Ketvirtadienis, 2020 m. sausio 23 d.

Plungės ė Rėitava krašts tor žemaitėška kninga…

Su vil­ti­mi ir ge­rais ke­ti­ni­mais pa­ra­šy­tas pro­jek­tas – su­rink­ti Plun­gės ir Rie­ta­vo kraš­to že­mai­tiš­kai ra­šan­čių kū­ri­nius į vie­ną kny­gą – iš­si­pil­dė. Tu­ri­me Plun­gės ė Rė­i­ta­va kraš­ta že­mai­tėškā ra­šon­tiūm knin­ga „So mei­lė Že­mai­tėjē“.

Kny­ga – že­mai­tiš­ko­jo žo­džio pa­vel­das, kad iš stal­čiu­kų ne­nu­ei­tų į už­marš­tį mū­sų kal­bos per­liu­kai: pa­sa­ko­ji­mai, nu­ti­ki­mai, is­to­ri­jos, po­ezi­jos pos­mai, le­gen­dos… Kaip ra­šė­me skel­bi­muo­se: „Nu mei­lės – lėg jou­ka, nu jou­ka – lėg mei­lės, nu po­ezė­jės – lėg pa­sa­kuo­jė­mu, le­gėn­du ė dai­nūm…“
Kny­ga gar­si­na Plun­gės ir Rie­ta­vo kraš­tą vi­so­je Že­mai­ti­jo­je: pra­si­dė­ju­si su­tik­tu­vė­mis Pa­lan­go­je ir Plun­gė­je (bib­lio­te­ko­je-laik­ro­di­nė­je ir Mies­to bib­lio­te­ko­je) – iki Ak­me­nės, Šiau­lių, Kur­šė­nų, Ma­žei­kių, Ši­la­lės, Tau­ra­gės, Rie­ta­vo, Tve­rų… Iki Skuo­do ir net Vil­niaus. Pa­mi­nė­ta kny­ga ir Šed­ba­ruo­se (Kel­mės r.), kur vyks­ta di­de­li bei gra­žūs tra­di­ci­niai, res­pub­li­ki­niai ru­dens po­ezi­jos skai­ty­mai, su­kvie­čian­tys į bū­rį kū­rė­jus iš vi­sos Lie­tu­vos.
Pro­jek­to va­do­vė – Plun­gės Mies­to bib­lio­te­kos vy­res­nio­ji bib­lio­te­ki­nin­kė In­gri­da Jo­nuš­kie­nė, kny­gos su­da­ry­to­ja – li­te­ra­tų klu­bo „Vin­gio­rykš­tė“ va­do­vė Ade­lė Dau­kan­tai­tė.
Ra­šant apie kny­gą, rei­kia pa­mi­nė­ti, jog jo­je – net 38 au­to­rių kū­ry­bą. Ją gra­žiai iliust­ra­vo ir vir­še­lius su­kū­rė Plun­gės dai­li­nin­kė Al­do­na Ple­tai­tė-Rui­bie­nė ir Rie­ta­vo dai­li­nin­kas Sau­lius Lau­ri­nai­tis. Že­maitš­kos ra­šy­bos pro­jek­to me­tu mus mo­kė gerb. pro­fe­so­rius dak­ta­ras Juo­zas Pa­brė­ža, ra­šy­bos ko­rek­tū­ra – Ge­nu­tės Ma­te­vi­čiū­tės, o jai gra­žu­mą su­tei­kė ma­ke­tuo­to­jas Žyd­rū­nas Pi­li­taus­kas, to­dėl kiek­vie­nas, pa­ė­męs kny­gą į ran­kas, ja džiau­gia­si: mie­la, gra­ži, šil­ta, pre­zen­tuo­jan­ti mū­sų kraš­tą… Ga­le kny­gos – žo­dy­nas tam že­mai­čiui, ku­ris jau pri­mir­šo tė­vų ir pro­tė­vių kal­bą. Tu­ri­me kuo džiaug­tis.
Dė­ko­ti no­ri­si daug kam. Ypač dė­kin­ga pro­jek­to va­do­vei In­gri­dai Jo­nuš­kie­nei už var­gą su po­pie­riz­mo pe­ri­pe­ti­jo­mis, dė­ko­ju ben­dra­au­to­riams, ku­rie pa­dė­jo pri­sta­ty­ti kny­gą vi­so­je Že­mai­ti­jo­je. Tai Zi­ta Dar­gie­nė (Al­sė­džiai), Re­gi­na Mie­že­tie­nė (Pla­te­liai), Ge­no­vai­tė Čes­naus­kie­nė (Rie­ta­vas), Van­du­tė Pa­lio­kie­nė (Tve­rai), Dai­va Ru­de­ly­tė, Ger­trū­da Poš­kie­nė (Plun­gė), An­ge­li­ja Smul­kie­nė (Stal­gė­nai), Ste­fa Pet­rei­kie­nė (Žli­bi­nai), Da­nu­tė Nar­kie­nė (Mi­la­šai­čiai)… Už di­džiu­lę pa­gal­bą ren­gi­nius mo­de­ruo­jant, pri­sta­tant sa­vo ir ki­tų au­to­rių kū­ry­bą dė­ko­ju kny­gos ben­dra­au­to­rei Ire­nai Stra­žins­kai­tei-Glins­kie­nei (Alek­san­dra­vas)…
Dė­ko­ju Plun­gės r. sav. vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rei Vio­le­tai Skie­rie­nei, kad ti­kė­jo mū­sų pro­jek­tu, Rie­ta­vo bib­lio­te­kos di­rek­to­rei Ri­tai Di­čiū­nie­nei – už au­to­rių pa­ieš­kas, už dai­li­nin­ko „ra­dy­bas“, pui­kų kny­gos pri­sta­ty­mo or­ga­ni­za­vi­mą. Dė­ko­ja­me ir Ši­la­lės, Skuo­do, Kur­šė­nų, Ak­me­nės bib­lio­te­koms už pui­kų mū­sų pri­ėmi­mą, su­si­ti­ki­mų or­ga­ni­za­vi­mą…
