Ga­vu­si nei­gia­mus ko­ro­na­vi­ru­so ty­ri­mo re­zul­ta­tus, ti­ki­si bent kiek nu­ra­min­ti vi­suo­me­nę

Pra­ėju­sia­me nu­me­ry­je pa­si­da­li­no­me pa­sa­ko­ji­mu, ku­rį vie­šai pa­skel­bė ko­ro­na­vi­ru­su ser­gan­tis la­bar­diš­kis. Pa­vie­ši­nus šį at­ve­jį, tiek ser­gan­ty­sis, tiek jo šei­ma, su­lau­kė gy­ven­to­jų ne­pa­si­ten­ki­ni­mo, bu­vo puo­la­mi so­cia­li­nė­je erd­vė­je dėl ne­at­sa­kin­go el­ge­sio. Jaut­ria šei­mos is­to­ri­ja ir iš­gy­ve­ni­mais, kas nu­ti­ko po to, kai jos šir­dies drau­gui bu­vo diag­no­zuo­tas ko­ro­na­vi­ru­sas, pa­si­da­li­no ir jau­na mū­sų sa­vi­val­dy­bės gy­ven­to­ja. Pa­tei­kia­me mo­ters pa­sa­ko­ji­mą:

„La­bai sun­ku nu­pa­sa­ko­ti, kas vy­ko pas­ku­ti­nes tris pa­ras. Ko­vo 14-ąją iš­si­kvie­tė­me grei­tą­ją, ku­ri iš­si­ve­žė mū­sų vy­riš­kį į Klai­pė­dos res­pub­li­ki­nę li­go­ni­nę ty­ri­mui dėl ko­ro­na­vi­ru­so. To iš­si­rei­ka­la­vo­me mes pa­tys, su­ži­no­ję apie už­si­krė­tu­sį vai­ki­ną iš Kre­tin­gos, ku­ris yra ma­no my­li­mo­jo ben­dra­dar­bis. Grei­tą­ją iš­si­kvie­tė­me dėl to, kad ma­no vy­ras tu­rė­jo kon­tak­tą su ser­gan­čiu žmo­gu­mi. Bu­vo­me vi­siš­kai tik­ri, kad pas mus to nė­ra, nes ne­bu­vo pa­grin­di­nių simp­to­mų. Pen­kias pa­ras pra­lei­do­me vi­si kar­tu, kas­dien bu­čia­vo­mės, gy­ve­no­me nor­ma­lų šei­my­ni­nį gy­ve­ni­mą. Ta­čiau grei­to­ji į Klai­pė­dos res­pub­li­ki­nę li­go­ni­nę iš­si­ve­žė tik jį vie­ną. Lo­gi­kos ta­me at­ro­dė ne­daug, bet tie­siog lau­kė­me na­mie re­zul­ta­tų, kad grei­čiau bū­tų ga­li­ma par­si­vež­ti mū­sų my­li­mą žmo­gų na­mo.
Po pa­ros pa­sie­kė at­sa­ky­mas, kad ty­ri­mo re­zul­ta­tai yra tei­gia­mi. Ta­da pra­si­dė­jo dar di­des­nis cha­o­sas. Skam­bu­čiai, ži­nu­tės – nuo kal­ti­ni­mų iki užuo­jau­tos. Pra­si­dė­jo vi­suo­ti­nė pa­ni­ka ap­link. Kur mes bu­vo­me, ką da­rė­me, ką dar ap­krė­tė­me? Mes tik­rai nie­kam ne­no­rė­jo­me pa­kenk­ti. Kal­ti­ni­mai, dra­mos, straips­niai, ko­men­ta­rai… Pa­ma­žu dau­gu­mos aky­se ta­po­me ko­ne nu­si­kal­tė­liais. Bet ma­no pa­grin­di­nis klau­si­mas bu­vo: o kaip mums, li­ku­siems na­mie, iš­si­tir­ti? Kaip nu­ra­min­ti ap­lin­ki­nius? Dar­bą, dar­že­lį, par­duo­tu­ves, kai­my­nus. Pus­an­tros pa­ros ieš­ko­jau bū­dų, o man at­sa­ky­da­vo tą pa­tį: „Jūs tu­ri­te bū­ti na­muo­se ir izo­liuo­tis 14 die­nų“. Ka­ran­ti­nuo­tis, ste­bė­ti, kaip vi­si ap­link kuo to­liau, tuo la­biau pa­ni­kuo­ja, ir ne­ži­no­ti, kaip yra iš tik­rų­jų. „Jūs tu­rė­jo­te tie­sio­gi­nį kon­tak­tą su už­si­krė­tu­siu as­me­niu, tad la­bai