In­ves­ti­ci­ja į dan­tų še­pe­tu­ką at­si­per­ka šim­te­rio­pai

Di­džio­ji da­lis su­au­gu­sių­jų ne­tei­sin­gai pri­žiū­ri dan­tis ir ko­vo­ja su įvai­rio­mis dan­tų pro­ble­mo­mis ar li­go­mis, to­dėl ne­keis­ta, kad ir vai­kams nuo pat ma­žens nė­ra skie­pi­ja­mi tin­ka­mi kas­die­nės bur­nos hi­gie­nos įpro­čiai. Apie tai, kaip tei­sin­gai pri­žiū­rė­ti vai­kų dan­tu­kus, ko­kios daž­niau­sios tė­vų klai­dos ir ką dan­tys pa­sa­ko apie vi­so or­ga­niz­mo būk­lę, pa­sa­ko­ja gy­dy­to­ja vai­kų odon­to­lo­gė Eri­ka Ma­žei­kė.

Prie­žiū­ra – nuo pir­mo pie­ni­nio dan­ties

Pa­grin­di­nis skir­tu­mas tarp su­au­gu­sio­jo ir vai­ko kas­die­nės dan­tų hi­gie­nos yra tas, kad iki­mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­kai ko­ky­biš­kai pa­tys to pa­da­ry­ti ne­ga­li, to­dėl jiems rei­ka­lin­ga su­au­gu­sių­jų pa­gal­ba.
„Ma­žų vai­kų dan­tų va­ly­mas yra vie­na­reikš­miš­kai tė­vų at­sa­ko­my­bė. Ži­no­ma, ne vi­siems vai­kams leng­va dan­tis iš­va­ly­ti – ne­re­tai pri­rei­kia iš­ra­din­gu­mo, žai­di­mų ir pa­pil­do­mos mo­ty­va­ci­jos“, – tei­gia gy­dy­to­ja vai­kų odon­to­lo­gė E. Ma­žei­kė, ku­ri re­ko­men­duo­ja vai­kams pra­dė­ti va­ly­ti dan­tis nuo pat pir­mo­jo pie­ni­nio dan­ties, iš­dygs­tan­čio maž­daug še­šių mė­ne­sių kū­di­kiui. Nuo ta­da ma­žie­ji tu­rė­tų pra­tin­tis ir su­si­pa­žin­ti su tuo, kad dan­tu­kai kiek­vie­ną die­ną tu­ri bū­ti va­lo­mi.
Taip pat pa­ta­ria­ma leis­ti vai­kui im­ti še­pe­tė­lį, dė­ti jį į bur­ną, nes to­kiu bū­du jis žai­džia ir kar­tu pra­ti­na­si, ma­sa­žuo­ja­si be­dygs­tan­čių dan­tų dan­te­nas ir for­muo­ja­si ge­rą dan­tų va­ly­mo įpro­tį. Ži­no­ma, vis­kas tu­ri vyk­ti pri­žiū­rint su­au­gu­sie­siems ir po to tė­vai dan­tis dar tu­ri per­va­ly­ti.

Nuo dan­tų še­pe­tu­ko iki bur­nos ska­la­vi­mo skys­čio

Net ir ren­kan­tis bur­nos prie­žiū­ros prie­mo­nes, re­ko­men­duo­ja­ma prieš tai ap­si­lan­ky­ti pas spe­cia­lis­tą, nes vai­kams fluo­ri­dų kie­kis pas­to­je pa­ren­ka­mas odon­to­lo­go pa­gal esa­mą dan­tų būk­lę ir am­žių, to­dėl ga­li svy­ruo­ti nuo 500 iki 1450 ppm, esan­čių įpras­ti­nė­je su­au­gu­sių­jų pas­to­je.
Be to, ge­riau­sia va­ly­mo ko­ky­bė pa­sie­kia­ma va­lant dan­tis po vie­ną, nau­do­jant vie­no dan­ties še­pe­tė­lį. Ge­ras pa­si­rin­ki­mas yra ir ul­tra­gar­si­nis dan­tų še­pe­tė­lis, ta­čiau, ne­pai­sant to, kad še­pe­tė­lis pats su­ka­si, va­lant vis tiek rei­kia at­lik­ti šluo­jan­tį ju­de­sį nuo dan­te­nos iki dan­tų kraš­to, kad ką tik nu­va­ly­tos ap­na­šos „ne­su­si­suk­tų“ at­gal prie dan­te­nų.
No­rint pa­lai­ky­ti vi­są bur­nos šva­rą, re­ko­men­duo­ja­ma vai­kus pa­ma­žu pra­tin­ti prie dan­tų siū­lo, tarp­dan­čių še­pe­tė­lio, lie­žu­vio va­lik­lio, o vy­res­niems nei 6 me­tų vai­kams ga­li­ma nau­do­ti ir ska­la­vi­mo skys­tį. Be to, dan­tų va­ly­mo ko­ky­bę na­mie ga­li pa­dė­ti įver­tin­ti dan­tų ap­na­šą da­žan­čios tab­le­tės.

