Penktadienis, 2024 m. kovo 29 d.

Mo­kė pa­ruoš­ti tra­di­ci­nį žy­dų pa­tie­ka­lą – far­šma­ką

Ge­gu­žės 29 d. Plun­gės ver­slo ir tech­no­lo­gi­jų mo­kyk­lo­je vy­ko tre­čio­sios Že­mai­čių dai­lės mu­zie­jaus or­ga­ni­zuo­tos kū­ry­bi­nės-prak­ti­nės dirb­tu­vės žy­dų kul­tū­ros ir pa­vel­do te­ma – „ŽYDŲ VIRTUVĖS PASLAPTYS“. Šios kū­ry­bi­nės la­bo­ra­to­ri­jos va­do­vas – Dau­man­tas Le­vas To­de­sas, Lie­tu­vos žy­dų (lit­va­kų) ben­druo­me­nės ta­ry­bos na­rys, Ja­ko­vo Bun­kos lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­do di­rek­to­rius. Jam tal­ki­no iš Vil­niaus kar­tu at­vy­ku­sios ža­vios pa­dė­jė­jos – Ju­di­ta ir Sa­lo­mė­ja. Dirb­tu­vių tvar­ką or­ga­ni­za­vo ir me­to­di­nius pa­ta­ri­mus kū­ry­bi­nės la­bo­ra­to­ri­jos da­ly­viams tei­kė Plun­gės tech­no­lo­gi­jų ir ver­slo mo­kyk­los mo­ky­to­jos Ra­sa Gal­va­naus­kie­nė ir Ali­na Šat­kaus­kie­nė. Klau­sant įdo­mių dirb­tu­vių va­do­vo pa­sa­ko­ja­mų apie žy­diš­kos vir­tu­vės is­to­ri­ją ir įvai­riau­sius niu­an­sus, bu­vo ga­mi­na­mas dvie­jų rū­šių far­šma­kas, sil­kės paš­te­tas ir obuo­lių gė­ri­mas.

