G. Čes­naus­kie­nė pri­sta­tė sa­vo kny­gą „Prie ver­smės“

Pra­ėju­sio ant­ra­die­nio va­ka­rą ma­žo­ji kul­tū­ros cen­tro sa­lė pri­gu­žė­jo žmo­nių, no­rin­čių kar­tu pa­si­džiaug­ti su Ge­no­vai­te Čes­naus­kie­ne, pri­sta­čiu­sia sa­vo nau­ją kny­gą „Prie ver­smės“. Kny­gos su­tik­tu­vė­se ne­trū­ko ei­lių, šo­kių, o au­to­rė sken­do svei­ki­ni­mų ir gė­lių jū­ro­je.

Kny­ga „Prie ver­smės“ – vi­so gy­ve­ni­mo ne­įkai­no­ja­mas lo­bis, jo­je tel­pa be­ri­bė mei­lė na­mams, tė­vy­nei ir žmo­gui. Kny­gos su­tik­tu­vių die­ną G. Čes­naus­kie­nė su vy­ru Jo­nu mi­nė­jo ir 36-ąsias ves­tu­vių me­ti­nes. „Be ga­lo ma­lo­nu ma­ty­ti ar­ti­mus, mie­lus, pa­žįs­ta­mus vei­dus. Dė­ko­ju vi­siems, kad esa­te čia. Ma­no gy­ve­ni­mas bu­vo kaip vaikš­čio­ji­mas la­bi­rin­tais, kol su­ti­kau sa­vo vy­rą. Nuo ta­da gy­ve­ni­mo krei­vė pra­dė­jo kil­ti aukš­tyn, pra­dė­jau ki­taip ma­ty­ti gy­ve­ni­mą. Esu be ga­lo lai­min­ga, kad jau tiek me­tų ga­liu at­si­rem­ti į jo pe­tį“, – kal­bė­jo kny­gos au­to­rė.
Ren­gi­nio me­tu pri­sta­ty­ti vi­si kny­go­je esan­tys sky­riai bei ryš­kiau­si ei­lė­raš­čiai. Pir­ma­sis pa­skir­tas tė­viš­kei, nuo ku­rios ir pra­si­de­da žmo­gaus gy­ve­ni­mo ke­lias. Kiek­vie­nas ei­lė­raš­tis nu­ta­po vis ki­to­kį pa­veiks­lą ir pri­si­mi­ni­mą iš au­to­rės vai­kys­tės. Kny­gos pus­la­piai pa­puoš­ti ir tė­viš­kės pri­si­mi­ni­mus me­nan­čio­mis nuo­trau­ko­mis.
Prie kny­gos su­da­ry­mo daug pri­si­dė­jo Plun­gės li­te­ra­tų klu­bo „Vin­gio­rykš­tė“ va­do­vė Ade­lė Dau­kan­tai­tė. Jos min­tis ir bu­vo pa­puoš­ti kny­gą kai­mo, tė­viš­kės, šei­mos nuo­trau­ko­mis.
Ant­ra­sis kny­gos sky­rius ga­vo pa­va­di­ni­mą „Gy­ve­ni­mo do­va­nos“, ku­rių gy­ve­ni­mas G. Čes­naus­kie­nei tik­rai ne­pa­šykš­tė­jo. Di­džiau­sios yra vai­kai, ku­rių po­ra už­au­gi­no tris – duk­rą Ali­ną ir sū­nus To­mą bei Ta­dą. Vi­si trys lan­kė Rie­ta­vo My­ko­lo Kle­o­po Ogins­kio me­no mo­kyk­lą, abu sū­nūs gro­jo pu­čia­mai­siais in­stru­men­tais, o duk­ra skam­bi­no kan­klė­mis. Dar vie­na gy­ve­ni­mo do­va­na – anū­kai, ku­rių kny­gos au­to­rė tu­ri še­šis. Rie­ta­ve gy­ve­nan­čios Ali­nos duk­ra Be­ata yra pui­ki skai­to­vė. Tą va­ka­rą ji skai­tė mo­čiu­tės ei­les. Sce­no­je ne kar­tą pa­si­ro­dė anū­kas Ti­tas, ku­ris šo­ka Klai­pė­dos spor­ti­nių šo­kių klu­be „Žings­nis“. Jis ir kar­tu su part­ne­re Luk­re­ci­ja džiu­gi­no žiū­ro­vus šo­kių žings­ne­liais.
Kny­go­je po sau skir­tą pos­mą tu­ri vi­si G. Čes­naus­kie­nės ar­ti­mie­ji. Kal­bė­da­ma apie gy­ve­ni­mo do­va­nas, au­to­rė pa­mi­nė­jo ir se­sę Vi­dą, ku­ri jau 12 me­tų gy­ve­na kar­tu su jos šei­ma bei at­sto­ja Ge­no­vai­tei drau­gę.
