Atminty – praeitis kaip gyva

Atminty – mano gimtasis kaimas Sudėnai. Daugybę metų ten nebuvau. Įdomu, ar tebestovi prie kelio tėvo statyta koplytėlė. Pasakoju apie tuos laikus, kai arkliams ant kaklo konkals skambėjo, o kožnoj troboj prie durų lakunkėlė kabėjo. Tai Lietuvos Nepriklausomybės laikas – mano vaikystės metai nuo 1930-ųjų. Mūsų kaimas buvo nemažas, trobesiai stovėjo vienoj pusėj kelio, kitoj tik Petreikių ir Bučmių sodybos. Prisimenu kaimynų, kitų kaimo gyventojų pavardes – Strazdauskiai, Vainorai, Galdikai, Vibriai, Želviai, Grabiai, Skaros, Jackai, Šleiniai, Rupšai, Vasariai, Lekstučiai ir Narušiai, kurie buvo mano tėvai, o mano pavardė dėl raštininko kaltės pasidarė Narušis. Gyvenamieji namai buvo prie kelio, seni, šiaudiniais stogais, statyti dar caro laikais. Trobos buvo dviem galais su kaminu per vidurį. Kaimo gyventojai beveik visi buvo ūkininkai, turėjo apie 30 – 40 hektarų žemės. Šeimose augo 2 – 6 vaikai, šeimynos beveik nesamdydavo, stengėsi visus darbus nudirbti patys.
Mano tėvai turėjo 32 hektarus žemės, augino daug gyvulių: arklių, karvių, veršių, avių, kiaulių, visokiausių paukščių. Augome keturi vaikai: du broliai ir dvi seserys, aš buvau mažiausias, bet darbų turėjau, žinoma, kiek paaugęs, nemažai. Mažiukas kuduliuodavau paskui seserį Petrę tai avių parvesti, tai veršių perkelti, tai paukščių lesinti, dažniausiai bliaudamas, nenoromis. Paaugusiam, kai visi dirbdavo laukuose, tekdavo kiaulėms lapų prilaužyti, šešių karvių pieną išseperuoti.
Vėliau tekdavo ir su arkliais laukuose dirbti, kartą kumelei nusibodo didžiulį lauką voluoti, patraukė sau namo ir mane kartu parsitempė, nepajėgiau jos suvaldyti. O smagiausia buvo, kai tėvai arklinę grėbiamąją nusipirko, tai prisivažinėdavau, o juk 10 ha reikėdavo sugrėbti. Tėvai, važiuodami į turgų Darbėnuose, visada veždavosi ir mane, kol jie pardavinėdavo sviestą, sūrius, grietinę, grūdus, aš ten daug ko pamatydavau, bet kaip nustebau pamatęs sunkvežimį, vaikštinėjau, tūpčiojau apie jį, net užmiršau, kaip savo kelnyčių liuktą atsisegti, tad su striokais lėkiau pas mamą. Visokių prasimanymų prisigalvodavau mažas: žaislus pats darydavaus – iš sėtinio mašinėlę, tempdavau su siūlu ir ūždavau; iš medžio vežimėlį su ratukais ir net kuliamąją, su kuria iškuldavau po vieną varpą, net motoras buvo su ranka sukamas. Ir paspirtuką pasidariau su mediniais ratukais, kaimynas, kuris buvo rusų kariuomenėj išbuvęs dvylika metų, pasakojo tokį matęs, tai ir aš bandžiau pasidaryti, ir man pavyko. Vėliau, jau užėjus rusams, mačiau Darbėnuose rusų kareivius su panašiais važinėjančius. Mėgau knebinėtis, pasidariau ir stypynes, ir pačiūžas, ir ledžingas, ir net langines. Man tada buvo dešimt, gal truputį daugiau metų. Mano tėvai buvo labai pamaldūs, kiekvieną sekmadienį arkliu vykdavome į bažnyčią Laukžemėje, jei tekdavo būti namuose, tai mišių metu melsdavomės kambaryje. Atsimenu, kartą su draugu žvejojome, taip gerai sekėsi, kad pavėlavau pareiti melstis, mama labai supyko, gavau barti ir dar per užpakalį su tuo pačiu pasigautu unguriu. Bet bardavo mama labai retai, tėvai labai gerai sutarė, niekada nematėme jų pykstantis. Tėvas buvo 25-eriais metais vyresnis už mamą, gimęs 1876 m. Skaityti mokėjo tik maldaknyges, parašytas labai įdomiom raidėm, buvo muzikantas, grojo kornetu, klarnetu, smuiku. Su vyrais Impiltės kaime samdė mokytoją, mokėsi groti, kūrė savo dūdų orkestrą. Namuose jis repetuodavo, o, pamenu, kai mamai nusibosdavo, tai išvarydavo jį groti į pryšininkę, ten ir grodavo, atsisėdęs ant bulvių. Išeidavo su vyrais groti toli į kaimus, į Latviją, grodavo vestuvėse, laidotuvėse, įvairiose šventėse. Man parnešdavo saldainių, mamai pinigų. Prisimenu muzikantą Mažeiką, jis grojo basu, o man, mažam, atrodė juokinga, kad toks didelis vyras su tokia didele dūda turi tokią mažo žmogelio pavardę.
