Šim­to me­tų ju­bi­lie­jų at­šven­tu­si plun­giš­kė džiau­gia­si gy­ve­ni­mu

Va­sa­rio 16-ąją mi­nė­jo­me Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šim­to me­tų ju­bi­lie­jų. Ly­giai po mė­ne­sio, ko­vo 16-ąją, šim­tas me­tų su­ka­ko ir plun­giš­kei Vla­dai Vit­kie­nei, gy­ve­nan­čiai Rie­ta­vo gat­vė­je.

Gar­bin­go ju­bi­lie­jaus pro­ga pa­svei­kin­ti šim­ta­me­tės at­vy­ko ir aus­tą juos­tą jai už­ri­šo bei do­va­nų įtei­kė Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ro pa­va­duo­to­jas Min­dau­gas Jur­čius. Jis ir me­ro pa­ta­rė­jas Gin­tau­tas Vait­ke­vi­čius ju­bi­lia­tei lin­kė­jo svei­ka­tos, stip­ry­bės, ne­iš­sen­kan­čios ener­gi­jos, daug gra­žių ir sau­lė­tų die­nų. So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus ve­dė­ja Ge­no­vai­tė Va­sy­lie­nė įtei­kė ju­bi­lia­tei gė­lių puokš­tę bei lin­kė­jo dar il­gų gy­ve­ni­mo me­tų.
Pa­svei­kin­ti V. Vit­kie­nės gra­žaus ir gar­bin­go ju­bi­lie­jaus pro­ga ne­pa­mir­šo ir „Sod­ros“ Ma­žei­kių sky­riaus di­rek­to­rė Lai­ma Na­gie­nė bei jos pa­va­duo­to­ja Bi­ru­tė Ig­no­tie­nė. Pa­va­sa­ri­nių gė­lių puokš­tės ir do­va­nos, įteik­tos vieš­nių iš Ma­žei­kių, bei lin­kė­ji­mai pra­skaid­ri­no gar­baus am­žiaus su­lau­ku­sios mo­ters, ku­ri vis šyp­so­jo­si ir nuo­šir­džiai vi­siems dė­ko­jo, nuo­tai­ką.
Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės at­sto­vai ir „Sod­ros“ va­do­vė bei pa­va­duo­to­ja stip­ry­bės, iš­tver­mės, ener­gi­jos lin­kė­jo ir se­no­lę pri­žiū­rin­čiai anū­ko Ri­čar­do šei­mai.
Gu­vi šim­ta­me­tė, gy­ve­nan­ti pas anū­ką Ri­čar­dą ir jo žmo­ną Edi­tą Sa­ba­liaus­kius, pa­sa­ko­jo, kad pa­ti už­au­go de­vy­nių vai­kų šei­mo­je. Ju­bi­lia­tė pui­kiai pri­si­mi­nė, kad šei­mo­je bu­vo pen­kios se­se­rys ir ke­tu­ri bro­liai. Daug var­go ma­čiu­si bei sun­ku­mų pa­ty­ru­si mo­te­ris sa­ko da­bar gy­ve­nan­ti la­bai ge­rai ir džiau­gia­si gy­ve­ni­mu. Ji be ga­lo di­džiuo­ja­si sa­vo anū­ku, džiau­gia­si, kad gy­ve­na kar­tu, kad yra my­li­ma ir pri­žiū­ri­ma.
V. Vit­kie­nė ki­lu­si iš Žli­bi­nų, kur iki pat pen­si­jos dir­bo paš­to vir­ši­nin­ke. Ji už­au­gi­no vie­ną duk­te­rį, ku­ri jau iš­ke­lia­vu­si ana­pi­lin, tu­ri du anū­kus, še­šis pro­anū­kius, vie­ną pro­pro­a­nū­kį. Ne­tru­kus pa­sau­lį iš­vys dar vie­nas.
Ju­bi­lia­tė at­vy­ku­sie­siems jos pa­svei­kin­ti ir ki­tiems jau­niems žmo­nėms taip pat lin­kė­jo svei­ka­tos, stip­ry­bės, san­tar­vės, tar­pu­sa­vio su­pra­ti­mo, di­džiu­lės sėk­mės ir nuo­šir­džiai dė­ko­jo už do­va­nas. Pa­klaus­ta, kur sly­pi jos il­ga­am­žiš­ku­mo pa­slap­tis, se­no­lė tik trūk­čio­jo pe­čiais ir šyp­so­jo­si. Dar kar­tą vi­siems pri­mi­nu­si, kad yra gi­mu­si 1918-ai­siais, pa­ro­dė sa­vo gi­mi­mo liu­di­ji­mą.
Pa­sak anū­ko R. Sa­ba­liaus­kio, svei­ka­ta ne­si­skun­džian­čiai ir gy­ve­ni­mu be­si­džiau­gian­čiai mo­čiu­tei sun­ku pa­ti­kė­ti, kad jau su­lau­kė šim­to me­tų ir kar­tu su Lie­tu­vos vals­ty­be šven­čia ju­bi­lie­jų. Se­no­lė, ne­pai­sy­da­ma me­tų naš­tos, kar­tu su sve­čiais žva­liai sė­dė­jo prie sta­lo, gė­rė ar­ba­tą bei val­gė jos gar­bin­go ju­bi­lie­jaus pro­ga iš­kep­tą tor­tą.