Pa­svei­kino šimt­me­tį šven­tu­sią rie­ta­viš­kę

Sau­lė­tą ir gra­žią ge­gu­žės 8-ąją pas Pie­vų gat­vė­je gy­ve­nan­čią rie­ta­viš­kę Sta­sę Ba­ta­vi­čie­nę lan­kė­si gau­sus bū­rys sve­čių. Ge­gu­žės 7-ąją se­no­lė su­lau­kė šim­to­jo gim­ta­die­nio, ta pro­ga ją lan­kė ir svei­ki­no Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės me­ras An­ta­nas Čer­nec­kis, Svei­ka­tos, so­cia­li­nės pa­ra­mos ir rū­py­bos sky­riaus ve­dė­ja Jo­li­ta Al­sei­kie­nė, „Sod­ros“ te­ri­to­ri­nio sky­riaus Ma­žei­kiuo­se di­rek­to­rė Lai­ma Na­gie­nė, Rie­ta­vo so­cia­li­nių pa­slau­gų cen­tro di­rek­to­rė Da­nu­tė Ston­čiu­vie­nė ir cen­tre dir­ban­ti bei mo­čiu­te rū­pin­tis pa­de­dan­ti slau­gy­to­ja-pa­dė­jė­ja Ge­nė Mi­ka­laus­kie­nė.

Pir­miau­sia ju­bi­lia­tę svei­ki­no sa­vi­val­dy­bės va­do­vas, ku­ris at­ve­žė ir di­džiu­lį tor­tą. Anot jo, per il­gus gy­ve­ni­mo me­tus jau daug nu­veik­ta dar­bų, už­au­gin­ti ir į gy­ve­ni­mą iš­leis­ti vai­kai. Be­si­sklei­džiant 100-ajam gy­ve­ni­mo žie­dui, ju­bi­lia­tei lin­kė­ta svei­ka­tos, iš­tver­mės ir stip­ry­bės. L. Na­gie­nė taip pat pri­si­dė­jo prie svei­ki­ni­mų, dė­ko­jo S. Ba­ta­vi­čie­nės duk­rai Sta­nis­la­vai už rū­pi­ni­mą­si ma­ma.
Su­sė­dus vi­siems prie sta­lo ska­nau­ti tor­to, se­no­le jau se­niai be­si­rū­pi­nan­ti jos duk­ra Sta­nis­la­va Žiau­gie­nė pa­sa­ko­jo, kad ma­ma gi­mė Pa­žė­rų kai­me, esan­čia­me Me­din­gė­nų se­niū­ni­jo­je. Rie­ta­ve gy­ve­na jau apie 50 me­tų. Se­no­lė ne­bu­vo vien­tur­tė, au­go kar­tu su se­se­ri­mi. Ji mi­rė prieš 10 me­tų. Pa­ti už­au­gi­no 4 vai­kus. Du sū­nus jau mi­rę, li­ko dvi duk­ros. Vie­na gy­ve­na su ma­ma, ki­ta – 66-erių Zi­ta – gy­ve­na Tel­šiuo­se. Mo­čiu­tė da­bar tu­ri gau­sią šei­my­ną – ji ap­do­va­no­ta 14 anū­kų bei 12 pro­anū­kių. Kai prieš 11 me­tų mi­rė S. Ba­ta­vi­čie­nės vy­ras Al­bi­nas, Sta­nis­la­va vis­ką me­tė ir at­vy­ko iš Tel­šių gy­ven­ti pas ma­mą į Rie­ta­vą. Tė­ve­liams pra­dė­jus kur­din­tis Rie­ta­ve, jie tu­rė­jo tik var­ga­ną lūš­ne­lę. Ją nu­si­grio­vė ir pa­si­sta­tė sau na­mus. At­si­kraus­čius duk­rai, prie na­mų tvar­ky­mo dir­bo vi­si – ap­šil­ti­no sie­nas, pa­kei­tė lan­gus.
S. Ba­ta­vi­čie­nės gy­ve­ni­mas bu­vo sun­kus, ji dir­bo ko­lū­ky­je, pa­ty­rė daug var­go. Anot mo­čiu­tės, da­bar žmo­nės ne­ži­no, ko no­rin­tys, se­niau vi­si sun­kiai dir­bo ir ne­si­skun­dė. Tais lai­kais ne­bu­vo jo­kių pa­to­gu­mų, kom­piu­te­rių, vaikš­čio­da­vo žmo­nės su klum­pė­mis, tu­rė­da­mi tik vie­nus iš­ei­gi­nius ba­tus, skir­tus nu­ei­ti į baž­ny­čią. Prieš pen­si­ją ji dar dir­bo ir prie bal­dų. Iki 85-erių me­tų bu­vo svei­ka, dir­bo vi­sus lau­ko dar­bus. Kol svei­ka­ta lei­do, se­no­lė la­bai daug mez­gė, mė­go skai­ty­ti laik­raš­čius, kny­gas. Itin mė­go is­to­ri­nes kny­gas. Prieš 20 me­tų mo­čiu­tei bu­vo įsta­ty­tas šir­dies sti­mu­lia­to­rius. Da­bar dėl pra­stos svei­ka­tos se­no­lė die­nas lei­džia lo­vo­je, mėgs­ta pa­var­ty­ti laik­raš­čius.
Šeš­ta­die­nį šei­mos kie­me vy­ko di­džio­sios gim­ta­die­nio iš­kil­mės ar­ti­mų­jų ra­te, bu­vo su­va­žia­vę vi­si iš Tel­šių, Kau­no, Plun­gės. Su­si­rin­ko pa­mi­nė­ti tiek ju­bi­lie­jaus, tiek Ma­mos die­nos.
Sta­nis­la­vai rū­pin­tis ma­ma pa­de­da pa­gal in­teg­ra­lios pa­gal­bos pro­jek­tą kas­dien ap­si­lan­kan­ti slau­gy­to­ja-pa­dė­jė­ja G. Mi­ka­laus­kie­nė. Sta­nis­la­va iš pra­džių pa­gal­bos ne­no­rė­jo, ta­čiau vė­liau su­ti­ko ją pri­im­ti, mat ir pa­čios svei­ka­ta ne pa­ti ge­riau­sia, ne­se­niai jai at­lik­ta ke­lio są­na­rio ope­ra­ci­ja. Ji sa­vo ma­ma la­bai rū­pi­na­si, sten­gia­si, kad nuo­lat gau­tų vi­ta­mi­nų, mai­ti­na vai­siais, dar­žo­vė­mis. Pra­ėju­sią žie­mą mo­čiu­tė pra­lei­do ge­rai, ne­sir­go, nors gri­pas lyg ir ka­bi­no­si, ta­čiau nuo jo iš­gel­bė­jo im­bie­ras, me­dus, cit­ri­na. Vie­na iš il­ga­am­žiš­ku­mo prie­žas­čių – prie­žiū­ra, rū­pes­tis ir mei­lė, ku­ri mo­čiu­tę su­pa kas­dien.

Da­lia BARCYTĖ

Nuotraukoje: S. Batavičienę sveikino „Sodros“ Mažeikių teritorinio skyriaus direktorė L. Nagienė (viduryje).