No­rint iš­veng­ti ne tik dan­ties skaus­mo, bet ir li­gų

Pro­fi­lak­ti­niai vi­zi­tai pas spe­cia­lis­tus yra ne­at­sie­ja­mi nuo tai­syk­lin­gos bur­nos hi­gie­nos ir bū­ti­ni, no­rint iš­veng­ti ne­pa­gei­dau­ja­mų li­gų. Jų me­tu ap­žiū­ri­ma esa­ma bur­nos ir dan­tų būk­lė, at­krei­pia­mas dė­me­sys į vie­tas, kur lie­ka ap­na­šų ar mais­to li­ku­čių, nes jas rei­kė­tų va­ly­ti ati­džiau. Bū­tent šios dan­tų sri­tys grei­čiau gen­da, o si­tu­a­ci­jos ne­kei­čiant, for­muo­ja­si ert­mės dan­ty­se, at­si­ran­da dan­tų skaus­mai.
Šių vi­zi­tų daž­nis vai­kams ga­li svy­ruo­ti nuo 3 iki 12 mė­ne­sių, pri­klau­so­mai nuo ėduo­nies at­si­ra­di­mo ri­zi­kos, bet daž­niau­siai re­ko­men­duo­ja­ma ap­si­lan­ky­ti pas gy­dy­to­ją odon­to­lo­gą kas pus­me­tį.
Be vi­so to, tai vai­kams tar­nau­ja ir kaip pa­žin­ti­nės pro­ce­dū­ros – svar­bu, kad vai­kas pri­pras­tų prie odon­to­lo­gi­nio ka­bi­ne­to, už­megz­tų drau­giš­ką ry­šį su gy­dy­to­ju ir jo ko­man­da.

Daž­niau­sios klai­dos pri­žiū­rint vai­kų dan­tu­kus

Pa­grin­di­nė ir daž­niau­sia vai­kų dan­tų prie­žiū­ros klai­da yra jų va­ly­mo at­sa­ko­my­bės per­kė­li­mas vien tik vai­kui, to­dėl itin svar­bu, kad tė­vai per­va­ly­tų vai­kui dan­tis ma­žiau­siai iki 8 me­tų. Vė­liau vis­kas pri­klau­so nuo vai­ko sa­va­ran­kiš­ku­mo ir pa­sie­kia­mo dan­tų va­ly­mo­si ko­ky­bės re­zul­ta­to, bet daž­nu at­ve­ju pri­rei­kia tė­vų kon­tro­lės ir vy­res­nia­me am­žiu­je, maž­daug iki 12 me­tų.
Dar vie­na daž­nai pa­si­tai­kan­ti klai­da – tarp­dan­čių ne­va­ly­mas vai­kams. Jei vai­ko dan­tys lie­čia­si vie­nas su ki­tu ir nė­ra pla­taus tar­pe­lio tarp dan­tų, vie­ną kar­tą per pa­rą tarp­dan­čius rei­kia va­ly­ti su siū­lu ar tarp­dan­čių še­pe­tė­liu, nes va­lant įpras­tu še­pe­tė­liu, lie­ka mais­to li­ku­čių ir to­kiais at­ve­jais iš­kart gen­da daž­niau­siai ne vie­nas, o du dan­tys.
Be vi­so to, tė­vai daž­nai skun­džia­si gy­dy­to­jams, jog vai­kai ne­si­lei­džia va­ly­ti dan­tų, to­dėl, ne­no­rė­da­mi jų spaus­ti, tė­vai dan­tų ne­va­lo tol, kol ne­at­si­ran­da bai­sių pa­sek­mių.
„Rei­kia pa­si­steng­ti vai­ką su­do­min­ti – ga­li­ma dai­nuo­ti dai­ne­lę ar pa­sa­ko­ti is­to­ri­ją apie dan­tu­kus ir ne­pa­gei­dau­ja­mus jų gy­ven­to­jus – mik­ro­bus, ar su­si­tar­ti, kad po dan­tų va­ly­mo vai­kas ga­lės pa­žais­ti sa­vo mėgs­ta­mą žai­di­mą, pa­žiū­rė­ti fil­mu­ką. Taip pat mo­ty­va­ci­jai pa­stip­rin­ti pa­de­da ir ska­nus, daž­niau­siai vai­si­nis dan­tų pa­stos sko­nis“, – pa­ta­ria gy­dy­to­ja vai­kų odon­to­lo­gė E. Ma­žei­kė.

