Senosios žydų kapinės
Lietuvos miestuose žydai pradėjo kurtis XIV amžiuje. Pirmiausia jie rūpindavosi sklypu savo kapinėms ir sinagogos statyba. Prieš Antrąjį pasaulinį karą šalyje buvo 234 žydų bendruomenės. Kadangi beveik visos jos turėjo savo kapines, tai jų, matyt, būta 200 suvirš. Tačiau po įvykdyto holokausto, kurio metu Lietuvoje buvo nužudyta daugiau kaip 90 procentų šalyje gyvenusių žydų, šiomis kapinėmis praktiškai nebeliko kam rūpintis. Be to, jas niekino ir naikino tiek Lietuvą okupavę vokiečiai, tiek juos pakeitę sovietų okupantai. Po karo kai kurios kapinės buvo net užstatytos, kitos tiesiog apleistos.
Žydai Lietuvoje tarpusavyje paprastai šnekėdavosi jidiš kalba, bet antkapiniuose paminkluose jų tradicijos reikalavo iškalti epitafijas hebrajų kalba. Pagal senąsias žydų tradicijas antkapiniai paminklai turi būti iš akmens, o epitafijose privalu nurodyti bent jau mirusiojo ir jo tėvo vardus. Šie vardai ar išsamesni iškalti tekstai šiais laikais leidžia bent iš dalies prikelti iš užmaršties kitados Lietuvoje gyvenusių žydų – litvakų – atminimą.
Senosios Rietavo žydų kapinės
Rietavo žydų bendruomenės pradžia laikomi 1662 metai, kai jiems čia buvo leista įsikurti. O 1897 m. gyventojų surašymo duomenys sako, kad Rietave jau gyveno 1750 žmonių, iš kurių – 1397 žydai. Tiesa, prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir po jo nemažai Rietavo žydų emigravo į Pietų Afriką ar Ameriką.
Kaip ir kituose Lietuvos miestuose, Rietavo žydai dažniausiai užsiimdavo amatais ir prekyba. Jų veikla sustodavo tik penktadienio vakare, nusileidus saulei. Tai – šabo metas, paskirtas Dievui. Šabas trunka iki šeštadienio saulėlydžio.
Tarpukaryje Rietavo žydai būrėsi į įvairiausias visuomenines organizacijas: sporto, labdaros, finansų. 1919 m. Rietave buvo atidaryta žydų mokykla, kurioje visi dalykai dėstyti hebrajų kalba.
1940 m. užėjus sovietams, Rietave uždarytos žydų krautuvės, jų nuosavybė nacionalizuota. Vyko darbščiausių, doriausių, labiausiai išsimokslinusių žmonių represijos. Na, o 1941 m. Lietuvą užėmus vokiečių kariuomenei, labiausiai nukentėjo irgi būtent žydai. Dauguma jų buvo nuvaryti ir sušaudyti Šilutėje bei Telšiuose. Kiti, kurių neišgelbėjo atėjūnų grasinimų neišsigandę vietiniai žmonės, buvo „likviduoti“ kitose vietovėse.
Jau nepriklausomos Lietuvos metais Rietavo žydų bendruomenės atminimui mieste buvo pastatytas paminklas „Žydų bendruomenei, gyvenusiai Rietave, atminti“. Jį pastatė Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas. Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus, pasinaudojęs Kultūros paveldo departamento parama, mieste įrengė ekspozicinį stendą „Rietavo žydų istorijos atspindžiai“. Yra ir daugiau atminimo ženklų. Štai minėtas muziejus 2019 m. rugsėjį prisidėjo prie kasmet rengiamų Europos žydų kultūros dienų, Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijoje parengęs stendinę parodą „Žydų bendruomenei, gyvenusiai Rietave, atminti“. Šalia Oginskių koplyčios-mauzoliejaus buvo pastatytas paminklas dviem 1941 m. birželį nužudytiems Rietavo žydams (jų palaikai buvo perlaidoti Izraelyje). 1975 m. Izraelyje Alteris Levitas sudarė ir išleido atsiminimų knygą „Rietavas – žydiškas štetlas Lietuvoje“. Knyga 2012 metais buvo išversta į lietuvių kalbą.
