Prokurorę iš Kauno sužavėjo mūsų parkas ir draugiški žmonės
Nuo birželio mėnesio Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros Plungės – Skuodo grupėje, Plungėje, darbą pradėjo nauja prokurorė Vitalija Gabartienė, kuri anksčiau nemažai metų praleido Kauno rajono apylinkės prokuratūroje. Taip jau sutapo, jog ji pakeitė užtarnauto poilsio išėjusią Eleonorą Kudriavcevą. Į mūsų miestą atvykusi prokurorė sako, kad čia jaučiasi labai gerai ir juokauja, kad dirba europarlamentarų darbo ritmu. Valstybės pareigūnė mielai sutiko atsakyti į „Plungės žinių“ klausimus.
– Kaip jums patinka mūsų miestas, kokie įspūdžiai?
– Labai geri įspūdžiai. Plungė – gražus miestas, daug žalumos, viskas čia netoli. Taip ir vaikštau dabar kasdien: iš namų Kalniškių gatvėje, kur išsinuomojau butą, einu į prokuratūrą, dar einu į teismą, o vakare – atgal. Penktadieniais – į autobusų stotį. Puikiai čia jaučiuosi, viskas patinka.
– Papasakokite šiek tiek apie save: iš kur esate, kur anksčiau dirbote?
– Esu iš Kauno rajono, Garliavos. Neakivaizdiniu būdu baigiau Vilniaus universiteto teisės fakultetą. Iki prokuratūros dirbau Kauno rajono apylinkės teismo posėdžių sekretore, taip pat esu buvusi raštinės vedėja, vėliau 19-ika metų išdirbau Kauno rajono apylinkės prokuratūroje prokurore.
– Kokie keliai atvedė į Plungę?
– Kelis pastaruosius metus dėl sveikatos problemų prokuratūroje nedirbau, vadovavau Garliavos neįgaliųjų draugijai. Pagal Prokuratūros įstatymą, per 5 metus nuo išėjimo iš prokuratūros galima pateikti prašymą dėl grįžimo. Taigi, šiemet vėl pradėjau ieškoti prokurorės darbo, pateikiau prašymą ir daugybę su tuo susijusių dokumentų, taip pat – ir medicinos komisijos išvadą, kad galiu dirbti. Tada Generalinio prokuroro įsakymu buvau įrašyta į prokurorų karjeros registrą. Pirmasis pasiūlymas – laisva vieta Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūroje, darbo vieta Plungėje. Daug negalvodama sutikau – norėjosi ir pokyčių gyvenime. Taigi, Generalinio prokuroro įsakymu buvau paskirta šioje darbo vietoje prokurore. Darbą čia pradėjau birželio 12-ąją – per savo gimtadienį.
– Darbo pobūdis tas pats?
– Taip, viskas tas pats: ikiteisminio tyrimo organizavimas ir kontroliavimas bei valstybinio kaltinimo palaikymas baudžiamosiose bylose teisme. Perėmiau prokurorės E. Kudriavcevos bylas, turiu pradėjusi jau ir savo bylų, tik teismui dar neperdaviau. Galiu pasakyti, jog darbo krūvis nė kiek ne mažesnis nei Kaune, ypač dabar, kai tenka pavaduoti ir atostogaujantį kolegą.
– Nustebino kas nors?
– Kad ne… Nebent tai, kad Plungės prokuratūroje nereikia pasilikti padirbėti po darbo, nereikia dirbti šeštadieniais ar sekmadieniais, nereikia budėti sėdint darbo vietoje. Kaune visaip būdavo.
– Ką manote apie mūsų nusikaltėlius?
– Kaip ir visur, visokių yra. Nors aš Plungėje dar neseniai, tačiau teisme jau pastebėjau ir nuolatinius. Mažesnis miestas, tai ir „pasižymėję“ veidai greičiau išryškėja. Aš juos vadinu „darbdaviais“, nes dėl jų mes visada turime darbo (juokiasi).
– Nenusivylėte atvykusi į mažą miestą?
– Oi, ne. Vien dėl kolektyvo čia buvo verta atvykti – kolegos be galo draugiški, labai maloniai mane sutiko ir priėmė į savo ratą. O kur dar nuostabieji Plungės Oginskių rūmai, gražusis parkas, nuoširdūs ir geri žmonės! Pastebėjau, jog moterys Plungėje labai pasitempusios, labai skoningai rengiasi. Pradžioje buvo kiek keista, bet dabar jau pripratau, išėjusi į gatvę, girdėti ir nuolatinius pasisveikinimus – kai su kolegėmis išeiname pietauti į kavinę, tą trumpą atstumą jos tiesiog nespėja labintis! Kitaip nei Kaune, čia vieni kitus pažįsta. Man čia labai patinka.
– Anksčiau mūsų mieste neteko būti?
– Tik vieną kartą, pernai rudenį. Vadovavau Garliavos neįgaliųjų draugijai, keliavome po Žemaitiją – Rietavą, Plungę, Platelius. Buvo labai saulėta spalio diena ir, vaikščiodama parke prie Oginskių rūmų, tada pasakiau, jog čia taip gražu, kad, jei gyvenčiau Plungėje, ko gero, neišeičiau iš šio parko. Tie žodžiai buvo lemtingi (šypsosi).
– Ką įdomaus radote Plungėje?
– Kol kas dairausi mieste į iškabas, galvoju, kur nueiti. Mačiau, organizuojami anglų kalbos kursai. Nusprendžiau, kad pradėsiu anglų kalbos žinias tobulinti nuo rudens. Taip pat radau mielų parduotuvėlių, pripirkau artimiesiems dovanų iš lino.
– Kaip sekasi suprasti žemaičių tarmę?
– Kai žmogus kalba su manimi žemaitiškai, jau suprantu, ką nori pasakyti, bet kai žemaičiai kalbasi tarpusavyje, dar sunkiai pagaunu esmę. Pati kol kas nedrįstu ką nors sakyti žemaitiškai, bijau, kad ne taip ištarsiu (juokiasi).
– Tai darbo dienos prabėga Plungėje, o savaitgaliai – namuose?
– Taip, tik žinote, kaip aš sakau? Darbo savaitė – Žemaitijos valstybėje, o savaitgaliais sėdu į autobusą ir grįžtu į Lietuvos valstybę. Sekmadieniais – atgal. Dirbu europarlamentarų darbo ritmu. Autobusu kelionė kiek užtrunka, bet man patinka. Važiuodama galiu atsipalaiduoti, atitrūkti mintimis nuo darbo.
– Jūsų šeima liko Kaune?
– Nedidelė mano šeima – aš ir sūnus. Kaip sakau – esu išsiskyrusi našlė. Sūnus gyvena Londone, jis ekonomistas, vadovauja dviem viešbučiams. Birželį buvo grįžęs, padėjo man persikraustyti į Plungę, pats išvaikščiojo miestą pėsčiomis skersai ir išilgai, jam čia irgi gražu.
– Dėkoju jums už pokalbį, linkiu sėkmės!
Lina MOTUŽIENĖ
Nuotraukoje: Plungėje prokurorė V. Gabartienė dar tik porą mėnesių, tačiau per tą laiką sakė čia pripratusi ir nedideliame mieste jaučiasi kuo puikiausiai.