Di­de­lės pa­stan­gos anks­čiau ar vė­liau at­si­per­ka

At­ro­do, dar vi­sai ne­se­niai abi­tu­rien­tus ka­ma­vo eg­za­mi­nų karš­ti­nė, o da­bar jie žen­gia to­les­niu gy­ve­ni­mu ke­liu, o ne­pa­liau­ja­mai ar­tė­jant rug­sė­jo 1-ajai, jų vie­ton sto­ja ki­ti. Vie­na iš bu­vu­sių dvy­lik­to­kių – Gab­rie­lė Vai­čiu­ly­tė, gy­ve­nan­ti ne­to­li Rie­ta­vo, nuo pir­mos kla­sės lan­kė Rie­ta­vo Lau­ry­no Ivins­kio gim­na­zi­ją. Ji mo­kyk­lą bai­gė ge­riau­siai iš vi­sų Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės moks­lei­vių. Už tai jai ati­te­ko „Rie­ta­vo kraš­tie­čių klu­bo“ 300 eu­rų vien­kar­ti­nė sti­pen­di­ja.

– Vi­si vai­kai sva­jo­ja, kuo bus už­au­gę. Apie ko­kią pro­fe­si­ją sva­jo­jai nuo ma­žu­mės?
– Nuo ma­žens vi­si klau­sia, kuo bū­siu už­au­gu­si, o dvy­lik­to­je kla­sė­je – kur sto­siu, ką veik­siu. Tai tam­pa tik­ru gal­vos skaus­mu. Aš vi­sa­da ži­no­jau, kuo no­riu bū­ti, tik re­tai ka­da tai drą­siai sa­ky­da­vau. Bau­gi­no kri­ti­ka, tek­da­vo sa­ky­ti, kad ne­ži­nau. Per pas­ku­ti­nį skam­bu­tį pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja grą­ži­no laiš­ke­lius su už­ra­šy­to­mis sva­jo­nė­mis. Juo­se bu­vo pri­ra­šy­ta vi­so­kių pro­fe­si­jų. Ne vie­ną kar­tą bu­vo pa­mi­nė­ta ir ta, ku­rią aš iki šiol mėgs­tu. Vi­sa­da no­rė­jau bū­ti po­li­ci­jos pa­rei­gū­ne ir abe­jo­ju, ar tai ka­da nors pa­si­keis. Kai bu­vau ma­ža, mė­gau uni­for­mą, au­to­mo­bi­lį su švy­tu­rė­liais, bet su lai­ku man pra­dė­jo pa­tik­ti ne po­li­ci­nin­kų įvaiz­dis, o pa­ti pro­fe­si­jos es­mė. Ma­no nuo­mo­ne, tai vie­na iš svar­biau­sių ir rei­ka­lin­giau­sių pro­fe­si­jų, be ku­rios tik­rai neap­si­ei­tu­me. Šis dar­bas ­ke­lia daug pa­vo­jų, at­sa­ko­my­bės ir iš­šū­kių. Dau­gu­ma nei­gia­mai at­si­lie­pia apie šią pro­fe­si­ją ir ne kar­tą ban­dė ma­ne nu­teik­ti, bet kiek­vie­nas mąs­to ir žvel­gia į skir­tin­gus da­ly­kus ki­taip. Ši pro­fe­si­ja tu­ri di­de­lę pras­mę. Ta­čiau at­si­ti­ko taip, kad šie­met aš nie­kur ne­sto­jau.
– Kas įta­ko­jo to­kį ta­vo spren­di­mą? Tik­riau­siai su­lau­kei ir nei­gia­mos re­ak­ci­jos iš ap­lin­ki­nių.
