Dėl su­si­ža­lo­ju­sio dai­li­dės tei­sia­mas rąs­ti­nių na­mų sta­ty­bų įmo­nės di­rek­to­rius

Va­sa­rio 11 die­ną dėl dar­bų sau­gos ir svei­ka­tos rei­ka­la­vi­mų pa­žei­di­mo (Bau­džia­mo­jo ko­dek­so 176 str. 1 d.) į tei­sia­mų­jų suo­lą sė­do už­da­ro­sios ak­ci­nės ben­dro­vės „Lo­me­ras“ di­rek­to­rius plun­giš­kis Žy­gi­man­tas Stat­ke­vi­čius (gim. 1970 m.). Bab­run­go se­niū­ni­jos Ruo­lai­čių kai­me esan­čios rąs­ti­nių na­mų su­rin­ki­mo įmo­nės te­ri­to­ri­jo­je ne­lai­mė įvy­ko per­nai va­sa­rą, kai be­veik iš dvie­jų met­rų aukš­čio kri­tęs dai­li­dė A. P. pa­ty­rė sun­kią gal­vos trau­mą.

Skau­dus įvy­kis UAB „Lo­me­ras“ rąs­ti­nių na­mų su­rin­ki­mo ce­che įvy­ko 2018 me­tų lie­pos 30 die­ną, kai ke­li dar­buo­to­jai rin­ko rąs­ti­nio na­mo an­trą aukš­tą. Dai­li­dė A. P., sto­vė­da­mas ant len­tos maž­daug 1,7 m aukš­ty­je, elek­tri­niu gran­di­ni­niu pjūk­lu da­rė įpjo­vą rąs­te ki­to rąs­to įlei­di­mui, kai stai­ga kri­to že­myn ir gal­va tren­kė­si į be­to­ni­nį grin­di­nį. Sun­kią gal­vos trau­mą pa­ty­ręs ir są­mo­nę pra­ra­dęs vy­ras su neš­tu­vais bu­vo nu­neš­tas į grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos au­to­mo­bi­lį. Ne­tru­kus iš Plun­gės jis bu­vo iš­vež­tas į Klai­pė­dos uni­ver­si­te­ti­nę li­go­ni­nę.
Dėl šio įvy­kio bau­džia­mo­jon at­sa­ko­my­bėn pa­gal BK 176 str. 1 d. bu­vo pa­trauk­tas UAB „Lo­me­ras“ va­do­vas Ž. Stat­ke­vi­čius. Kal­tin­tas tuo, kad nu­ken­tė­ju­sio­jo dar­buo­to­jo ne­su­pa­žin­di­no su sta­ty­bos dar­bų tech­ni­niu pro­jek­tu, ne­inst­ruk­ta­vo jo, ne­pa­si­rū­pi­no pa­sto­lių įren­gi­mu, ne­iš­da­vė tin­ka­mų dar­bo prie­mo­nių, ne­kon­tro­lia­vo dir­žų pri­si­se­gi­mo ir kt.
Ta­čiau tei­sia­ma­sis Ž. Stat­ke­vi­čius sa­vo kal­tės dėl šio ne­lai­min­go įvy­kio sa­kė ne­ma­tan­tis ir ne­pri­pa­žįs­tan­tis. Pa­ro­dy­mus ža­dė­jo duo­ti tik po vi­sų ki­tų teis­mo pro­ce­so da­ly­vių ap­klau­sos.
Teis­mas pra­dė­jo nuo nu­ken­tė­ju­sio­jo, vė­liau kvies liu­di­nin­kus.
Nu­ken­tė­ju­sy­sis A. P. sa­kė da­bar sun­kiai gir­din­tis vie­na au­si­mi, gal­vo­je nuo­lat ūžia – svei­ka­ta po ne­lai­mės iš­ties nė­ra la­bai ge­ra. Ieš­ki­nio dėl ža­los at­ly­gi­ni­mo žmo­gus ne­reiš­kė, ad­vo­ka­to ne­tu­rė­jo. Svars­tė, jog ieš­ki­nį gal­būt teiks vė­liau, ci­vi­li­ne tvar­ka – žiū­rės, kaip vis­kas baig­sis, ko­kios bus trau­mos pa­sek­mės.
Įmo­nė­je „Lo­me­ras“ A. P. sa­kė dir­bęs apie pus­tre­čių me­tų, ta­čiau dai­li­dės ama­to pa­tir­ties prie rąs­ti­nių na­mų sta­ty­bų tu­rė­jo apie 20 me­tų – anks­čiau te­ko tuo už­si­im­ti ir už­sie­ny­je.
Tą 2018 me­tų lie­pos 30-ąją bu­vo la­bai karš­ta – apie tris­de­šimt laips­nių karš­čio. Dir­bo jie an­ga­re, su­rin­ki­nė­jo rąs­ti­nį na­mą – bu­vo trys rąs­ti­nin­kai ir šli­fuo­to­jas. Pir­mas na­mo aukš­tas jau bu­vo baig­tas, vy­rai triū­sė prie an­tro aukš­to. Pa­sa­ko­jo, jog dar­bas bu­vo įpras­tas ir ži­no­mas, kar­tais nė po­ros mė­ne­sių ne­truk­da­vo, ir rąs­ti­nis na­mas bū­da­vo su­rink­tas.
