Kraštotyrininkas P. Turskis bibliotekoje pristatė knygą apie Rietavo kraštą
Praėjusį ketvirtadienį Rietavo Irenėjaus Oginskio bibliotekoje rašytojas, kraštotyrininkas Petras Turskis pristatė savo naują knygą „Rietavo kraštas: nuo Rietavo iki Spraudės (1800–2000 m.)“. Knyga yra kraštotyrinio pobūdžio, joje paliečiamos įvairiausios mūsų krašto temos.
Atgavęs tėvų žemę, ėmė domėtis šio krašto istorija
Knygos autorius pasisakė, kad žemaitiškai kalbėti nepavyks, mat nuo žemaičių tarmės yra nutolęs, gyvenimas jį mėtė po įvarius Lietuvos miestus, o gimti teko Sibire. Save P. Turskis pristatė ne kaip rašytoją, o kaip kraštotyrininką ir knygos sudarytoją. „Kraštotyrinis darbas prasidėjo seniai, tai nėra lengva, nes reikia surinkti informaciją, ją patikrinti, įkomponuoti į tinkamą vietą – darbo yra daug. Šis darbas prasidėjo prieš 20–30 metų, kai atvykau į Rietavo kraštą prasidėjus Sąjūdžiui. Duomenis apie Spraudės kaimą pradėjau rinkti gal 1990-aisiais, kuomet prasidėjo žemių grąžinimas. Tuomet susidomėjau savo šeimos genealogija, ieškojau duomenų archyvuose. Spraudės kaimas, kaip ir kiti kaimai, po melioracijos daug ko neteko. Kažkada šiame kaime gyveno apie 250 žmonių, o dabar – vos 15–20. Visiškai pasikeitė kraštovaizdis, nebeliko senųjų gyventojų“, – pasakojo P. Turskis.
Bevaikštant ir keliaujant po apylinkes, kilo mintis apžvelgti šio krašto vietas, pažymėtas kryžiaus ir kančios ženklu. Tai įdomi tema, tačiau daugumos buvusių kryžių jau nebėra, tad galimybės ją nagrinėti tampa vis labiau ribotos. Dar viena tema knygoje – pakelės kaimai, ėję nuo Rietavo iki Spraudės, dabar jau išnykę. Anot knygos autoriaus, išnykę kaimai yra Lietuvos skaudulys, tad būtina juos įamžinti, kad žmonės pasiskaitytų ir žinotų apie jų egzistavimą.
Norisi pažymėti ir išsaugoti reikšmingas vietas ateities kartoms
Pirmieji žingsniai, įkvėpę informacijos paieškoms apie Rietavo kraštą, buvo galimybė atsiimti senelių žemę. Turėdamas Spraudėje miško, P. Turskis čia dažnai apsilanko. Susidomėjimas šio krašto istorija neišblėso iki šiol. „Šis kraštas man mielas, atvykstu į savo mišką, turiu savo gražiąją liepą. Kaimas jau apytuštis, jame ramu ir tylu. Mane visada jaudino Spraudės bažnyčios likimas. Kaskart atvykus ji vis liūdniau atrodo. Kalbėjome su Rietavo parapijos klebonu, kad kažką reikėtų daryti, bandyti gauti paramą iš Europos, galbūt įsteigti nedidelį vienuolyną. Knygoje rašoma ir apie bažnyčią, kaip greitai ji buvo pastatyta, todėl taip greitai dabar ir griūva“, – kalbėjo svečias. Apie įspūdingą liepą, esančią P. Turskio miške, ko gero, girdėjo jau daugelis. Anksčiau toje vietoje būta ūkio, tačiau jo gyventojus ištrėmus į Sibirą, viskas sunyko. Atgavęs tėvų žemes ir apėjęs savo valdas, kraštotyrininkas surado šią liepą. Pradėjęs skaičiuoti kamienus, pamatė, kad skaičius išties įspūdingas – net 30. Tiesa, kokie 5 kamienai jau nupuvo. Liepa yra aptverta, kad visuomenė galėtų ja pasigrožėti. „Už mano miško yra maro kapeliai, kuriuose nebuvo jokio ženklo. Pastačiau toje vietoje akmeninį kryžių, kuris greitai neišnyks iš kraštovaizdžio. Ten augo ir didžiulis ąžuolas, atėjo nauji šeimininkai ir jį nupjovė, nors tas ąžuolas kapeliuose buvo kaip simbolis. Taip ir nyksta kaimai. Kažkada buvo didžiulis kaimas, kai autostrada jį perskyrė, kaimas sumenko dar labiau. Vilčių, kad jis atsistatys – maža“, – sakė P. Turskis.
Kraštotyrininkas pasakojo ir apie dar vieną įamžintą reikšmingą šiam kraštui vietą. Žmonės kalbėjo, kad Žadvainiuose yra 1952 m. nukautų Lietuvos laisvės kovotojų-partizanų iš Butigeidžio rinktinės Dariaus tėvūnijos Rambyno-Pilies būrio Antano Gedminto-Lakštučio (21 m.), Prano Grauslio-Pavasario (40 m.), Onos Juškienės-Stirnos-Onutės (29 m.), Juozo Oželio-Dagilio (29 m.) bei grupės vado Antano Kontrimo-Paramos (43 m.) žūties vieta, bet ieškoti jos niekas nesiėmė. „Esu sukaupęs nemenką kelionių patirtį, žemėlapiais naudotis moku, tai pagalvojau, kad reikėtų ją surasti. Iš vietos gyventojų sužinojau istoriją, bet tos vietos rasti niekaip nepavyko. Kreipiausi į buvusį girininką Antaną Raškauską, kuris prasitarė, kad geriausiai vietos eglynus čia pažįsta naminukę kažkada virę darbininkėliai. Pakalbinus vieną iš jų, pavyko užtikti prie eglės prikaltą kryželį. Šis kryželis ir padėjo rasti tikslią partizanų žūties vietą, tad pastangos išsaugoti partizanų atminimą neliko bevaisės. Ši vieta dabar yra pažymėta, turi geografines koordinates, tad visi ją nesunkiai gali surasti“, – pasakojo kraštotyrininkas.
Aktyvus gyvenimo būdas sukėlė norą domėtis kraštotyra
P. Turskis atskleidė, kad nuo jaunų dienų jo gyvenimas buvo aktyvus ir kupinas nuotykių. Pradėjus Klaipėdoje užsiimti lengvąja atletika, susidarė būrelis draugų, norinčių propaguoti sportinį turizmą. Kelionių metu teko eiti į kalnus, plaukti upėmis, lankytis urvuose. Galima sakyti, kad kelionės ir sportinis turizmas atvedė į kraštotyrinę veiklą. P. Turskis niekada nekeliaudavo be fotoaparato, daug fotografuodavo, tai išugdė pastabumą. „Kad ir blogas oras būdavo, gamta yra gyvenimas. Visi gyvename joje, tik esame nuo jos per daug nutolę. Žiemą, kai 30 laipsnių šalčio, miegodavome po 6 žmones viename miegmaišyje. Įdomu buvo, tokios kelionės suteikė daug žinių. Dabar bandau rietaviškiams šią patirtį perduoti“, – sakė knygos autorius.
Dalia BARCYTĖ
Nuotraukoje: Anot P. Turskio, savo sukauptą patirtį per išleistą knygą jis nori perduoti rietaviškiams.