Buvę mokiniai po pusšimčio metų grįžo į savo mokyklą
Prieš 50-imt metų – 1969-aisiais – Plungės 3-ioji vidurinė mokykla (dabar – „Saulės“ gimnazija) išleido pirmąją abiturientų laidą. Tais metais pasirinktais gyvenimo keliais patraukė 28 jauni plungiškiai. Ir štai šią vasarą, 2019-ųjų birželio 28-ąją, tie patys žmonės vėl pravėrė savo mokyklos duris. Tądien susitiko 21-as klasiokas ir keturios jų mokytojos. Pasimatyti su buvusiais klasės draugais buvo atvykęs ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius Vytautas Rumšas.
Kai po daugelio metų praveri savo mokyklos duris, pasivaikščioji su bendraklasiais tais pačiais koridoriais, pasėdi suole ir užvertęs galvą pažvelgi į sodintą ąžuoliuką, virtusį ąžuolu, tada nenorom suvoki, kaip greitai bėga laikas. Pusšimtis metų… Arba pusė amžiaus. Tiek laiko praėjo nuo tos vasaros, kai tada 18-mečiai Plungės 3-iosios vidurinės mokyklos mokiniai išlakstė savais keliais. Dabar, būdami 68-erių, susitiko prie tų pačių laiptų, kuriais kadaise skubėjo į pamokas.
„Tai – ypatingas jausmas, žodžiais nenusakomas įvykis. Sugrįžo visi prisiminimai. Atrodo, jog mes vis dar tokie patys – net judesiai, kalba, bendravimas – niekas nepasikeitę. Tik metų daug prabėgo…“ – žvelgdama į prie mokyklos neseniai darytą susitikimo nuotrauką, su nostalgija kalbėjo Rūta Endrijauskienė, Milašaičių kaimo šeimų bendruomenės „Sruoja“ vadovė. Ji taip pat mokėsi toje klasėje.
Paprašyta papasakoti apie neseniai įvykusį jubiliejinį klasės susitikimą, moteris pirmiausiai užsiminė, jog jie stengiasi pasimatyti reguliariai, kas penkerius metus, tik šie metai buvo išskirtiniai. Anksčiau R. Endrijauskienė sakė ir pati organizavusi susitikimus ar prie jų prisidėjusi, o šią vasarą klasiokus suburti ėmėsi buvusi jų seniūnė Adelė Endzinienė (buvusi Bertašiutė) ir V. Rumšas. Aktorius ypač pasistengė dėl kultūrinės dalies – Žemaičių dailės muziejuje jiems buvo suorganizuota koncertinė programa.
„Būdami moksleiviai, mes bendravome „gyvai“, ne kaip dabartinis jaunimas – per telefonus ar kompiuterius. Todėl labai ilgimės pokalbių, šiltų santykių. Susitikę apsikabiname, pasibučiuojame – tarsi giminės. Mūsų klasė buvo tvirtas branduolys, todėl iki šiol labai gerai sutariame ir visada laukiame susitikimų“, – pasakojo R. Endrjauskienė.
Jubiliejinis susiėjimas prasidėjo birželio 28-osios dieną mokykloje, kur juos maloniai priėmė gimnazijos direktorius Algimantas Budrys. Buvę mokiniai turėjo progą ne tik pavaikščioti ir pasižvalgyti, bet ir sudalyvauti išskirtinai jiems surengtoje chemijos pamokoje. Šiuolaikinės technologijos, anot pašnekovės, juos tiesiog pribloškė – teko užsidėti ir 3D akinius, ir stebėti 3D spausdintuvo darbą, ir matyti erdvinį augalo vaizdą su visomis šaknimis… „Mes tada tik kolbeles turėjome per chemijos pamokas. Sunku net suvokti, kokias galimybes turi dabartiniai moksleiviai…“ – stebėjosi moteris.
Išties, mokykla labai pasikeitė, atjaunėjo, tapo inovatyvia mokslo šventove. Palyginus laikus tada, prieš penkiasdešimt metų, ir dabartinius, R. Endrijauskienė sakė, jog dauguma mokykloje jautėsi labai įdomiai. Viskas dabar kitaip, visur naujovės, išmaniosios technologijos…
Pavaikščioję jaunystės takais, aplankę pasodintą ąžuoliuką-ąžuolą, klasiokai patraukė pasivaikščioti ir po gimtąjį miestą. Lydimi gido, aplankė Lurdą, senąsias kapines ir koplyčią, bažnyčios varpinę, parką. Paskui – ekskursija Žemaičių dailės muziejuje ir koncertinė programa. Grojo Mykolo Oginskio meno mokyklos jaunimas, pasirodė TAU (trečiojo amžiaus universiteto) šokių kolektyvas „Mona jopelė“, kuriame linijinius šokius šoko ir viena iš klasiokių, taip pat viena klasiokė grojo akordeonu.
Išskirtinis atvejis, apie kurį R. Endrijauskienė sakė pati neseniai sužinojusi – jos anūkė Austėja ir klasioko Kosto Bieliausko anūkas Neimantas kartu šoka pramoginius šokius kolektyve „Žingsnis“! Žinoma, ta proga anūkai buvo paprašyti pašokti, tad tiek seneliams, tiek kitiems klasiokas tai buvo labai smagus įvykis.
Mokykloje, be klasės draugų, susitikime dalyvavo ir viena buvusi jų mokytoja – Adelė Kempinienė, mokiusi matematikos. Žemaičių dailės muziejuje prie jų prisijungė dar trys buvusios pedagogės: rusų kalbą dėsčiusi Jadvyga Kasparavičienė, anglų – Laima Kazlauskienė ir buvusi auklėtoja, taip pat anglistė Stasė Dubrienė. Taigi, prisiminimų, kalbų ir gerų emocijų susitikimo dalyviams išties netrūko.
R. Endrijauskienė minėjo, jog pusė jų, t. y. 14-ika, gyvena Plungėje. Kiti išsiblaškė po sostinę, yra gyvenančių Klaipėdoje, Palangoje, Salantuose, Skuode, Mažeikiuose, Pakruojyje – įvairiausiuose šalies kampeliuose. Viena klasiokė gyvena JAV, kita – Airijoje. Pastaroji taip pat atskubėjo į susitikimą. Vienas jų klasės draugas jau iškeliavęs anapilin.
Vėliau klasiokai dar valgė šventinę vakarienę vienoje kavinėje ir pratęsė malonų bendravimą iki vėlaus vakaro. R. Endrijauskienė pasidžiaugė, jog, nepaisant pensinio amžiaus, jie visi puikiai jautėsi, nestokojo geros nuotaikos ir pajuokavimų, ėjo šokti ir gerai praleido laiką kartu. Ir visai nesvarbu, kokie jų pasiekimai – kas tapo mokslininku, kas gydytoju, kas įmonės vadovu – visi tą vakarą buvo tiesiog klasiokais. Kaip sakė aktorius V. Rumšas, norėtųsi, kad visa tauta būtų tokia vieninga, kaip jų klasė.
Lina MOTUŽIENĖ