– Taip nu­spren­džiau pa­ti, ir tai ne­bu­vo spon­ta­niš­kas spren­di­mas. Jau se­niai bu­vau su­pla­na­vu­si, kad pir­mus me­tus po mo­kyk­los ne­sto­siu. Taip at­si­ti­ko dėl dau­ge­lio prie­žas­čių, vie­na iš jų – man rei­kia su­stip­rė­ti fi­ziš­kai ir mo­ra­liš­kai. Bi­jo­jau, kad man ne­pa­si­seks įsto­ti, po­li­ci­jo­je ne­už­ten­ka vien ge­rai iš­lai­ky­ti eg­za­mi­nus. Esu įsi­ti­ki­nu­si, kad nu­spren­džiau tei­sin­gai. Nie­ka­da ne­su­pra­tau abi­tu­rien­tų, ku­rie sto­ja bet kur, ne­tu­rė­da­mi po­trau­kio tai spe­cia­ly­bei. Dau­gu­ma, pa­bai­gę 12 kla­sių, ne­ži­no ko no­ri iš gy­ve­ni­mo, kur sto­ti, ką da­ry­ti. Sto­ja ten, kur pa­vyks­ta įsto­ti, le­kia pas­kui drau­gus ar­ba ten, kur leng­viau mo­ky­tis. Pas­kui ne­už­bai­gia to, ką pra­dė­jo, ar­ba bai­gia, bet sa­vo gy­ve­ni­mo su įgy­ta pro­fe­si­ja ne­sie­ja. Kam to rei­kia? Aš ne­ska­ti­nu mo­ki­nių ne­sto­ti, tik kvie­čiu ge­rai ap­mąs­ty­ti, ko no­ri iš gy­ve­ni­mo, ir ne­gaiš­ti lai­ko tam, kas ne tau skir­ta. Ži­no­ma, nė­ra blo­gai ką nors iš­ban­dy­ti, gal­būt ne­ty­čia at­ra­si sa­ve ir sa­vo pa­šau­ki­mą, bet daž­nai tam rei­kia lai­ko. Žmo­nės, ku­rie klau­so ki­tų pri­me­ta­mos nuo­mo­nės ir ne­da­ro taip, kaip jiems at­ro­do ge­riau­sia, daž­nai pri­ima blo­gus spren­di­mus ir jau­čia­si ne­lai­min­gi. Me­tus, dve­jus ar net pen­ke­rius ne­sto­ti, ma­nau, nė­ra blo­gai, ta­čiau dau­ge­lis tai pri­ima kaip di­džiau­sią tra­ge­di­ją. Su­ži­no­ję, kad šie­met nie­kur ne­sto­siu, kai ku­rie re­a­ga­vo jaut­riai. Man tai ne­su­pran­ta­ma. Daž­niau­sias ar­gu­men­tas bu­vo – „Juk tu ge­rai mo­kei­si, ge­riau­siai iš­lai­kei eg­za­mi­nus“.
– Kaip tau pa­vy­ko pa­siek­ti to­kių ge­rų re­zul­ta­tų? Ar daug rei­kė­jo įdė­ti pa­stan­gų mo­kan­tis? Ar lik­da­vo lai­ko po­mė­giams, lais­va­lai­kiui?
– Kai ku­rie sa­ky­da­vo, kad jei­gu ge­rai mo­kau­si, tai tik­riau­siai sto­siu į me­di­ci­ną. Ma­nęs tai nie­ka­da ne­trau­kė, apie tai net ne­bu­vau pa­gal­vo­ju­si. Šiai pro­fe­si­jai rei­kia stip­raus pa­šau­ki­mo ir di­džiu­lio no­ro. Tik­rai taip ge­rai ne­si­mo­kiau, kad ga­lė­čiau sva­jo­ti apie me­di­ci­nos moks­lus. Aš tie­siog vi­sa­da la­bai sten­giau­si. Tai la­bai svar­bu – pa­stan­gos vi­sa­da at­si­per­ka. Ma­nau, tu­riu ne­ei­li­nio darbš­tu­mo. Aš šią sa­vy­bę, įgim­tą ar įgy­tą, pa­nau­do­jau. Tarp dvy­lik­to­kų bu­vo tik­rai daug ga­bių ir pro­tin­gų mo­ki­nių, ta­čiau ki­ti mo­ky­mo­si taip ne­su­reikš­mi­na ir sa­vo lai­ką ski­ria ki­tiems da­ly­kams, po­mė­giams. Aš po­mė­gių tu­rė­jau la­bai daug, bet ven­giau kuo nors rim­tai už­si­im­ti, nes ma­niau, kad ne­ga­lė­siu pa­kan­ka­mai dė­me­sio skir­ti pa­mo­koms. Ne­mėgs­tu sku­bė­ti, lėk­ti, ne­spė­ti. Man pa­tin­ka vie­nu me­tu tu­rė­ti vie­ną tiks­lą, jį įgy­ven­din­ti, ta­da ei­ti prie ki­to. Ne­si­sten­giau vie­nu me­tu vis­ko ap­rėp­ti. Tai var­gi­na, ir ge­rai ne­be­at­lie­ki sa­vo pa­rei­gų, o mo­ki­nių pa­rei­ga yra mo­ky­tis.