Mama buvo Zuzana Kazragytė, gimusi 1901 m., kilusi iš Banaičių kaimo. Ji padėjo siuvėjai seseriai iš Laukžemės siūti. Kunigas Abelkis jas pažinojo ir kai kūrė su ūkininkais Laukžemėj kooperatyvą, prišnekino jauną merginą ruoštis dirbti buhaltere, išmokė sudėti, sudauginti, atimti ir dalinti. Pats prisiėmė atsakomybę prieš ūkininkus, kad neturtinga mergina yra patikima ir nieko nepavogs. Taip mano būsimoji mama pradėjo dirbti. Mano būsimas tėvas, ardamas savo laukus, ne kartą matė merginą, grįžtančią iš Laukžemės į Banaičius, jai pasipiršo ir jiedu susituokė. Kaimo moterys stebėjosi ir šaipėsi, kaip ūkininkas beturtę veda ir kaip dviem seserims ir broliui dalis išmokės. Mama mokėjo skaityti, visada užsisakydavo ,,Mūsų laikraštį”, žurnalą ,,Lurdas“. Ji mane išmokė skaityti, suruošdavo mums ir kaimo vaikams Kalėdų eglutę, darydavom žaisliukus. Būdamas šešerių, jau mokėjau skaityti, ėjau į Lendemų kaimą mokytis poterių pas Karpo Onelę. Pas Laukžemės kunigą reikėjo laikyti egzaminą. Labai jaudinausi, davatkėlė liepė ramiai stovėti, aš niekaip kojų nevaldau, tad vieną koją laikau su rankomis pakėlęs, o ant kitos stoviu. Paskui su broliu patarnaudavom mišioms. Bažnyčia visada būdavo pilna žmonių. Kunigas Daknys pamokslą sakydavo įsilipęs į kozelnyčią. Per atlaidus mums, patarnavusiems, kunigas duodavo saldainių, o atvykusieji svetimi kunigai duodavo ir pinigų, kuriuos vyresnieji vaikai padalindavo. Ypač prisimenu kunigų kalėdojimą – atvykdavo pas žmones dviem vežimais, viename sėdėdavo kunigas su vežėju, kitame zakristijonas ir vargonininkas. Įėję gražiai pagiedodavo, kunigas pasišnekėdavo su šeimininkais, paklausinėdavo vaikų, ar moka poterius, duodavo saldainių. Šeimininkai įkraudavo į vežimą keletą maišų grūdų, duodavo kalėdotojams pinigų. Po Kalėdų vaikščiodavo po kaimą trys karaliai, būdavo gražiai apsirengę, gražiai pagiedodavo. Didįjį šeštadienį prieš Velykas jau nuo vakaro dundėdavo būgnai, o ryte iškilmingai suskambėdavo atgavėję varpai.
Gyvenimas iki karo kaime buvo linksmas, buvo daug jaunimo, vakarais vaikinai ir merginos dainuodami vaikščiodavo kaimo gatve, šventadienių vakarais vykdavo vakaruškos kokio ūkininko troboje, vasarą gegužinės. Grodavo kaimo muzikantas Jockus su armonika ir būgnu. Merginos vienos į šokius neidavo, pas kiekvieną ateidavo vaikinai ir prašydavo tėvų, kad išleistų į šokius. Šokius užpirkdavo vaikinai. Už valsą ar polką reikėjo mokėti penkis centus, už galopą su užgaliu – dešimt centų. Galopą šokdavo tik dvi poros, o užgalį – visos poros. Kai paaugau, šokiams pradėjome groti ir uždarbiauti mudu su broliu Feliksu. Uždirbtus centus parnešdavom mamai. Būdamas septynerių, pradėjau lankyti Laukžemės pradinę mokyklą, kuri buvo už trijų kilometrų. Eidavo vaikai iš įvairių kaimų, ypač daug iš Žvynelių.
Baigiau ten keturis skyrius. Daugiau mokytis nebebuvo galimybių. Prasidėjo karas. 1941- ųjų metų birželio pirmosios rytą, sekmadienį, iššokome iš lovų nuo bombardavimo, lėktuvų gausmo, supratome, kad už devynių kilometrų dega Darbėnai. Pirmiausia pamatėm iš Palangos mūsų keliu bėgančius žydus, prisimenu žydę su mažu vaiku užėjusią pas kaimynus, verkiančią. Po to apie valandą per kaimą traukėsi rusų kareiviai, beveik jiems iš paskos pradėjo žygiuoti vokiečiai. Mes apsirengėme geraisiais drabužiais ir ruošėmės bėgti slėptis į Deksnę, kur buvo nedidelis miškelis, tėvo iškasti grioviai žemės nusausinimui. Bijojome, kad mūsų kaime gali įvykti susišaudymas. Bet jis įvyko už šešių kilometrų nuo mūsų – Impiltėje. Vokiečiai beveik iki ryto žygiavo per kaimą pėsčiomis, važiavo motociklais, arkliai tempė patrankas. Karo metu