anū­kas Ne­iman­tas kar­tu šo­ka pra­mo­gi­nius šo­kius ko­lek­ty­ve „Žings­nis“! Ži­no­ma, ta pro­ga anū­kai bu­vo pap­ra­šy­ti pa­šok­ti, tad tiek se­ne­liams, tiek ki­tiems kla­sio­kas tai bu­vo la­bai sma­gus įvy­kis.
Mo­kyk­lo­je, be kla­sės drau­gų, su­si­ti­ki­me da­ly­va­vo ir vie­na bu­vu­si jų mo­ky­to­ja – Ade­lė Kem­pi­nie­nė, mo­kiu­si ma­te­ma­ti­kos. Že­mai­čių dai­lės mu­zie­ju­je prie jų pri­si­jun­gė dar trys bu­vu­sios pe­da­go­gės: ru­sų kal­bą dės­čiu­si Jad­vy­ga Kas­pa­ra­vi­čie­nė, an­glų – Lai­ma Kaz­laus­kie­nė ir bu­vu­si auk­lė­to­ja, taip pat an­glis­tė Sta­sė Dub­rie­nė. Tai­gi, pri­si­mi­ni­mų, kal­bų ir ge­rų emo­ci­jų su­si­ti­ki­mo da­ly­viams iš­ties ne­trū­ko.
R. En­dri­jaus­kie­nė mi­nė­jo, jog pu­sė jų, t. y. 14-ika, gy­ve­na Plun­gė­je. Ki­ti iš­si­blaš­kė po sos­ti­nę, yra gy­ve­nan­čių Klai­pė­do­je, Pa­lan­go­je, Sa­lan­tuo­se, Skuo­de, Ma­žei­kiuo­se, Pa­kruo­jy­je – įvai­riau­siuo­se ša­lies kam­pe­liuo­se. Vie­na kla­sio­kė gy­ve­na JAV, ki­ta – Ai­ri­jo­je. Pas­ta­ro­ji taip pat at­sku­bė­jo į su­si­ti­ki­mą. Vie­nas jų kla­sės drau­gas jau iš­ke­lia­vęs ana­pi­lin.
Vė­liau kla­sio­kai dar val­gė šven­ti­nę va­ka­rie­nę vie­no­je ka­vi­nė­je ir pra­tę­sė ma­lo­nų ben­dra­vi­mą iki vė­laus va­ka­ro. R. En­dri­jaus­kie­nė pa­si­džiau­gė, jog, ne­pai­sant pen­si­nio am­žiaus, jie vi­si pui­kiai jau­tė­si, ne­sto­ko­jo ge­ros nuo­tai­kos ir pa­juo­ka­vi­mų, ėjo šok­ti ir ge­rai pra­lei­do lai­ką kar­tu. Ir vi­sai ne­svar­bu, ko­kie jų pa­sie­ki­mai – kas ta­po moks­li­nin­ku, kas gy­dy­to­ju, kas įmo­nės va­do­vu – vi­si tą va­ka­rą bu­vo tie­siog kla­sio­kais. Kaip sa­kė ak­to­rius V. Rum­šas, no­rė­tų­si, kad vi­sa tau­ta bū­tų to­kia vie­nin­ga, kaip jų kla­sė.

Li­na MOTUŽIENĖ

Komentarai
Kiti straipsniai