Kaip pri­si­mi­nė A. P., bu­vo pir­ma­die­nis. Ti­ki­no, jog tik­rai ne­bu­vo nei pa­gi­rin­gas po sa­vait­ga­lio, nei ser­gan­tis. „Nie­ka­da į dar­bą gir­tas nė­jau, vais­tų ne­var­to­jau, tik da­bar vi­so­kių me­di­ka­men­tų tu­riu ger­ti“, – pa­sa­ko­jo vy­ras. Pa­klaus­tas, gal sir­go ko­kio­mis nors šir­dies li­go­mis, pri­si­mi­nė kar­tą bu­vęs pas kar­dio­lo­gą dėl už­ei­nan­čios ši­lu­mos ban­gos, tik­ri­no­si, my­nė dvi­ra­tį, bet me­di­kas vais­tų ne­sky­rė.
Mi­nė­jo, jog tą dar­bo die­ną ko­pė­čio­mis bu­vo pa­si­li­pęs į maž­daug 2 met­rų aukš­tį ir dir­bo at­si­sto­jęs ant 5 cm sto­rio len­tos, ku­rią pats pa­si­dė­jo. „Dė­jo­me va­di­na­muo­sius il­gi­nius. Aš tu­rė­jau rąs­tus at­si­žy­mė­ti, pa­da­ry­ti įpjo­vas elek­tri­niu pjūk­lu. Ant ko­pė­čių at­si­sto­jęs su „druž­ba“ ne­pa­pjau­si – tik­rai ant len­tos sto­vė­jau. Be to, jei bū­čiau kri­tęs nuo ko­pė­čių, gal­va ne­bū­tų ski­lu­si“, – ti­ki­no A. P.
Kas nu­ti­ko, kad kri­to že­myn ir tren­kė­si į be­to­ni­nes grin­dis, sa­kė ne­pri­si­me­nan­tis. Koks bu­vo pas­ku­ti­nis mo­men­tas, ku­rį dir­bo, taip pat ne­ga­lė­jo nu­ro­dy­ti. Svars­tė, jog at­li­ko rąs­te įpjo­vą. Per dvi­de­šimt me­tų dar­bo nie­ka­da to­kios ne­lai­mės ne­bu­vo pa­ty­ręs. „Ne­ži­nau, ko­dėl nu­kri­tau. Nie­ko aš ne­kal­ti­nu“, – sa­kė vy­ras.
Pa­klaus­tas, ar bu­vo pri­va­lo­ma pri­si­riš­ti dir­žais, A. P. svars­tė, kad ne­bu­vo kur tų dir­žų pri­si­riš­ti. „Juk ga­li pa­si­kar­ti su tuo dir­žu…“ – svars­tė nu­ken­tė­ju­sy­sis. Iš­vis, ar dir­žai ten bu­vo, vy­ras ne­ga­lė­jo at­sa­ky­ti – už­si­mi­nė, jog tam yra bri­ga­di­nin­kas. Į klau­si­mą, kiek kar­tų bu­vo in­struk­tuo­tas, pri­si­mi­nė, jog vie­ną kar­tą prieš įsi­dar­bi­nant bu­hal­te­rė jam lie­pė pa­si­ra­šy­ti po in­struk­ta­žu, tuo vis­kas ir bai­gė­si.
Į klau­si­mą, ar darb­da­vys su­pa­žin­di­no, kaip sau­giai at­lik­ti pa­sta­to mon­ta­vi­mą dar­bo vie­to­je, at­sa­kė nei­gia­mai. Ti­ki­no, jog jo­kių ste­la­žų ar pa­sto­lių su ra­tu­kais jie ne­tu­rė­jo ir ne­ma­tė. Vi­sa­da dir­bo taip – pa­si­li­pęs ant len­tos.
Nu­ken­tė­ju­sy­sis pa­sa­ko­jo, jog ketino dar ku­rį lai­ką dirb­ti, nes dar nėra su­lau­kęs pen­si­nio am­žiaus, bet kaip da­bar bus – ne­ži­nia. Sa­kė, jog lau­kia at­sa­ky­mo iš Ne­įga­lu­mo ir dar­bin­gu­mo nu­sta­ty­mo tar­ny­bos.
To­liau ši by­la bus nag­ri­nė­ja­ma ko­vo 4 die­ną. Teis­mas pla­nuo­ja ap­klaus­ti ir kar­tu dir­bu­sius A. P. ko­le­gas, ir vy­riš­kio šei­mos gy­dy­to­ją.
Ne­tin­ka­mu dar­bų or­ga­ni­za­vi­mu kal­ti­na­mam Ž. Stat­ke­vi­čiui dėl ne­lai­min­go at­si­ti­ki­mo dar­be gre­sia bau­da ar­ba lais­vės at­ėmi­mas iki aš­tuo­ne­rių me­tų.

Li­na MOTUŽIENĖ

Asociatyvi nuotr.