mokyklos buvo uždarytos. Dirbome savo ūkiuose, sėjome, auginome, gyvulius, vokiečiams reikėjo duoti pyliavas – grūdus, šieną, kiaušinius, pieną, sviestą. Atsimenu, tai buvo vokiečiams traukiantis, pamatėme į kiemą įeinantį girtą vokietį. Visi vyresnieji sušoko ant trobos, o mane paliko priemenėj. Vokietis, pasikišęs po pažasčia šautuvą, ir prašo špek ir aier, aš stoviu, žiopsau, nesuprantu, ko jis nori. Jis atstatė šautuvą į mane, įvedė į spyną šovinį ir pagrasino, jei negaus ko prašo, mane nušaus. Aš pasukau į dūminę, kur buvo bačkos su mėsa, ištraukiau iš vienos avies kulšį ir varvančią atkišau jam, bet jis tokių lašinių pasibaidė ir išsinešdino.
Vokiečiai traukėsi, o rusai jau buvo Šiauliuose. Atsitraukdami vokiečiai dar reikalavo maisto produktų, grūdų, šieno. Buvo skelbiama, kad atėję rusai šaudys visus, mes labai bijojom. Pirmiausia pasirodė raiti rusų žvalgai. Klausinėjo, ar yra vokiečių. Netrukus pasirodė pėsti ir važiuoti rusų kareiviai, jie traukė nuo Impiltės per Lemdemus, per mūsų kaimą į Laukžemę, Darbėnus. Dangus mirgėjo nuo jų leidžiamų įvairiaspalvių raketų. Frontai, sužinojome, buvo prie Klaipėdos ir Liepojos. Mes girdėdavom nuolatinį bildesį, suskaičiuodavom net iki 50 skrendančių lėktuvų, naktimis šviesdavo dangumi lekiančios kulkos. Po kaimą vaikščiojo kareiviai, buvo sudaryta valdžia – paskirtas viršaitis, seniūnai. Kartą į mūsų namus užėjo karininkas su seniūnu ir pareikalavo, kad vežtume kareivius, žygiuojančius į Liepojos frontą. Tėvas pakinkė į roges jauną kumelaitę ir išsiuntė mane, mat, virus imdavo į frontą, o vaikų, galvojo, neims. Kareiviai susikrovė į roges savo nešulius ir išvykome. Man buvo apie keturiolika metų. Važiavau paskui kareivius nuo ryto iki vakaro. Nakvynei apsistojom kažkokioj Latvijos sodyboj už Rucavos prie kelio į Liepoją. Kareivis iškinkė mano kumelaitę, šeimininko pareikalavo pašaro jai pašerti, o mes suėjom į kambarį. Virėjas patiekė vakarienę – kruopų košę su nepjaustytom nuskustom bulvėm. Pavalgėm košės su duona, šeimininkui buvo liepta į trobą prinešti šiaudų, ant jų išmiegojom. Ryte pradėjau prašyti leitenanto, karinius laipsnius šiek tiek žinojau, kad paleistų mane namo. Mokėjau keletą žodžių rusiškai, nes vokiečiai į kaimą buvo privežę rusių moterų darbams pas ūkininkus. Pas mus buvo dvi rusės ir šešerių metų berniukas Valerijus Mašininas. Per tuos du mėnesius, kol pas mus buvo, mes su juo labai susidraugavome, kartu žaidėm, kažkaip susikalbėdavome. Paskui juos išvežė darbams į Vokietiją. Tos pažinties dėka šiaip taip susišnekėjau su leitenantu, kareivis pakinkė mano arklelį, leitenantas įdavė rusiškai parašytą raštelį, kad kiti kareiviai nebesikėsintų, ir išvykau namo. Namiškiams buvo džiaugsmo ne tik dėl manęs, bet ir dėl atgauto arklio.
Karo pabaigoje rusų valdžia pradėjo rūpintis mokyklomis. Šventojoj atsidarė progimnazija – šešios klasės. Mokyklos direktorium buvo paskirtas kunigas, jis dėstė algebrą ir geometriją, lietuvių kalbą dėstė buvusio Lietuvos karininko žmona Kylienė, vargonininkas dėstė istoriją ir muziką. Ten mokiausi tik keletą mėnesių, užskaitė kaip visus metus, taigi buvau jau mokytas, baigęs penkis skyrius Laukžemėje, antrą progimnazijos klasę Šventojoje. Iš Sudėnų iki Šventosios buvo toli, dvylika kilometrų, tad vykdavau ten priklausomai nuo oro ir dviračiu, ir rogėmis, ir raitas. Žiemą prisikraudavau į roges pašaro, nuvykęs iškinkydavau arklį, pririšdavau likusioj kareivių palapinėj ir pats į mokyklą. Po pamokų vykstu atgal į Sudėnus. O kartą nutiko toks ir skaudus, komiškas įvykis, joju į mokyklą raitas visokiais šunkeliais. Jojant per Būtingę netoli bažnytėlės mano arklys, šokdamas per kažkokią klampynę, iki pilvo susmuko į purvyną. Persigandau, galvoju – amen mano