– Ko­kios pa­mo­kos tau pa­ti­ko? Ar bu­vo to­kių, ku­rios ne­pa­ti­ko, ne­si­se­kė?
– Mo­kyk­lą bai­giau tik­rai ne­blo­gai, bet manau, kad ga­lė­jau ir ge­riau. Jei no­ri ge­rai mo­ky­tis, ne­iš­veng­si stre­so ir įtam­pos, ta­čiau aš nie­ka­da ne­pra­ra­dau mo­ty­va­ci­jos. Vi­sa­da bi­jo­jau, kad bai­gu­si mo­kyk­lą gai­lė­siuo­si, jog ne­si­sten­giau la­biau. Ži­no­te, kai ku­riems už­ten­ka at­si­vers­ti, pa­žiū­rė­ti, iš­girs­ti kla­sė­je, ir jie tai la­bai grei­tai ir sėk­min­gai įsi­sa­vi­na. Aš bu­vau iš tų, ku­rie sė­di il­gai ir nuo­bo­džiai, skai­to tą pa­tį per tą pa­tį. Pra­di­nė­se kla­sė­se tik­rai ne­bu­vau ge­riau­sia kla­sė­je, ge­riau mo­ky­tis pra­dė­jau penk­to­je, kai at­si­ra­do pa­žy­miai. Esu ga­vu­si įvai­rių pa­žy­mių. Iki šiol at­si­me­nu pir­mą­jį ir vie­nin­te­lį dve­je­tą penk­to­je kla­sė­je iš ma­te­ma­ti­kos. Ta­da tai at­ro­dė tra­ge­di­ja, o da­bar – juo­kin­ga. Ma­te­ma­ti­ka nie­ka­da ne­bu­vo ma­no mėgs­ta­miau­sia pa­mo­ka, man bu­vo sun­ku mo­ky­tis tai, ko ne­bu­vau tik­ra, kad pa­nau­do­siu. Vi­sa­da mė­gau is­to­ri­ją, pa­ti­ko bio­lo­gi­ja, ge­og­ra­fi­ja. Lie­tu­vių kal­bos pa­mo­kų ne­mė­gau, skai­ty­ti pri­va­lo­mas kny­gas, mo­ky­tis in­for­ma­ci­jos apie au­to­rius bu­vo la­bai sun­ku, nes tai jau­no žmo­gaus ne­su­do­mi­na, ne­įtrau­kia.
– Ne­re­tai ge­riau be­si­mo­kan­čius mo­ki­nius ly­di pa­ty­čios ar pik­tes­ni ko­men­ta­rai. Ar ne­su­lau­kei nei­gia­mos re­ak­ci­jos iš ki­tų moks­lei­vių, kad ge­rai mo­kei­si?
– Kal­bant apie pa­ty­čias, daž­nai ge­riau be­si­mo­kan­tys jų su­lau­kia. Man taip ne­nu­ti­ko. Kar­tais pa­ste­bė­da­vau pa­vy­do, kad man se­ka­si, sa­ky­da­vo, kad esu mo­ky­to­jos nu­my­lė­ti­nė. Man tas ne­truk­dė, nor­ma­lu, kad mo­ky­to­jos my­li darbš­čius ir pa­vyz­din­gus mo­ki­nius.