Na, o senosios Rietavo žydų kapinės, esančios dabartinio Rietavo miesto vakarinėje „pašonėje“ (Vitkilių k.), atrodo lyg ir visų primirštos, tačiau turbūt vietos seniūnijos pastangomis yra neblogai prižiūrimos, aptvertos. Beje, žydai savo kapinių taip „neblizgina“ kaip, pavyzdžiui, lietuviai. Jose laikomasi tik elementarios tvarkos, o mirusiesiems pagerbti nešami ne gėlių glėbiai ar puokštės, o amžinybę simbolizuojantys akmenukai…
Žinoma, įdomu, kiek duomenų išliko apie Rietavo žydų senosiose kapinėse palaidotus žmones. Tokiai informacijos sklaidai galėtų pasitarnauti Viešosios įstaigos, ne pelno siekiančios organizacijos MACEVA, kas hebrajų kalba reiškia paminklinį akmenį, surinkti duomenys (svetainė – http://www.litvak-cemetery.info/lt). Ji kviečia savanorius lankyti žydų kapines, nufotografuoti visus antkapinius paminklus. Visi, mokantys hebrajų kalbą, raginami prisidėti prie epitafijų tekstų vertimų. Tačiau dėl nemokamos informacijos apie pavienes kapines ar visą duomenų bazę gavimo kviečiami tik nemažus darbus nuveikę žmonės: fotografai, rėmėjai ar vertėjai. Kitiems ne pelno siekianti organizacija MACEVA siūlo už informaciją susimokėti…
Senosios Plungės žydų kapinės
Šios kapinės išskirtinės tuo, kad ant jų sovietmečiu (1974–1975 m.) buvo pastatyta Plungės 4-oji vidurinė mokykla (dabar – Senamiesčio mokykla). Paskutiniuoju Plungės žydu vadintas Jakovas Bunka (1923–2014), rūpinęsis žydų atminties įamžinimu, yra aprašęs tuos įvykius. Negausiai tuomet Plungėje gyvenę žydai protestavo prieš tokį drastišką vietos valdžios sprendimą, bet jo pakeisti negalėjo. Antkapiniai paminklai buvo išvežti į netoli Plungės esančius Kaušėnus, į 1941-aisiais vykdytų masinių žydų žudynių vietą (dar vienos sovietinės valdžios patyčios… – K. V.). Ir tik J. Bunkos pastangomis paminklai buvo sugrąžinti į senųjų kapinių neužstatytą pakraštį.
Dabar 91 antkapinis paminklas pagarbiai (kiek tik tos pagarbos beįmanoma parodyti… – K. V.) sustatyti į keturias eiles šalia mokyklos esančiame skverelyje. Pagarba šiose kapinėse palaidotiems Plungės žydams buvo pademonstruota ir Senamiesčio pagrindinėje mokykloje surengus sakralinio paveldo dirbtuves, kurias vedė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė istorikė dr. Lara Lempertienė (apie jas „Plungės žinios“ rašė 2019 m. birželio 6 d.). Ji papasakojo apie žydų kapinių priežiūros ir paminklinių antkapių statymo tradicijas, hebrajų kalba paminkluose iškaltus įrašus. Tikėkimės, kad išlikę antkapiniai paminklai mums nuolat primins ir kitus tūkstančius plungiškių žydų, mirusių ir palaidotų šiose kapinėse, bei kitus tūkstančius žydų, Lietuvos piliečių, kurie 1941-aisiais buvo sušaudyti Kaušėnuose ar kitose Plungės rajono vietovėse.
Senósios Žagarės žydų kapinės
Šios kapinės išskirtinės tuo, kad buvo įkurtos baltų genties, kurios ir pavadinimas nebeatmenamas, buvusiame pilkapyne.
Paprotys pilti pilkapius buvo paplitęs nuo seniausių laikų daugelyje kultūrų. Pilkapis – tai kapas, kai virš palaidoto asmens supilama sampila. Tai keliolikos metrų skersmens bei vieno kito metro aukščio kauburys. Jame būdavo palaidotas mirusysis su įkapėmis (ginklais, darbo įrankiais, papuošalais), nes tikėta, kad jų reikės ir pomirtiniame gyvenime. Pilkapynas – tai jau kelių ar net kelių šimtų pilkapių visuma. Beje, Žagarės pilkapynas yra kairiajame Švėtės upės krante. Jame išliko 4 pilkapiai, pagal kuriuose aptiktus radinius (apyrankę, įmovinį kirvį ir kitus) bei pilkapių įrengimo būdą pilkapynas datuojamas III–VIII amžiais.
Baigus laidoti šiame pilkapyne, prabėgo visas tūkstantmetis, kuomet jo vietą mirusiųjų laidojimams pasirinko Senósios Žagarės žydai.
Senojoje Žagarėje žydai pradėjo kurtis 1712 m., kai po gaisro, epidemijų ir karų ji prarado daug nuolatinių gyventojų. 1748 m. Naujoje Žagarėje gyveno 110 šeimų, iš kurių 25 buvo žydų. Jie vertėsi prekyba ir amatais. Tais metais jau buvo paminėtos žydų kapinės bei sinagoga. 1775 m. Senojoje Žagarėje gyveno 40 šeimų, iš kurių 33 buvo žydų. Šios tautos gyventojų ypač pagausėjo XIX a. pabaigoje: tuomet Žagarėje buvo 8129 gyventojai, iš kurių buvo 5443 žydai. 1898 m. veikė jau dvi žydų mokyklos.
