Žemai­čių Kal­va­ri­jos kal­nai ofi­cia­liai pri­pa­žin­ti Lie­tu­vos kul­tū­ros ver­ty­be

Na­cio­na­li­nio Ne­ma­te­ria­laus kul­tū­ros pa­vel­do ver­ty­bių są­va­de nuo šiol gar­bin­gą vie­tą užims Že­mai­čių Kal­va­ri­jos kal­nų gie­do­ji­mo tra­di­ci­ja. By­lą šiam są­va­dui ren­gė kun. doc. dr. Sau­lius Stumb­ra, tei­kė­jas – Tel­šių vys­ku­pi­ja.

Že­mai­čių Kal­va­ri­jos kal­nų gie­do­ji­mo tra­di­ci­jai – dau­giau nei 380 me­tų. Šios mal­dos ir gies­mės, skir­tos ap­mąs­ty­ti Jė­zaus kan­čią, – Že­mai­ti­jos ir Ma­žo­sios Lie­tu­vos re­gio­nuo­se pa­pli­tu­si ka­ta­li­kiš­ka liau­dies pa­mal­du­mo prak­ti­ka, pra­džią ga­vu­si Že­mai­čių Kal­va­ri­jos šven­to­vė­je ir pa­pli­tu­si po vi­sas Tel­šių vys­ku­pi­jos pa­ra­pi­jas. Kal­nai gie­da­mi baž­ny­čio­se ir na­muo­se per ga­vė­nią ir Di­dži­ą­ją sa­vai­tę, taip pat – per šer­me­nis bei ki­tus mi­ru­sių­jų mi­nė­ji­mus.
Tra­di­ci­jos iš­ta­kos sie­kia 1637–1639 m., kai že­mai­čių vys­ku­pas Jur­gis Tiš­ke­vi­čius Gar­duo­se, vė­liau pa­va­din­tuo­se Že­mai­čių Kal­va­ri­ja, įstei­gė 19 sto­čių, ar­ba 20-ies vie­tų Kry­žiaus ke­lius, ir jiems ap­vaikš­čio­ti už­sa­kė su­kur­ti mal­das bei gies­mes. Iš pra­džių vie­ti­nė gie­do­ji­mo tra­di­ci­ja pli­to po vi­są tuo­me­tę Že­mai­čių vys­ku­pi­ją. Nors ir nai­kin­ta ca­riz­mo bei at­eiz­mo ide­o­lo­gi­jų, ji iš­li­ko ti­kin­čių­jų ben­druo­me­nė­se bei šei­mo­se ir šian­dien yra gy­va vi­so­se Tel­šių vys­ku­pi­jos te­ri­to­ri­jo­je vei­kian­čio­se pa­ra­pi­jo­se.
Kal­nų gies­my­ną-mal­dy­ną su­da­ro dau­giau­sia iš len­kų kal­bos vers­tos ga­vė­nios lai­kui skir­tos gies­mės, pa­im­tos iš to me­to mal­dy­nų ir tin­ka­mai do­mi­ni­ko­nų vie­nuo­lių pri­tai­ky­tos. Dvi bai­gia­mo­sios gies­mės su­kur­tos spe­cia­liai Že­mai­čių Kal­va­ri­jai. Kal­nų gies­mės la­bai ar­ti­mos že­mai­čių liau­dies dai­noms: pa­na­šus jų gar­sa­ei­lis, gie­da­ma lė­tai, „plau­kian­čiai“, gies­mės ve­dan­čia­jam pri­ta­ria­ma dviem ar net tri­mis bal­sais. Se­niau kai­muo­se tra­di­ciš­kai gie­do­da­vo vy­rai ir mo­te­rys pa­ei­liui, da­bar gie­da­ma ir at­ski­ro­mis gru­pė­mis, ir kar­tu. Be to, Že­mai­ti­jos vys­ku­pi­jos te­ri­to­ri­jo­je Kal­nai daž­nai at­lie­ka­mi pa­si­kei­čiant su pu­čia­mų­jų ir liau­dies mu­zi­kos in­stru­men­tų gro­ji­mu, at­lai­dų pro­ce­si­jų me­tu nau­do­ja­mas ir būg­nas (ka­ti­las).
Kal­nų gie­do­ji­mas te­bė­ra su­vo­kia­mas ir ver­ti­na­mas ne tik kaip krikš­čio­niš­ko­sios kul­tū­ros pa­vel­das bei re­li­gin­gu­mo raiš­kos bū­das, bet ir kaip že­mai­tiš­ko ta­pa­tu­mo žen­klas. Ši tra­di­ci­ja ska­ti­na su­si­telk­ti ir iš­lai­ky­ti ben­druo­me­niš­ku­mą, be to, ti­ki­ma, kad gie­do­ji­mas su­tei­kia dva­si­nės stip­ry­bės ir ap­va­lo sie­lą – tiek gy­vą, tiek iš­ke­liau­jan­čią.
Iš­kil­mės, ku­rių me­tu na­cio­na­li­nių ver­ty­bių tei­kė­jams ir sau­go­to­jams bus įteik­ti ser­ti­fi­ka­tai, vyks Vil­niaus ro­tu­šė­je ko­vo 13 d. 17 val. Be Že­mai­čių Kal­va­ri­jos kal­nų gie­do­ji­mo tra­di­ci­jos, šie­met Ne­ma­te­ria­laus kul­tū­ros pa­vel­do ver­ty­bių są­va­dą taip pat pa­pil­dė dre­vi­nė bi­ti­nin­kys­tė Va­rė­nos kraš­te, Kur­šių ma­rių bur­val­čių vėt­run­gių ga­my­ba, Lie­tu­vos ka­rai­mų ves­tu­vių tra­di­ci­ja, Ma­žo­sios Lie­tu­vos del­mo­nai, pir­čių lan­ky­mo tra­di­ci­ja, Ra­sos šven­tė Ker­na­vė­je, Ve­ly­kų būg­no mu­ši­mo tra­di­ci­ja Aukš­tai­ti­jo­je, to­to­rių ves­tu­vių py­ra­go čiak­čia­ko tra­di­ci­ja bei vie­to­var­džių at­min­ties ir var­to­ji­mo tra­di­ci­ja.
Šian­dien Lie­tu­vos są­va­de jau tu­ri­me 32 ver­ty­bes, pri­skai­čiuo­jant ir tris, esan­čias UNESCO rep­re­zen­ta­ty­via­ja­me Ne­ma­te­ria­laus kul­tū­ros pa­vel­do są­ra­še – kryž­dir­bys­tę ir kry­žių sim­bo­li­ką Lie­tu­vo­je, lie­tu­vių po­li­fo­ni­nes dai­nas – su­tar­ti­nes, Dai­nų ir šo­kių šven­čių tra­di­ci­ją Es­ti­jo­je, Lat­vi­jo­je ir Lie­tu­vo­je.

Kun. Sau­liaus Stumb­ros ir Na­cio­na­li­nio kul­tū­ros cen­tro inf.

Algirdo Darongausko nuotr.