Di­džiau­sia pa­dė­ka ir pa­gar­ba žmo­nėms, ku­rie iš­te­sė­jo pa­ža­dus rem­ti pro­jek­tą. Tai Rie­ta­vo me­ras An­ta­nas Čer­nec­kis. Pa­gar­ba jam. Dė­ko­ju Tve­rų se­niū­nui, gerb. An­ta­nui Za­le­pū­gui už au­to­bu­są į Kur­šė­nus ir Šiau­lius, kur fol­klo­ro an­sam­blis „Ker­mu­šie“ sė­jo gim­to­sios kal­bos sėk­lą dai­no­je.
Ren­gi­niuo­se, kur bu­vo pa­mi­ni­ma kny­ga ir skai­to­ma iš jos, iš­gir­do apie 200 žmo­nių (Vil­nius, Šed­ba­rai). Su­si­ti­ki­mų me­tu da­ly­va­vo per 400 da­ly­vių ir apie 60 moks­lei­vių bei jau­nes­nio am­žiaus (dar­že­lio) vai­kų. Pro­je­ko in­for­ma­ci­ja bu­vo vie­ši­na­ma so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se, sve­tai­nė­se: Že­mai­tiš­ka raš­lia­va group, Plun­gės „Vin­gio­rykš­tė“, bib­lio­te­kų sve­tai­nė­se, bib­lio­te­kų feis­bu­ko pus­la­piuo­se, as­me­ni­nia­me www.fa­ce­bo­ok.com, Va­jos sve­tai­nė­je, spau­do­je… Koks skai­čius šia in­for­ma­ci­ja su­si­do­mė­jo, ją per­žiū­rė­jo, in­for­ma­ci­ja da­li­jo­si, ją skai­tė? Di­de­lis. In­for­ma­ci­ja feis­bu­ko pus­la­piuo­se bu­vo pa­teik­ta per 90 kar­tų, net 131 žmo­gus ja da­li­jo­si, do­mė­jo­si ir skai­tė dau­giau nei 3500 žmo­nių, in­for­ma­ci­ja pa­sie­kė per 14 000 žmo­nių… O kur dar spau­da?..
Kas yra kal­ba? Tai vals­ty­bės sėk­min­go gy­va­vi­mo pa­ma­tas. Ko­kia ji, kaip sau­go­ma, koks jai ski­ria­mas dė­me­sys – to­kią tu­ri­me ir vals­ty­bę. Kal­ba bui­tė­ja, vir­šų ima var­to­to­jiš­ku­mas, vys­to­si ter­pė, ku­rian­ti vi­du­ti­niš­ku­mo as­pek­tą. Tad…
Šis pro­jek­tas – ne­ei­li­nis. Tai kraš­to kal­bi­nis pa­vel­das, ta dva­si­nės stip­ry­bės jė­ga, ku­ri au­gi­na šak­nis… Tai mū­sų po­žiū­ris į sa­vas­tį, iden­ti­te­tą, et­niš­ku­mą. Ad­ven­tas yra lai­kas, kai kal­bi­na­me sa­vo šir­dį, o ji – ver­smė, ku­rio­je gy­ve­na tik­ra­sis žmo­gus-kū­rė­jas. Mū­sų kraš­tas tur­tin­gas – net 38 au­to­riai kny­go­je. O kiek dar li­ko ne­at­si­lie­pu­sių į kvie­ti­mą, gal ne­pa­ma­čiu­sių skel­bi­mų?..
Plun­gė gar­si kul­tū­ra: jau­ni­mo te­at­ras, ka­me­ri­nis or­kest­ras, ba­le­to stu­di­ja, me­no mo­kyk­la, tarp­tau­ti­niai fes­ti­va­liai… Tad no­rė­tų­si, kad ku­ria­mo­ji žmo­gaus jė­ga – ŽODIS – bū­tų to­kio­je pat pa­gar­bos len­ty­no­je. Juk ir Šven­ta­me Raš­te pa­ra­šy­ta, kad pra­džio­je bu­vo ŽODIS… Nuo jo pra­si­de­da žmo­gaus ke­lias, nuo pir­mų­jų žo­džių – „ma­ma, tė­ti“, nuo mei­lės gim­ta­jam slenks­čiui. Lai­kai kei­čia­si, po­psi­nė kul­tū­ra vis la­biau įsi­ga­li, bet tik to­dėl, kad nu­ver­ti­no­me žo­dį, jo ar­cha­jiš­ku­mą, iden­ti­te­ti­nę kū­rė­jo svar­bą.
Ke­liau­da­ma po Že­mai­ti­ją, džiau­giau­si mies­tų, ra­jo­nų va­do­vais, ku­rie taip pa­gar­biai ver­ti­na sa­vo kraš­to kū­rė­jus, juos ska­ti­na dė­me­siu, pa­dė­ka, ver­ti­ni­mu…
Te­gu Nau­jie­ji Me­tai bū­na pa­lai­min­ti gė­ry­je, san­tar­vė­je, pa­gar­bo­je, mei­lė­je ir… ŽODYJE – pa­ma­tui gy­ve­ni­mo sta­ty­bo­se.

Ade­lė Dau­kan­tai­tė
Kny­gos su­da­ry­to­ja

Komentarai
Kiti straipsniai