Pro­ku­ro­rę iš Kau­no su­ža­vė­jo mū­sų par­kas ir drau­giš­ki žmo­nės

Nuo bir­že­lio mė­ne­sio Klai­pė­dos apy­gar­dos pro­ku­ra­tū­ros Klai­pė­dos apy­lin­kės pro­ku­ra­tū­ros Plun­gės – Skuo­do gru­pė­je, Plun­gė­je, dar­bą pra­dė­jo nau­ja pro­ku­ro­rė Vi­ta­li­ja Ga­bar­tie­nė, ku­ri anks­čiau ne­ma­žai me­tų pra­lei­do Kau­no ra­jo­no apy­lin­kės pro­ku­ra­tū­ro­je. Taip jau su­ta­po, jog ji pa­kei­tė už­tar­nau­to po­il­sio iš­ėju­sią Ele­o­no­rą Kud­riav­ce­vą. Į mū­sų mies­tą at­vy­ku­si pro­ku­ro­rė sa­ko, kad čia jau­čia­si la­bai ge­rai ir juo­kau­ja, kad dir­ba eu­ro­par­la­men­ta­rų dar­bo rit­mu. Vals­ty­bės pa­rei­gū­nė mie­lai su­ti­ko at­sa­ky­ti į „Plun­gės ži­nių“ klau­si­mus.

– Kaip jums pa­tin­ka mū­sų mies­tas, ko­kie įspū­džiai?
– La­bai ge­ri įspū­džiai. Plun­gė – gra­žus mies­tas, daug ža­lu­mos, vis­kas čia ne­to­li. Taip ir vaikš­tau da­bar kas­dien: iš na­mų Kal­niš­kių gat­vė­je, kur iš­si­nuo­mo­jau bu­tą, ei­nu į pro­ku­ra­tū­rą, dar ei­nu į teis­mą, o va­ka­re – at­gal. Penk­ta­die­niais – į au­to­bu­sų sto­tį. Pui­kiai čia jau­čiuo­si, vis­kas pa­tin­ka.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te šiek tiek apie sa­ve: iš kur esa­te, kur anks­čiau dir­bo­te?
– Esu iš Kau­no ra­jo­no, Gar­lia­vos. Ne­aki­vaiz­di­niu bū­du bai­giau Vil­niaus uni­ver­si­te­to tei­sės fa­kul­te­tą. Iki pro­ku­ra­tū­ros dir­bau Kau­no ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo po­sė­džių sek­re­to­re, taip pat esu bu­vu­si raš­ti­nės ve­dė­ja, vė­liau 19-ika me­tų iš­dir­bau Kau­no ra­jo­no apy­lin­kės pro­ku­ra­tū­ro­je pro­ku­ro­re.

– Ko­kie ke­liai at­ve­dė į Plun­gę?
– Ke­lis pas­ta­ruo­sius me­tus dėl svei­ka­tos problemų pro­ku­ra­tū­ro­je ne­dir­bau, va­do­va­vau Gar­lia­vos ne­įga­lių­jų drau­gi­jai. Pa­gal Pro­ku­ra­tū­ros įsta­ty­mą, per 5 me­tus nuo iš­ėji­mo iš pro­ku­ra­tū­ros ga­li­ma pa­teik­ti pra­šy­mą dėl grį­ži­mo. Tai­gi, šie­met vėl pra­dė­jau ieš­ko­ti pro­ku­ro­rės dar­bo, pa­tei­kiau pra­šy­mą ir dau­gy­bę su tuo su­si­ju­sių do­ku­men­tų, taip pat – ir me­di­ci­nos ko­mi­si­jos iš­va­dą, kad ga­liu dirb­ti. Ta­da Ge­ne­ra­li­nio pro­ku­ro­ro įsa­ky­mu bu­vau įra­šy­ta į pro­ku­ro­rų kar­je­ros re­gist­rą. Pir­ma­sis pa­siū­ly­mas – lais­va vie­ta Klai­pė­dos apy­gar­dos pro­ku­ra­tū­ros Klai­pė­dos apy­lin­kės pro­ku­ra­tū­ro­je, dar­bo vie­ta Plun­gė­je. Daug ne­gal­vo­da­ma su­ti­kau – no­rė­jo­si ir po­ky­čių gy­ve­ni­me. Tai­gi, Ge­ne­ra­li­nio pro­ku­ro­ro įsa­ky­mu bu­vau pa­skir­ta šio­je dar­bo vie­to­je pro­ku­ro­re. Dar­bą čia pra­dė­jau bir­že­lio 12-ąją – per sa­vo gim­ta­die­nį.

– Dar­bo po­bū­dis tas pats?
– Taip, vis­kas tas pats: iki­teis­mi­nio ty­ri­mo or­ga­ni­za­vi­mas ir kon­tro­lia­vi­mas bei vals­ty­bi­nio kal­ti­ni­mo pa­lai­ky­mas bau­džia­mo­sio­se by­lo­se teis­me. Pe­rė­miau pro­ku­ro­rės E. Kud­riav­ce­vos by­las, tu­riu pra­dė­ju­si jau ir sa­vo by­lų, tik teis­mui dar ne­per­da­viau. Ga­liu pa­sa­ky­ti, jog dar­bo krū­vis nė kiek ne ma­žes­nis nei Kau­ne, ypač da­bar, kai ten­ka pa­va­duo­ti ir atos­to­gau­jan­tį ko­le­gą.

– Nu­ste­bi­no kas nors?
– Kad ne… Ne­bent tai, kad Plun­gės pro­ku­ra­tū­ro­je ne­rei­kia pa­si­lik­ti pa­dir­bė­ti po dar­bo, ne­rei­kia dirb­ti šeš­ta­die­niais ar sek­ma­die­niais, ne­rei­kia bu­dė­ti sė­dint dar­bo vie­to­je. Kau­ne vi­saip bū­da­vo.