Įdomu, kad Senoji ir Naujoji Žagarės (abi dalys į vieną miestą susiliejo tik XIX a. pabaigoje) turėjo atskiras žydų kapines. Mat pagal žydų tradicijas, nevalia mirusįjį nešti per upę (Žagarės miestelį į dvi dalis skiria minėtoji Švėtė). Senosios Žagarės žydų kapinės buvo įkurtos kairiajame Švėtės krante, baltų pilkapyno vietoje. Dabar šiose kapinėse yra išlikęs tik koks šimtas antkapinių paminklų, iš kurių seniausias yra pažymėtas 1830 metų data, o vėliausias – 1934 metais.
Įdomu, kad nuošalaus Žagarės miesto senąsias žydų kapines pradėjo lankyti turistai. Mat 2015 m. arboristai „susekė“, kad pats storiausias Lietuvos šermukšnis auga būtent Senosios Žagarės žydų kapinėse! Šio galiūno apimtis 1,3 metro aukštyje yra 2,27 metro (dažnai pateikiama klaidinga informacija, kai supainiojami, t. y. sukeičiami ką tik paminėti skaičiai, tad reikėtų tas klaidas ištaisyti, nes niekas 2,27 metro aukštyje medžio apimties turbūt niekada nėra mieravęs… – K. V.). Beje, šio šermukšnio aukštis yra 12,2 metro. 2016 m. Žagarės šermukšnis įtrauktas į gamtos paveldo objektų sąrašą.
Senosios Telšių žydų kapinės
„Telšių žydų senosiose kapinėse pradėta laidoti XVIII a. Jos apėmė apie 2,17 ha žemės. Šiandien išlikusi kapinių dalis – 0,43 ha. 1987 m. didžioji žydų kapinių dalis buvo likviduota, o jų teritorija paversta parku. Telšių žydų kapinėse buvo laidojami Telšių, Alsėdžių, Lauko Sodos, Lieplaukės, Nevarėnų, Tverų, Viešvėnų, Žarėnų bei kituose aplinkiniuose kaimuose ir dvaruose gyvenę žydai. 2018 m. sudarant išlikusių kapinių dalies schemą, rasti 223 paminklai arba jų dalys ir nuolaužos, identifikuoti 95. Seniausias išlikęs ir identifikuotas palaidojimas datuojamas 1842 m., vėliausias – 1965 m.
Šis stendas – Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialo vykdyto projekto „Telšių žydų senosios kapinės – atmintis prieš užmarštį“ dalis.
Projekto organizatorius – Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialas.
Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos regioninis valstybės archyvas.“
Tokia informacija yra pateikiama jau paminėtame stende, įrengtame prie Telšių žydų senųjų kapinių. O jau įvykdyto projekto (vadovė – Alma Jankauskienė) rezultatas – identifikuoti 95 antkapiniai paminklai ar jų dalys, iš hebrajų kalbos išverstos epitafijos, pastatytas minėtasis stendas, išleistas leidinys, kuriame – antkapių nuotraukos su iš hebrajų kalbos išversta informacija, trumpa šių kapinių istorija.
Beje, šis projektas buvo įtrauktas į 2018 m. Europos žydų kultūros paveldo dienų, kurios vyko rugsėjo 7–9 d., programą. Tų metų programos tema buvo „Pasakojimai“.
Projekto pristatymas „gyvai“ buvo surengtas 2018 m. rugsėjo 7 d. prie minėtųjų kapinių. Gausiai susirinkusiems klausytojams apie Telšių žydų bendruomenę kalbėjo ir Telšių Žemaitės dramos teatro vaikų ir jaunimo studijos „Savi“ aktoriai (režisierė – Laimutė Pocevičienė) bei istorikas Vaclovas Vaičekauskas.
Architektas prof. Algirdas Žebrauskas papasakojo apie sumanymą visiškai sunaikinti senąsias žydų kapines, o jų vietoje pastatyti alytnamius. Padorių valdžios žmonių pastangomis kapines pavyko išsaugoti.
Renginyje vyko ir Pasaulio tautų teisuolių pagerbimo ir apdovanojimo ceremonija. 2015 m. Yad Vashem institutas Stefaniją ir Antaną Norkus (Varnių sen.) pripažino Pasaulio tautų teisuoliais už pagalbą gelbėjant žydus holokausto metu. Apdovanojimą atsiėmė sūnus Antanas Norkus ir anūkas Algis Norkus.
Ne viename tekste yra kartojamas teiginys: „Senosios Lietuvos žydų kapinės nėra tik palaidojimo vieta. Tai Lietuvos istorijos ir kultūros dalis. Išlikusios žydų kapinės – šaltinis žydų tautos istorijai, bendram Lietuvos kultūros paveldui pažinti.“
Kęstučio Vaitkaus nuotr.
Kęstutis Vaitkus
Nuotraukoje: Senosios Rietavo žydų kapinės. 2012 m.