Vers­da­mas to­liau kny­gos pus­la­pius, ran­di sky­rius „Min­tys me­tų ne­pai­so“ ir „Pa­ra­šy­ti žo­džiai te­gul skam­ba“, ku­riuo­se taip pat gau­su jaus­min­gų ei­lė­raš­čių. Vi­si at­ei­na iš gy­ve­ni­mo, ir tik vie­nas ki­tas ki­lo spon­ta­niš­kai. Dau­gu­ma il­gai ne­šio­ja­mi mo­ters šir­dy­je ir at­min­ty­je. Šiuo­se sky­riu­je yra daug ei­lė­raš­čių apie mei­lę – žmo­gui, gam­tai, gy­ve­ni­mui.
Dar vie­na kny­gos da­lis pa­skir­ta že­mai­tiš­koms ei­lėms. Čia vy­rau­ja hu­mo­ris­ti­niai kū­ri­niai.
Dau­ge­lis tik­riau­siai jau ži­no, kad G. Čes­naus­kie­nė ki­lu­si nuo Tve­rų pu­sės ir tik vė­liau per­si­kė­lė į Rie­ta­vą. Šian­dien mo­te­ris da­ly­vau­ja li­te­ra­tų klu­bo „Mū­za“ veik­lo­je. Ji yra dė­kin­ga am­ži­ny­bėn iš­ėju­siai po­etei Bi­ru­tei Leng­ve­nie­nei, ku­ri ne tik iš­ta­rė pa­drą­si­na­mą­jį žo­dį, bet ir spė­jo pa­gir­ti pra­de­dan­či­ą­ją li­te­ra­tę. Į mi­nė­tą klu­bą mo­te­ris at­ėjo pa­kvies­ta ben­dra­dar­bės Fal­mi­ros Dro­man­tie­nės, o da­bar jau daug me­tų kar­tu su vie­tos li­te­ra­tais lan­ko­si įvai­rio­se skai­to­vų šven­tė­se bei pri­sta­to sa­vo kū­ry­bą, da­ly­vau­ja kon­kur­suo­se. Būdama li­te­ra­tų veik­lo­je, ji įsto­jo ir į Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­ją.
Iš­leis­ti kny­gą – di­džiu­lis iš­šū­kis. Var­gu ar mo­te­ris bū­tų jam pa­si­ry­žu­si, jei ne am­ži­ny­bėn iš­ėjęs Pet­ras Leng­ve­nis, ku­ris, jau gu­lė­da­mas li­gos pa­ta­le, ra­gi­no tai pa­da­ry­ti. Prie kny­gos iš­lei­di­mo jis pri­si­dė­jo ir fi­nan­siš­kai, pa­skir­da­mas Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos Rie­ta­vo sky­riaus, ku­riam va­do­va­vo, su­rink­tą pa­ra­mą. O li­ku­sią rei­kia­mų lė­šų da­lį su­tei­kė su­tuok­ti­nis. „Ypa­tin­gai dė­ko­ju Že­mai­čių drau­gi­jai ir jos ku­ni­gaikš­čiui P. Leng­ve­niui, ku­ris, jau bū­da­mas ne­ko­kios svei­ka­tos, gal­vo­jo apie ki­tus, su­pra­to, kaip sun­ku pra­de­dan­čia­jam po­etui iš­leis­ti sa­vo kny­ge­lę“, – pa­sa­ko­jo po­etė.
Pas­ku­ti­nia­ja­me kny­gos sky­re­ly­je skai­ty­to­jai ras trum­pus svei­ki­ni­mus įvai­rio­mis pro­go­mis. Juk bū­na, kad at­ėjus tam tik­rai pro­gai, pri­trūks­ta­me žo­džių. Ne vie­ną gra­žų lin­kė­ji­mą su­si­rin­ku­sie­siems per­skai­tė ir lei­di­nio au­to­rė.
Pa­si­bai­gus kny­gos pri­sta­ty­mui, at­ėjo ei­lė svei­ki­ni­mams ir gė­lėms. G. Čes­naus­kie­nė ir pa­ti dė­ko­jo vi­siems pri­si­dė­ju­siems prie kny­gos iš­lei­di­mo, o taip pat pri­ėmė ir su­si­rin­ku­sių­jų gra­žius žo­džius bei gė­lių žie­dus.

Da­lia BARCYTĖ

Nuotraukoje: Knygos sutiktuvių metu jos autorė Genovaitė su vyru Jonu minėjo ir 36-ąsias vestuvių metines.