(Ne)to­bu­las kas­die­ny­bės ža­ve­sys ko­me­di­jo­je „To­bu­la po­ra“

Vals­ty­bi­nis Šiau­lių dra­mos te­at­ras spek­tak­liu „To­bu­la po­ra“ pub­li­kai pri­sta­to šiuo­lai­kiš­kai in­ter­pre­tuo­tą gar­saus dra­ma­tur­go Eu­ge­ne Io­nes­co pje­sę „Klie­de­siai dviem“.

Spek­tak­lio siu­že­tas pa­grįs­tas kas­die­ni­ne si­tu­a­ci­ja: se­nais bal­dais už­grioz­din­ta­me kam­ba­ry­je se­nu­kų po­ra nuo­bo­džiai stu­mia lai­ką ir ne­ti­kė­tai įsi­ve­lia į be­pras­mį gin­čą, ar srai­gė ir vėž­lys yra tas pats gy­vū­nas. Pra­džio­je pa­gy­ve­nu­sios po­ros san­ty­kiai ir bui­tis pri­me­na ba­na­lią, dau­ge­liui leng­vai at­pa­žįs­ta­mą kas­die­ny­bę, ta­čiau pa­ma­žu vi­sa tai įgau­na daug gi­les­nį, uni­ver­sa­les­nį ir ne­nu­spė­ja­mą kaip ir pats gy­ve­ni­mas, tu­ri­nį, ku­rį ga­li­ma api­bū­din­ti žo­džiais: „Mei­lė iki dan­tų skaus­mo, iki mė­nu­lio ir at­gal, iki pas­ku­ti­nio­sios, kol mir­tis juos iš­skirs“.
Spek­tak­lio veiks­mas su­ka­si apie ne­su­tai­ko­mą vy­ro ir mo­ters bui­tį ir bū­tį, ne­no­rą su­si­šne­kė­ti, su­pras­ti, iš­girs­ti. Jis ir ji – kiek­vie­nas sa­vaip pa­si­nė­ręs į kas­die­ny­bės „ka­rą“. Jis – bu­vęs su­ve­džio­to­jas, kaž­ka­da nu­vi­lio­jęs ją nuo vy­ro. Ji – bu­vu­si ko­ke­tė, to ne­pa­mir­šu­si net po ke­tu­rias­de­šim­ties me­tų. Jis – lin­kęs pri­si­tai­ky­ti, ji – apie vis­ką tu­rin­ti ne­pa­lau­žia­mą nuo­mo­nę. Tai jį ža­vi ir kar­tu va­ro iš pro­to.
Ab­sur­do dra­ma­tur­gi­jos ge­ni­jaus Eu­ge­ne Io­nes­co pje­sė „Klie­de­siai dviem“, pa­te­ku­si į re­ži­sie­riaus Pau­liaus Ig­na­ta­vi­čiaus ran­kas, vir­to te­at­ri­nės žais­mės pri­sod­rin­tu spek­tak­liu. Jame per­si­pi­na tik­ro­vė ir iliu­zi­ja, ko­me­di­ja ir tra­ge­di­ja, mo­te­ris ir vy­ras, se­nat­vė ir jau­nys­tė.
„Io­nes­co sa­vo pje­sė­je ak­cen­ta­vo ka­ro si­tu­a­ci­ją, ta­čiau ma­ne la­biau do­mi­no ne pats ka­ras, o san­ty­kiai tarp vy­ro ir mo­ters, ki­taip ta­riant, ka­ras, vyks­tan­tis tarp jų – am­ži­nas kon­flik­tas tarp skir­tin­gų gy­vū­nų – vėž­lio ir srai­gės. Spek­tak­ly­je du se­nu­kai, už­si­da­rę sa­vo „kiau­tuo­se“, tie­siog bė­ga nuo šiuo­lai­ki­nio gy­ve­ni­mo, nuo tik­ro­vės, esan­čios už jų kam­ba­rio sie­nų. Jie sve­ti­mi nū­die­nai. Šis spek­tak­lis – tar­si fan­ta­zi­ja apie mū­sų vi­sų lau­kian­čią se­nat­vę, apie tai, kas ga­li mums nu­tik­ti po ke­tu­rias­de­šim­ties me­tų. Tai tar­si laiš­kas sau pa­čiam“, – sa­ko re­ži­sie­rius Pau­lius Ig­na­ta­vi­čius.
Pa­grin­di­nius Jo ir Jos vaid­me­nis at­lie­ka Gin­ta­rė Ra­moš­kai­tė ir Ai­das Ma­tu­tis, Sve­ti­mo – Pau­lius Ig­na­ta­vi­čius. Sce­nog­ra­fės ir kos­tiu­mų dai­li­nin­kės Go­dos Pa­le­kai­tės dar­bas šia­me spek­tak­ly­je 2018 m. bu­vo įver­tin­tas „Auk­si­niu sce­nos kry­žiu­mi“. Kom­po­zi­to­rius ir vi­deo au­to­rius – Do­mi­ny­kas Mor­kū­nas. Švie­sų dai­li­nin­kas – Da­rius Ma­li­naus­kas.

Spek­tak­lis vyks lap­kri­čio 27 d. Plun­gės kul­tū­ros cen­tre. Bi­lie­tus ga­li­ma įsi­gy­ti kul­tū­ros cen­tro ka­so­je ir tic­ket­mar­ket.lt
S-535