Antradienis, 2021 m. lapkričio 30 d.

Kazys Simanauskas: „Fotografuodamas prarandu laiko pojūtį“

„Nežinau, kuo mano fotografijos ypatingos, nesu profesionalus fotografas“, – kukliai sako Kazys Simanauskas, kurio fotografijomis iliustruota jau trečioji pranciškono kunigo Arūno Peškaičio poezijos knyga „Pamatymai“. Šį rudenį Žemaičių dailės muziejuje buvo suplanuotas šios knygos pristatymas, deja, dėl karantino teko atidėti renginį ateičiai.
Tačiau šios knygos iliustracijų autorius – iš Plungės kilęs gydytojas K. Simanauskas mielai sutiko pasikalbėti apie šį savo menišką pomėgį, daug atsidavimo reikalaujančią profesiją ir gimtąjį miestą.

Jums bendradarbiaujant su pranciškonu kunigu Arūnu Peškaičiu, šiemet išleista jau trečioji jo poezijos knyga „Pamatymai“. Kaip ir kada prasidėjo jūsų bendra kūrybinė kelionė?
Prieš daugiau nei septynerius metus pranciškonas brolis Algirdas Malakauskis atvedė brolį Arūną pas mane gydytis į Vilniaus universitetinės ligoninės Santaros klinikų Šeimos medicinos centrą, nes vienuolio šeimos gydytoja išėjo į pensiją. Tuo metu nežinojau, jog Arūnas jau turėjo pirmosios knygos planuojamą rankraštį, bet atsitiktinai elektroniniu paštu jam nusiunčiau keletą nuotraukų iš Palangos. Arūnas jas parodė planuojamos knygos leidyklos dailininkui ir knygos kuratorei, nes reikėjo iliustracijos knygos viršeliui. Kadangi šios fotografijos patiko poeziją rašančiam vienuoliui ir leidyklai, jie paprašė jų papildomai ir knygos skyriams. Taip netikėtai 2014-aisiais atsirado pirmoji knyga „Vedami“, iliustruota mano nuotraukomis. Po metų, antrojoje knygoje „Bandymai”, jau yra keletas analoginės fotografijos nuotraukų. Tais pačiais metais internetiniame portale „Bernardinai.lt“ buvo publikuotas ciklas „Būties blyksniai“, kuriame įvardijama, jog gydytojo nuotraukų vaizdai siejasi su pranciškono kunigo A. Peškaičio žodžiais. Ir tik po ilgesnės pertraukos, 2020-aisiais, pasirodo trečioji bendra knyga „Pamatymai“.

Kokiu būdu at(si)rinkote fotografijas antrajai knygai „Pamatymai“?
Pradžioje atrinkau tik kelias nuotraukas, kurios man atrodė įdomios ir stiprios savo kompozicija bei turiniu, bet knygos kuratorė ir leidyklos „Žara“ vadovė Ramutė Žandarienė poezijos knygoje jų norėjo daugiau, tad galutiniame variante jų yra ne penkios, o daugiau, nei planavau. Nežinau, kuo mano fotografijos ypatingos, nes nesu profesionalus fotografas.
Kiekviena išleista knyga skiriasi savo turiniu, aprašomu ir užfiksuotu laikotarpiu. Jei antrojoje knygoje „Bandymai“ buvo noras susieti eilėraštį su vaizdu, tai šioje, trečiojoje, susidėliojo savaime. Penkis metus Arūnas rašė eiles, o aš įamžindavau akimirkas kasdienybėje, kelionėse. Sudėliojus knygą, kai kurie eilėraščiai atsitiktinai sutapo su nuotraukų turiniu. Ar knyga pavyko, nuspręs skaitytojas.

Gal prisimenate savo pirmąjį fotoaparatą ir ką juo įamžinote?
Pirmąjį juostinį fotoaparatą „Panasonic“ („muilinę“) nupirko tėtis. Ja užfiksuoti pirmieji Plungės „Ryto“ vidurinės mokyklos naujametiniai vaidinimai, vasaros atostogos ir vaikystės augintiniai. Tuo metu į kasdienybę žiūrėjau be jokios meninės kompozicijos, tiesiog reikėjo įamžinti aplinkinius įvykius. Tik 2013-aisiais, atostogaudamas su šeima prie jūros ir fotografuodamas telefonu, pirmą kartą pabandžiau pakeisti kai kurių nuotraukų filtrus ir užfiksuoti vieną kitą juodai baltą kadrą. Kaip įprastai, nuotraukomis pasidalinau su draugais socialiniame tinkle ir, sulaukęs paraginimų iš draugų, pradėjau pažintį su fotografija. Nors gydau ne vieną garsų fotografą, tačiau dėl didelio savo ir jų užimtumo, neturėjau šalia nė vieno mokytojo, todėl šio meno pradėjau mokytis iš knygų ir interneto, lankiau įvairias fotografijos parodas visoje Lietuvoje ir atpažindavau savo klaidas gaudamas neišeksponuotas juostas.

Kokie kiti jums tarnavę fotoaparatai?
Pirmąjį, keičiamais objektyvais skaitmeninį fotoaparatą „Olympus“, pusmečiui paskolino tuo metu kartu dirbantis gydytojas rezidentas Mindaugas Paulius, nes turbūt pavargo nuo mano kasdieninių klausimų, kaip reikia nustatyti išlaikymą, kokia diafragma galima gauti geriausią aštrumą ir t.t. Vėliau iš Vilniaus antikvariato įsigijau 1963 metų „Zeiss Ikon Contessamat SE“ ir daugeliui puikiai pažįstamą 1981 metų „Zenit-E“ fotoaparatą. Su šiais senoviniais fotoaparatais mokiausi neskubėti ir išlaukti reikiamo kadro.