ti­kė­ti­na, kad ir jūs esa­te už­si­krė­tu­si“, – to­kią fra­zę gir­dė­jau ne kar­tą. Ta­da pa­ga­liau pa­sie­kiau la­bai są­mo­nin­gą kon­sul­tan­tę 1808 karš­tą­ja li­ni­ja. Ji at­sa­kė į daug klau­si­mų ir nu­si­ste­bė­jo, ko­dėl li­go­ni­nė, ku­rio­je gu­li ma­no vy­ras, su ma­nim ne­su­si­sie­kė ir ne­iš­ty­rė vi­sos šei­mos. Da­vė li­go­ni­nės nu­me­rį. Ryš­kių vi­ru­so simp­to­mų ne­tu­riu, bet ga­li­ma mir­ti nuo įtam­pos ap­link. Su grei­tą­ja va­žiuo­ti į li­go­ni­nę ir gal­būt bū­ti už­da­ry­tai ten su vai­kais dviem sa­vai­tėms ne­bu­vo spren­di­mas. Ne­ga­liu pa­lik­ti na­mų ir, be­si­jaus­da­ma ge­rai, už­im­ti li­go­ni­nė­je tris vie­tas, kai tik­rai yra sun­kes­nių li­go­nių. Sa­kiau, kad mes ka­ran­ti­nuo­ja­mės na­muo­se, bet man bū­ti­na iš­si­tir­ti. Ne dėl to, kad la­biau­siai ne­ri­mau­ju dėl sa­vęs, nes aš jau­čiuo­si ge­rai, bet ne­ri­mau­ju dėl ki­tų, ku­rie ne­ri­mau­ja. Po­kal­bio me­tu ga­liau­siai pa­vy­ko iš­trauk­ti at­sa­ky­mą, kad te­oriš­kai aš su vai­kais ga­liu at­va­žiuo­ti į li­go­ni­nę sa­vo au­to­mo­bi­liu, pri­duo­ti ty­ri­mus ir grįž­ti na­mo, bet su tuo tu­ri su­tik­ti Vi­suo­me­nės svei­ka­tos cen­tras, nes to­kio at­ve­jo dar nė­ra bu­vę. Po il­gų de­ri­ni­mų ga­liau­siai vi­suo­me­nės svei­ka­tos cen­tro spe­cia­lis­tė pa­sa­ko, kad ga­li­me va­žiuo­ti. Su­si­so­di­nu vai­kus ir va­žiuo­ja­me. Su drau­gės pa­gal­ba į au­to­mo­bi­lį pri­si­pi­la­me ku­ro, kad ne­rei­kė­tų pa­čiai iš­lip­ti iš ma­ši­nos. Pa­sie­kus li­go­ni­nę, po maž­daug 15 mi­nu­čių lau­ki­mo tie­siai iš ma­ši­nos nu­ei­na­me į pa­la­tą, į ku­rią ga­li­ma pa­tek­ti tik iš lau­ko. Už­trun­ka­me apie tris mi­nu­tes, pa­ima­mi mū­sų vi­sų te­pi­nė­liai iš bur­nos ir no­sies. Su­ta­ria­me, kad grį­ši­me na­mo, at­gal į sa­vi­i­zo­lia­ci­ją.
Ko­vo 17 d. ga­liau­siai su­lau­kiu nu­ro­dy­to lai­ko ir skam­bi­nu – at­sa­ky­mas nu­džiu­gi­na, ty­ri­mo re­zul­ta­tai nei­gia­mi. Iš­ki­lo mi­li­jo­nas klau­si­mų. Pa­grin­di­nis – ar tik­rai ma­no vy­riš­kio ty­ri­mų at­sa­ky­mas bu­vo tei­sin­gas? Pa­ra­šiau gy­dy­to­jui Min­dau­gui Gu­de­liui iš Is­pa­ni­jos, pa­klau­siau, kaip taip ga­li bū­ti. Ga­vau at­sa­ky­mą, ku­ris ga­na lo­giš­kai pa­aiš­ki­na da­ly­kus: „La­bai pa­pras­ta. Nes tik­riau­siai vi­ru­sų kie­kis, ku­rį iš­ski­ria ta­vo vy­ras, yra ne­di­de­lis.“
Su­ži­no­ju­si ty­ri­mo at­sa­ky­mus, jau­na mo­te­ris pa­ju­to, kad vėl ga­li ra­miau kvė­puo­ti. Ji ti­ki­si, kad po šios ži­nios bent kiek ap­rims ma­si­nė psi­cho­zė. O pa­šne­ko­vė lin­ki vi­siems lik­ti svei­kiems.