arkleliui. Nubėgau prašyti pagalbos pas netoli gyvenantį latvį. Tas atėjęs pasakė, kad nieko gero nebus, ištraukti arklio neįmanoma. Tačiau arklys tikras šaunuolis pasirodė besąs, pradėjo judėti, stengtis ir šiaip taip išsikapstė. Tai buvo džiaugsmo, apsikabinau savo arklelį, bučiavau, o paskui jis nunešė mane į mokyklą. O kartą su kaimynų mergaite dviračiais važiuodami į mokyklą miške radome vokiečių paliktą lauko virtuvę. Tai buvo baigiantis karui, matyt, vokiečių staiga palikta. O joje visokiausių gėrybių pilna – patalynės, drabužių, maisto… Mudu prisikišom kišenes saldainių, sausainių, mokykloj vaikus vaišinom, pasakojom apie nuotykį. Grįždami iš mokyklos su būriu vaikų vėl nuvykom į tą vietą, tačiau ten jau šeimininkavo stribai, vos savo dviračių nepraradom. O gegužės mėnesį, grįždamas iš mokyklos, išgirdau rusų kareivius šaukiant – vaina končilas.
Rudenį pradėjau lankyti trečią gimnazijos klasę Palangoje. Gyvenau pas gimines, vėliau persikėliau pas seserį. Jiedu su vyru baigė statytis namą Palangoje, ties senąja autobusų stotimi. Aš irgi jau buvau nemažas pagalbininkas. Sesers vyras dirbo tuo metu gintarinėje, tačiau joje kilus gaisrui, sudegė kartu su keliais kitais darbininkais. Našlaitėmis liko keturios mažos dukrelės. Našle likusi mano sesuo sunkiai dirbdama sugebėjo jas išauginti, išleisti mokytis į Vilnių muzikos ir jos visos tapo muzikos mokytojos. Gal taip ji pagerbė mūsų muziką mylėjusį tėvą. O aš gimnazijoje mokiausi neilgai. Ji buvo perorganizuota į vidurinę mokyklą. Besimokydamas paskutinėje klasėje, gavau šaukimą tarnauti kariuomenėje. Buvau nukirptas plikai, visiškai paruoštas, taip sakant. Brolis mane išlydėjo, abu labai liūdėjome. Klausomės, kaip kviečia pavardėmis, mano pavardės negirdėti. Apsidžiaugiau. Grąžino dokumentus ir liepė laukti kito iškvietimo. Priežasties nepasakė, tačiau supratau esąs nepatikimas, nes mano tėvai buvo išvežti į Sibirą. O išvežė juos apie 1950-uosius metus. Atsimenu tą paskutinę dieną. Grįžau iš Palangos pavasario atostogų. Tėvai buvo priversti pasirašyti į kolūkį, žinojo, kad visus gyvulius, žemę atims valdžia. Todėl jie nusprendė bent vieną karvelę parduoti, bent kiek pinigų gal bus. Sutarėm, kad mudu su broliu Feliksu vešim karvę parduoti į Salantus. Įlaipinom gyvulį į dvikinkį vežimą, išvykom anksti rytą. Važiuojant per Grūšlaukę, mus stabdo žmogus ir pataria nevažiuoti į Salantus, nes gyvulių supirkimo punktas nedirba, prasidėjo žmonių vežimas į Sibirą. Mudu su broliu per dieną pasislėpėm miške, naktį parvažiavom į Banaičių kaimą pas gimines, ten sužinojom, kad mūsų tėvai, sesuo Petrė jau išvežti į Sibirą. Karvę palikome giminaičiui Jockui, arklius nuvežėm į pievas ir paleidom į plačią laisvę, patys išmiegojom vežime, ryte aš išvykau pas seserį į Palangą, o brolis liko slapstytis nuo išvežimo. Aš nebuvau sąrašuose išvežti, nes per klaidą mano pavardę iš Narušio kažkokiam dokumente raštininkas pakeitė į Narušio. Gal tai mane išgelbėjo nuo Sibiro. O brolis turėjo slapstytis, paskui nuolat registruotis milicijoje. Vidurinę baigiau Kretingos vakarinėje mokykloje.
Taip savo namų daugiau ir nebemačiau. Bet jie pamažu ir sunyko – tvartą sukūreno kaimynai, naujai pastatytą jaują išvežė į Laukžemę, o troba ėmė griūti. Įsivaizduoju tėvų, sesers Petrės atsisveikinimą su savo namais – leido įsidėti šiek tiek maisto, įsodino į vežimą ir išvežė į Kretingą, o iš ten į traukinį ir į nežinomybę… Išvažiavo kartu ir mano armonika, su kuria Petrė grojo atsisveikinimo melodijas.
Susitikau su tėvais po septynerių metų jiems grįžus į Lietuvą. Tada jau dirbau Pakutuvėnų kaime esančioje Aleksandravo septynmetėje mokykloje matematikos mokytoju, buvau vedęs, mano žmona Bronytė dirbo su keturiom pradinėm klasėm.