– Ko­kius eg­za­mi­nus lai­kei? Ko­kių re­zul­ta­tų pa­vy­ko pa­siek­ti? Ar jais džiau­gie­si, o gal gau­ti ba­lai ne­ati­ti­ko ta­vo lū­kes­čių?
– Dau­gu­ma gal­vo­ja, kad jei­gu ge­rai mo­kai­si, tai tu­ri iš­lai­ky­ti eg­za­mi­nus šim­tu­kais. Tur­būt jie ne­ži­no, kad tai su­dė­tin­ga, ir daug ką le­mia sėk­mė. Aš šim­tu­ko ne­ga­vau, to nie­ka­da ir ne­sie­kiau. Džiau­giuo­si tik is­to­ri­jos ir lie­tu­vių kal­bos re­zul­ta­tais. Is­to­ri­ją iš­lai­kiau ge­riau­siai, su­rin­kau 89 ba­lus. Nors ti­kė­jau­si dau­giau, nes ši pa­mo­ka man bu­vo įdo­mi, ją mo­kiau­si ne to­dėl, kad rei­kia. Ypač ža­vė­jau­si Lie­tu­vos is­to­ri­ja. Ma­nau, la­bai svar­bu ži­no­ti sa­vo ša­lies is­to­ri­ją, nes pra­ei­ties įvy­kiai daž­nai nu­le­mia ir da­bar­tį. Ge­rai se­kė­si ne vien dėl to, kad per­skai­ty­da­vau va­do­vė­lį. La­bai mė­gstu is­to­ri­nius fil­mus, pa­rem­tus tik­rais fak­tais. Tai la­bai pa­de­da no­rint įsi­dė­mė­ti įvy­kius. Ši pa­mo­ka man bu­vo kaip po­mė­gis, bu­vo ki­lę min­čių tap­ti is­to­ri­jos mo­ky­to­ja, ta­čiau pa­si­li­kau prie pir­mi­nės sa­vo sva­jo­nės.
La­bai nu­si­vy­liau ma­te­ma­ti­kos re­zul­ta­tais, nes ši­tam da­ly­kui sky­riau daug lai­ko, pa­au­ko­jau daug sa­vait­ga­lių ir atos­to­gų.
An­glų kal­bos re­zul­ta­tai taip pat ne­bu­vo pa­tys ge­riau­si, bet dėl to ne­liū­dė­jau. Nie­ka­da ne­bu­vau la­bai ko­mu­ni­ka­bi­li, o kal­bė­ti už­sie­nio kal­ba man – di­de­lis iš­šū­kis. Ne­tu­riu di­de­lių ga­bu­mų už­sie­nio kal­boms. Gal­būt per ma­žai įdė­jau pa­stan­gų, ne­tu­rė­jau mo­ty­va­ci­jos. Daž­nai klaus­da­vau tų, ku­rie mo­ka an­glų kal­bą la­bai ge­rai, kaip jiems tai pa­vyks­ta. Dau­gu­ma sa­kė, kad ne­da­ro na­mų dar­bų ir ne­si­mo­ko pri­kri­tę prie va­do­vė­lio, o at­ran­da įdo­mes­nių mo­ky­mo­si bū­dų ir kal­bą įsi­sa­vi­na sa­vai­me.
Gim­tą­ją kal­bą vi­sa­da mė­gau, ji man pa­ti gra­žiau­sia. Jos eg­za­mi­no re­zul­ta­tais džiau­giuo­si, ga­vau 80 ba­lų. Šis eg­za­mi­nas la­biau­siai ne­nu­spė­ji­mas, daug kas pri­klau­so nuo te­mų, ar tu­ri ką pa­ra­šy­ti.