Ką labiausiai mėgstate įamžinti?
Mėgstu abstraktus, gamtą, gatvės fotografiją, portretus. Fotografija yra labai plati sritis, norėtųsi išmokti įamžinti įvairias kompozicijas, bet svarbiausia yra ne fotoaparatas, o mintis. Kartais nuotraukai reikia pavadinimo, kad vertintojas teisingai suprastų, ką noriu pasakyti, o kitąkart pavadinimas nuotraukai trukdo. Labiausiai patinka užfiksuoti ne statinius kadrus, bet tuos, kurių neįmanoma atkartoti, todėl labai mėgstu fiksuoti vandens atspindžius, greitai besikeičiančią gamtą, kelionėse – gatvės fotografiją.
Fotografija – meno rūšis, be kurios šiandien neįsivaizduoju savo laisvalaikio. Yra ir daug kitų įdomių meno rūšių kaip dailė, teatras, kinas, muzika, bet tik fotografuodamas prarandu laiko pojūtį ir galiu net užmiršti pavalgyti.

Kokių fotografų kūryba jus įkvepia?
Įvertinus laikmetį ir tuo metu vyraujančias fotografijos galimybes, neįmanoma nesižavėti prancūzų fotografų Henri Cartier-Bresson ir Robert Doisneau kūryba. Įdomus ir vokiečio Arno Fisher nuotraukų palikimas. Man labai artimas jo abstraktų stilius. Pamačius dabartinio prancūzo fotografo Alain Laboile nuotraukas, supratau, jog reikia kuo greičiau stengtis meniškai įamžinti augančių dukrų akimirkas. Negaliu nepaminėti ir lietuvių fotografų Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Ramūno Danisevičiaus, Algimanto Aleksandravičiaus darbų, kurių meniški kadrai paskatino labiau domėtis fotografija.

Kokie kūrybiniai planai?
Fotografuodamas neturiu tikslo užfiksuoti kuo daugiau kadrų. Mane žavi kompozicija, kintantis šviesos kritimas bei galimybė pagauti jausmingą akimirką. Fotografijoje aš pailsiu nuo medicinos, kuri atima ne tik šviesųjį dienos laiką, bet dažnai ir vakarą bei savaitgalius. Draugai ragina padaryti parodą, tad kažkada ji bus…

Užsiminėte, jog didžiąją laiko dalį atiduodate kilniam gydytojo darbui…
Taip, esu gydytojas ir lektorius, jau daugiau kaip dešimt metų dėstantis Vilniaus universitete ir esu šeimos medicinos koordinatorius. Mano pagrindinis uždavinys yra ruošti šeimos gydytojus rezidentus, kurie gebėtų išspręsti daugelį pacientų sutrikimų. Norisi, kad būsimi medikai ne tik pastebėtų pakitusius diagnostinius tyrimus, bet ir dėl sergančiojo stengtųsi taip, tarsi tai būtų jų artimasis.
Darbas medicinos srityje yra kaip nesibaigiantys kalnai, į kuriuos kopi ir galvoji, kad jau yra aišku, kokia bus ta viršūnė – kaip ta liga bus gydoma, bet staiga nauji moksliniai tyrimai, nauji vaistai ir tai priverčia vėl iš naujo lipti į kitą kalną, tik į dar statesnį…

Kuo jums brangi gimtoji Žemaitija, kartu ir Plungė?
Gimiau ir užaugau Plungėje. Dar senesniojoje muzikos mokykloje prie bažnyčios baigiau birbynės specialybę ir dalyvavau įvairiuose ansambliuose tiek mokykloje, tiek kultūros centre, giedojau bažnyčios chore. Paauglystėje draugai pakvietė dainuoti ir groti gitara bei klavišiniais roko grupėje „Banzai“. Nors Vilniuje jau gyvenu ilgiau nei Plungėje, žinau vykstančius pokyčius gimtajame mieste ir jais džiaugiuosi. Džiugina ne tik pokyčiai, bet ir patys žmonės, tiksliau, žemaičiai, kurių kalba, charakteris ir būdas man labai artimas.
Į Plungę užsuku tik tuomet, kai tenka skaityti paskaitas konferencijose gydytojams ar vaistininkams Klaipėdoje arba Šiauliuose. Visos gimtojo miesto vietos tiek parke, tiek palei Babrungą man yra savos ir artimos. Kada nors norėčiau jas įamžinti kitaip, negu vaikystėje, bet tam reikia daugiau laiko, kurį atima medicina.
Pažįstu Minijos upės vingius, Platelių ežerą visais metų laikais ir kaip smagu su palapine nakvoti Pliksalės saloje. Negaliu nepaminėti ir išvaikščiotos Kretingos, kurioje prabėgo visos mano vaikystės vasaros atostogos pas močiutę.
Žemaitija man yra labai brangi savo gamta, draugais ir prisiminimais, todėl niekad neatsisakau važiuoti skaityti paskaitų toli nuo sostinės, kad tik galėčiau įkvėpti šiek tiek gaivesnio oro ir sau pasakyti: „Kaip gera sugrįžti namo“.

 

Dalia Šimkutė

„Žemaičių saulutė“ inf.

K. Simanausko asmeninio archyvo nuotr.

Komentarai
Kiti straipsniai