Kuo ma­žiau cuk­raus – tuo ge­riau

Vi­siems tik­riau­siai ži­no­ma, kad mais­tas, ku­rį val­go­me, ga­li stip­rin­ti mū­sų dan­tis ar­ba jiems kenk­ti. Jei mi­ty­bo­je daug pa­pras­tų­jų, leng­vai skai­do­mų an­glia­van­de­nių – cuk­raus, mil­ti­nių pro­duk­tų, dan­tys bus la­biau lin­kę ges­ti, nes šiuos mais­to pro­duk­tus bur­no­je gy­ve­nan­čios ir ėduo­nį su­ke­lian­čios bak­te­ri­jos skai­do į rūgš­tis, dėl ku­rių at­si­ran­da pa­vir­ši­nių pa­žei­di­mų, o vė­liau – ir ert­mių. Tai­gi, pa­ta­ria­ma var­to­ti kuo ma­žiau sal­din­tų mais­to pro­duk­tų ir gė­ri­mų, o troš­ku­lį ge­riau­sia mal­šin­ti van­de­niu ar ne­sal­din­ta ar­ba­ta.
Be to, no­rint su­stip­rin­ti dan­tis iš vi­daus, reik­tų į mi­ty­bos ra­cio­ną įtrauk­ti dau­giau kal­cio, vi­ta­mi­nų D, A, K2 tu­rin­čių mais­to pro­duk­tų – sū­rio, svies­to, na­tū­ra­laus jo­gur­to, ke­fy­ro, mor­kų, bro­ko­lių, kai­miš­kų kiau­ši­nių, ko­ko­sų alie­jaus, rie­bios lau­ki­nės žu­vies, avo­ka­dų, rie­šu­tų.

Su­ge­dę dan­tys – sil­pno ar ser­gan­čio or­ga­niz­mo ro­dik­lis

Ne tik mais­tas, bet net ir pa­vie­niai me­di­ka­men­tai, skir­ti ben­dri­nėms li­goms gy­dy­ti, ga­li tu­rė­ti įta­kos bur­nos būk­lei. Pa­vyz­džiui, daž­nai ir ne­tin­ka­mai var­to­ja­mi an­ti­bio­ti­kai iš­ba­lan­suo­ja žar­ny­no, taip pat – ir bur­nos, mik­ro­flo­ros – ge­rų­jų ir blo­gų­jų bak­te­ri­jų – pu­siau­svy­rą, o vais­tai, var­to­ja­mi epi­lep­si­jai gy­dy­ti, ga­li su­kel­ti dan­te­nų pa­bur­ki­mą.
Juk or­ga­niz­mas yra vie­na vi­su­ma, to­dėl na­tū­ra­lu, kad bur­nos ir vi­so kū­no svei­ka­ta dau­giau ar ma­žiau yra su­si­ju­si. Pa­vyz­džiui, žmo­gui ser­gant dan­te­nų ar kau­lo už­de­gi­mu, jo pa­to­ge­ni­nės bur­nos bak­te­ri­jos ga­li pa­tek­ti į krau­jo­ta­ką ir pa­žeis­ti šir­dies au­di­nius. Taip pat daž­nai pa­si­tai­ko, kad ser­gant ar per­sir­gus per­ša­li­mo li­go­mis, at­si­ran­da dan­tų skaus­mų ir ti­ni­mų, ta­čiau tai daž­niau­siai pa­ū­mė­ja dėl or­ga­niz­me jau esan­čios, dėl ėduo­nies kom­pli­ka­ci­jų at­si­ra­du­sios lė­ti­nės in­fek­ci­jos, kai, nu­sil­pus imu­ni­te­tui, or­ga­niz­mas ne­be­su­ge­ba su jo­mis su­si­tvar­ky­ti.
„Ėduo­nis yra li­ga, ku­rios ga­li­ma iš­veng­ti tai­syk­lin­gai mai­ti­nan­tis ir tin­ka­mai pri­žiū­rint dan­tis, tai ro­do moks­li­nė li­te­ra­tū­ra ir ne vie­nas as­me­ni­nis pa­vyz­dys. Ta­čiau žvel­giant pla­čiau, ka­rie­sas la­biau yra ne tiek pra­stos imu­ni­nės svei­ka­tos, kiek ne­tin­ka­mo gy­ve­ni­mo bū­do pa­si­rin­ki­mo ro­dik­lis, to­dėl la­bai svar­bu, kad tė­vai nuo ma­žų die­nų ro­dy­tų vai­kams tin­ka­mą pa­vyz­dį ir kan­triai juos mo­ky­tų tai­syk­lin­gos kas­die­nės bur­nos hi­gie­nos įgū­džių“, – tei­gia gy­dy­to­ja vai­kų odon­to­lo­gė E. Ma­žei­kė.

S-588

Nuotraukoje: Anot gy­dy­to­jos vai­kų odon­to­lo­gės Eri­kos Ma­žei­kės, ma­žų vai­kų dan­tų va­ly­mas bei tai­syk­lin­gų kas­die­nės bur­nos ir dan­tų hi­gie­nos įpro­čių skie­pi­ji­mas yra tė­vų at­sa­ko­my­bė, to­dėl pa­ta­ria­ma kan­triai pra­dė­ti vai­kus to mo­ky­ti vos iš­dy­gus pir­ma­jam pie­ni­niam dan­tu­kui.
Nuo­trau­ka iš as­me­ni­nio ar­chy­vo.