– Ką ma­no­te apie mū­sų nu­si­kal­tė­lius?
– Kaip ir vi­sur, vi­so­kių yra. Nors aš Plun­gė­je dar ne­se­niai, ta­čiau teis­me jau pa­ste­bė­jau ir nuo­la­ti­nius. Ma­žes­nis mies­tas, tai ir „pa­si­žy­mė­ję“ vei­dai grei­čiau iš­ryš­kė­ja. Aš juos va­di­nu „darb­da­viais“, nes dėl jų mes vi­sa­da tu­ri­me dar­bo (juo­kia­si).

– Ne­nu­si­vy­lė­te at­vy­ku­si į ma­žą mies­tą?
– Oi, ne. Vien dėl ko­lek­ty­vo čia bu­vo ver­ta at­vyk­ti – ko­le­gos be ga­lo drau­giš­ki, la­bai ma­lo­niai ma­ne su­ti­ko ir pri­ėmė į sa­vo ra­tą. O kur dar nuo­sta­bie­ji Plun­gės Ogins­kių rū­mai, gra­žu­sis par­kas, nuo­šir­dūs ir ge­ri žmo­nės! Pa­ste­bė­jau, jog mo­te­rys Plun­gė­je la­bai pa­si­tem­pu­sios, la­bai sko­nin­gai ren­gia­si. Pra­džio­je bu­vo kiek keis­ta, bet da­bar jau pri­pra­tau, iš­ėju­si į gat­vę, gir­dė­ti ir nuo­la­ti­nius pa­si­svei­ki­ni­mus – kai su ko­le­gė­mis iš­ei­na­me pie­tau­ti į ka­vi­nę, tą trum­pą at­stu­mą jos tie­siog ne­spė­ja la­bin­tis! Ki­taip nei Kau­ne, čia vie­ni ki­tus pa­žįs­ta. Man čia la­bai pa­tin­ka.

– Anks­čiau mū­sų mies­te ne­te­ko bū­ti?
– Tik vie­ną kar­tą, per­nai ru­de­nį. Va­do­va­vau Gar­lia­vos ne­įga­lių­jų drau­gi­jai, ke­lia­vo­me po Že­mai­ti­ją – Rie­ta­vą, Plun­gę, Pla­te­lius. Bu­vo la­bai sau­lė­ta spa­lio die­na ir, vaikš­čio­da­ma par­ke prie Ogins­kių rū­mų, ta­da pa­sa­kiau, jog čia taip gra­žu, kad, jei gy­ven­čiau Plun­gė­je, ko ge­ro, ne­iš­ei­čiau iš šio par­ko. Tie žo­džiai bu­vo lem­tin­gi (šyp­so­si).

– Ką įdo­maus ra­do­te Plun­gė­je?
– Kol kas dai­rau­si mies­te į iš­ka­bas, gal­vo­ju, kur nu­ei­ti. Ma­čiau, or­ga­ni­zuo­ja­mi an­glų kal­bos kur­sai. Nu­spren­džiau, kad pra­dė­siu an­glų kal­bos ži­nias to­bu­lin­ti nuo ru­dens. Taip pat ra­dau mie­lų par­duo­tu­vė­lių, pri­pir­kau ar­ti­mie­siems do­va­nų iš li­no.

– Kaip se­ka­si su­pras­ti že­mai­čių tar­mę?
– Kai žmo­gus kal­ba su ma­ni­mi že­mai­tiš­kai, jau su­pran­tu, ką no­ri pa­sa­ky­ti, bet kai že­mai­čiai kal­ba­si tar­pu­sa­vy­je, dar sun­kiai pa­gau­nu es­mę. Pa­ti kol kas ne­drįs­tu ką nors sa­ky­ti že­mai­tiš­kai, bi­jau, kad ne taip iš­tar­siu (juo­kia­si).

– Tai dar­bo die­nos pra­bė­ga Plun­gė­je, o sa­vait­ga­liai – na­muo­se?
– Taip, tik ži­no­te, kaip aš sa­kau? Dar­bo sa­vai­tė – Že­mai­ti­jos vals­ty­bė­je, o sa­vait­ga­liais sė­du į au­to­bu­są ir grįž­tu į Lie­tu­vos vals­ty­bę. Sek­ma­die­niais – at­gal. Dir­bu eu­ro­par­la­men­ta­rų dar­bo rit­mu. Au­to­bu­su ke­lio­nė kiek už­trun­ka, bet man pa­tin­ka. Va­žiuo­da­ma ga­liu at­si­pa­lai­duo­ti, ati­trūk­ti min­ti­mis nuo dar­bo.

– Jū­sų šei­ma li­ko Kau­ne?
– Ne­di­de­lė ma­no šei­ma – aš ir sū­nus. Kaip sa­kau – esu iš­si­sky­ru­si naš­lė. Sū­nus gy­ve­na Lon­do­ne, jis eko­no­mis­tas, va­do­vau­ja dviem vieš­bu­čiams. Bir­že­lį bu­vo grį­žęs, pa­dė­jo man per­si­kraus­ty­ti į Plun­gę, pats iš­vaikš­čio­jo mies­tą pės­čio­mis sker­sai ir iš­il­gai, jam čia ir­gi gra­žu.

– Dė­ko­ju jums už po­kal­bį, lin­kiu sėk­mės!

Li­na MOTUŽIENĖ

Nuotraukoje: Plungėje prokurorė V. Gabartienė dar tik porą mėnesių, tačiau per tą laiką sakė čia pripratusi ir nedideliame mieste jaučiasi kuo puikiausiai.