Kaip ga­min­ti sil­kę, mo­kė­si Plun­gės tech­no­lo­gi­jų ir ver­slo mo­kyk­los mo­ki­niai, mo­ky­to­jai, šiuo pa­tie­ka­lu su­si­do­mė­ję sve­čiai – plun­giš­kiai ir ma­žei­kiš­kiai. D. To­de­sas, prieš pra­dė­da­mas ruoš­ti sil­kę, šyp­so­da­ma­sis sa­kė, jog šios žu­vies at­si­ra­di­mas Lie­tu­vo­je – vie­na iš žy­diš­kų „in­va­zi­jų“ į Lie­tu­vos mais­to kul­tū­rą.
Vie­nai sil­kei pa­ruoš­ti rei­kia 2 obuo­lių, 2 svo­gū­nų, pus­an­tro kiau­ši­nio, 80–100 g svies­to, šla­ke­lio obuo­lių ac­to, 2 ba­to­no rie­kių, stik­li­nės pie­no.
Pir­miau­sia rei­kia iš­da­ri­nė­ti, nu­lup­ti odą, nu­plau­ti ir nu­džio­vin­ti sil­kę. Ta­da ją pa­da­lin­ti į dvi da­lis. Vir­tu­vės še­fas pa­ta­rė at­lie­kų – ik­rų, pie­nių ir ki­tų ga­ba­lė­lių ne­iš­mes­ti, nes iš jų ga­li­ma pa­ga­min­ti paš­te­tą. Žu­vį su­pjaus­ty­ti la­bai plo­no­mis juos­te­lė­mis. „Rei­kia žiū­rė­ti, nes ga­li iš­lįs­ti smul­kūs kau­liu­kai, juos rei­kia iš­im­ti“, – įspė­jo ruoš­da­mas pa­tie­ka­lą sve­čias. Ta­da sil­kę su­ka­po­ti.
„Kaip su­pras­ti, ar sil­kė pa­kan­ka­mai su­ka­po­ta? Pa­ė­mus ją pei­liu, tu­ri nu­kris­ti vie­nu kar­tu vi­si ga­ba­liu­kai“, – pa­aiš­ki­no vy­ras.
Ba­to­ną rei­kia su­pjaus­ty­ti juos­te­lė­mis, at­ski­riant plu­te­lę, pa­mir­ky­ti pie­ne ir nu­koš­ti. Iš­vir­tus kiau­ši­nius nu­lup­ti, svo­gū­nus taip pat nu­lup­ti ir smul­kiai su­pjaus­ty­ti. Vie­nai su­ka­po­tai sil­kės pu­sei rei­kia su­ka­po­to kiau­ši­nio bal­ty­mo, ki­tai – try­nio su bal­ty­mu.
Iš­plak­ti pie­ne iš­mir­ky­tą ba­to­ną su svies­tu ir įdė­ti prie vie­nos pu­sės sil­kės, kur jau su­dė­ti su­smul­kin­ti svo­gū­nai, kiau­ši­nio bal­ty­mas ir iš­mai­šy­ti. Pa­im­ti rūgš­tų obuo­lį, nu­lup­ti ode­lę, smul­kiai su­ka­po­ti. Jei­gu vai­sius ne­rūgš­tus, jį pa­šlaks­ty­ti obuo­lių ac­tu ir su­dė­ti prie sil­kės. Šio pa­tie­ka­lo vir­tu­vės še­fas iš­kart ne­val­go, pa­si­de­da į šal­dy­tu­vą pus­ry­čiams.
Į ki­tą, skir­tin­gai ruo­šia­mą sil­kės pu­sę rei­kia įdė­ti smul­kiai su­pjaus­ty­tą obuo­lį, svo­gū­ną, vi­są vir­tą kiau­ši­nį (bal­ty­mą su try­niu), įpil­ti ne­pil­ną šaukš­tą obuo­lių ac­to. Taip pa­ruoš­tą žu­vį ga­li­ma iš­syk val­gy­ti. D. To­de­sas, pa­klaus­tas, su kuo val­go šią sil­kę, at­sa­kė, jog su juo­da duo­na, ma­cu ar­ba bul­vė­mis.
Be­je, jis at­sklei­dė, kaip at­si­ra­do ma­cai. „Ži­no­te, kad žy­dai gy­ve­no Egip­te ir daug kar­tų pra­šė­si iš­lei­džia­mi. Im­pe­ra­to­rius vis pa­ža­dė­da­vo, bet pas­kui per­si­gal­vo­da­vo. Vi­si gir­dė­jo­te apie 10 egip­tie­čių baus­mių. Vie­na iš jų bu­vo la­bai bai­si, kai mi­rė vi­si egip­tie­čių šei­mų pir­ma­gi­miai ber­niu­kai. Šis fak­tas yra pa­tvir­tin­tas is­to­ri­nių ty­ri­nė­ji­mų, bet tai tu­ri pa­aiš­ki­ni­mą: re­mian­tis se­no­vės Egip­to įsta­ty­mais, pir­ma­gi­mis ber­niu­kas gau­da­vo dvi­gu­bą mais­to por­ci­ją, ku­ri bu­vo iš­duo­da­ma kvie­čiais. Po di­de­lio po­tvy­nio kvie­čiai su­plė­ko, tad na­tū­ra­lu, kad vai­kai, val­gę dau­giau už ki­tus, mi­rė.
Kai pas­ku­ti­nį kar­tą im­pe­ra­to­rius lei­do žy­dams iš­vyk­ti, jie ne­spė­jo pa­si­ruoš­ti. Su­pra­tę, kad bet ku­rią mi­nu­tę lei­di­mas ga­li bū­ti at­šauk­tas, net ne­ga­lė­jo už­si­mai­šy­ti duo­nos ke­lio­nei. To­dėl pa­ė­mė teš­los be rau­go ir iš jos greit pa­si­ga­mi­no pa­plo­čių, va­di­na­mų ma­cais. Ma­cas tu­ri bū­ti pa­ga­min­tas nuo pir­mo už­mai­šy­mo per 18 mi­nu­čių, nes vė­liau pra­si­de­da na­tū­ra­lūs rū­gi­mo pro­ce­sai“, – pa­pa­sa­ko­jo D. To­de­sas.

Že­mai­čių dai­lės mu­zie­jaus“ inf.

Jū­ra­tės Mo­tu­žie­nės nuotr.

Komentarai
Kiti straipsniai