Iki šiol atminty tas baisus adresas, pagal kurį siųsdavome tėvams laiškus:
Krasnojarskyj krai
Irbeisky rajon
Melmia sovhoz ferma 2.

Taip baigėsi ypatingas mano gyvenimo laikotarpis: šviesi, jauki, labai laiminga vaikystė ir įvairiausių įvykių, sunkių išgyvenimų kupina jaunystė. Esu laimingas, kad likimo man buvo leista išgyventi devyniasdešimt, kad tie amžiaus patyrimai neišblėso, neužsimiršo, ir kad galiu aiškiai paliudyti praeitį. O išgyvenau per netrumpą savo gyvenimą daug valdžių – Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį, karo metų valdžios keitimąsi, ilgą sovietmetį su žmonių trėmimais, kolektyvizacija, sunkiu pokario laikotarpiu, sudėtingais reikalavimais to meto pedagogams ir vėl grįžau tarsi į savo vaikystę – į Nepriklausomą Lietuvą. Argi tai ne stebuklas?

Atsiminimus užrašė Zofija Vaičienė. 2000 m.

*

Juozo Narušio jubiliejus bibliotekoje

2020 metų veiklą Platelių miestelio biblioteka pradėjo nuoširdžiu susiėjimu. Proga neeilinė. Buvusios Gintališkės mokyklos matematikos –
darbų mokytojui Juozui Narušiui sausio 11-tą sukako 90 metų. Biblioteką papuošė mokytojo tapyti paveikslai. Vienam iš jų, kuriame nupiešta Gintališkės mokykla, Juozo gyvenimo draugė Zofija Vaičienė parašė eilėraštį. Jį skaitant ne vienam širdį graudino.
Pirmieji atvyko tveriškiai kolegos ir mokiniai, tuo nustebindami jubiliatą, o netrukus biblioteka prigužėjo pilnut pilnutėlė svečių. Skambėjo dainos, prisiminimų istorijos, linkėjimai ir eilės. O mokytojas vis šypsojosi. Paklaustas ilgaamžiškumo paslapties, atsakė labai paprastai – „gyvenau be pykčio, niekada ant nieko, dėl nieko nepykau ir nepykstu…”
Gražūs, šilti žmonės sušildė ir biblioteką. Po tokių pasibuvimų, ruošimosi nuovargis greit pasimiršta, lieka ramu ir gera širdyje. Štai kodėl man taip patinka dirbti bibliotekoje.

Platelių bibliotekos Vyresn. bibliotekininkė Aušra Vilienė

Nuotraukoje: Z. Vaičienė ir J. Narušis.