– Mo­ki­nie­si 12-ą me­tų, ir vie­nas eg­za­mi­nas ga­li nu­lem­ti ta­vo li­ki­mą. Tau pa­si­se­kė, ta­pai ge­riau­sia sa­vo lai­dos moks­lei­ve…
– Tik­riau­siai esu vie­na iš ne­dau­ge­lio abi­tu­rien­tų, ku­riems pa­si­se­kė bū­ti ge­riau­siais sa­vo lai­do­je, juk ne­ga­vau nė vie­no šim­tu­ko, ne vi­sus eg­za­mi­nus iš­lai­kiau 80–90 ba­lų. Ma­no nuo­mo­ne, eg­za­mi­no re­zul­ta­tai ne vi­sa­da pa­ro­do ta­vo ži­nias. Daug kas pri­klau­so nuo ap­lin­ky­bių – nuo sa­vi­jau­tos tą die­ną, ver­tin­to­jo, ku­riam pa­kliu­vo ta­vo dar­bas, te­mų ar už­da­vi­nių. Tie ke­li už­da­vi­niai ne vi­sa­da ga­li at­spin­dė­ti vi­sų mo­ky­mo­si me­tų ži­nias ir įdė­tas pa­stan­gas. Drą­siai ga­liu sa­ky­ti, kad šie­met ma­te­ma­ti­kos eg­za­mi­nas tik­rai ne­bu­vo ge­rai pa­reng­tas.
– Ar nu­ste­bi­no skir­ta vien­kar­ti­nė sti­pen­di­ja? Tik­riau­siai tai bu­vo la­bai ma­lo­ni staig­me­na?
– Kad bū­siu ge­riau­sia šiais me­tais, tik­rai ne­si­ti­kė­jau. Ne­ma­nau, kad ti­kė­jo­si ir ki­ti. Ši­to ne­sie­kiau ir man to ne­rei­kė­jo. Su­pra­tau vie­na – gy­ve­ni­mas la­bai ne­nu­spė­ja­mas. Man ati­te­ko vien­kar­ti­nė sti­pen­di­ja, ga­vau tuos pi­ni­gė­lius, bet jų dar ne­pa­nau­do­jau ir ne­ži­nau, ko­kiam tiks­lui pa­nau­do­siu. Taip, tai ma­lo­ni staig­me­na. Įsi­ti­ki­nau, kad di­de­lės pa­stan­gos anks­čiau ar vė­liau at­si­per­ka.
– Mo­kyk­los bai­gi­mas aso­ci­juo­ja­si ir su na­mų, drau­gų, gim­to­jo mies­to pa­li­ki­mu. Ar sun­ku ner­ti į ne­ži­no­my­bę, pa­keis­ti ap­lin­ką, žmo­nes?
– Pa­lik­ti gim­tą­jį mies­tą, na­mus tik­rai ne­leng­va. Vis­kas kei­čia­si – ap­lin­ka, veik­la, žmo­nės. Tai ir bau­gi­na, ir džiu­gi­na, nes ne­ži­nai, kaip vis­kas sek­sis, ar jau­sies lai­min­gas pa­si­rin­kęs vie­ną ar ki­tą gy­ve­ni­mo ke­lią. La­bai lau­kiau, kol baig­siu mo­kyk­lą, no­rė­jau ko nors nau­jo, įdo­mes­nio. At­si­bo­do kas­die­ni­nė ru­ti­na. Ta­čiau da­bar, kai ži­nau, jog grįž­ti į mo­kyk­lą ne­be­ga­lė­siu, šiek tiek liūd­na. Vis­gi pri­pran­ti prie ben­drak­la­sių, mo­ky­to­jų, ap­lin­kos, ir pa­si­da­ro sun­ku tai pa­lik­ti. Bau­gi­na ir tai, jog rei­kia pa­čiai kur­ti sa­vo gy­ve­ni­mą. Mo­kyk­lą lan­ky­ti bu­vo pa­pras­čiau, tai bu­vo pri­va­lo­ma vi­siems. O po mo­kyk­los jau ga­li rink­tis. Tai su­ke­lia daug abe­jo­nių. Vie­naip ar ki­taip, džiau­giuo­si pa­bai­gu­si mo­kyk­lą, kad ga­liu pa­ti spręs­ti, ką man nuo šiol veik­ti gy­ve­ni­me.

Da­lia BARCYTĖ

Nuotraukoje: G. Vaičiulytė – geriausia šių metų mūsų savivaldybės abiturientė.