Tarp eglučių
Jurgitos ir Žilvino Ciparių šeima, įsikūrusi vienkiemyje Vieštovėnų k., Plungės r., turi kalėdinių eglučių ūkį ir šiuos medelius augina jau 20 metų.
Idėja ką nors auginti kilo atsiėmus Žilvino senelių žemes. Perskaičius miškininko, eglučių auginimo Lietuvoje pradininko Eduardo Mačio straipsnį, pasirinkti būtent šie spygliuočiai. Viskas prasidėjo nuo 1 kg melsvaspyglės dygiosios eglės sėklų. Šeima iš miškininko gavo ir daugybės patarimų, pamokymų, konsultacijų.
Eglių sėklos 2 metus augo šiltnamyje, po to dar tiek pat – daigyne ir tik po 4 metų medeliai persodinti į dirvą nuolatinėje vietoje. Ten prižiūrimi ravint, pjaunant žolę, genėjant, formuojant, tręšiant. Po 5–6 metų užauga apie metro aukščio eglaitės. Dabar jos užima apie 8 ha plotą.
Ūkyje šeimos nariai yra pasiskirstę darbus. Jurgita prižiūri daigus daigykloje, dukra Eglė šiltuoju metų laiku pjauna aplink eglutes žolę, mažasis Kristupas mokosi iš sesės, o tėtis Žilvinas, be kitų ūkio darbų, suteikia eglutėms formą jas genėdamas. Dėl to medeliai tankūs, atrodo kaip dirbtiniai.
Daugiausia darbo yra pavasarį. Tada daigai sodinami į daigyklą ar nuolatinę vietą. Tai reikia spėti atlikti, kol neprasideda augalo vegetacija. Būtina nuolat pjauti žolę. Genėjimui tinkamiausias laikas – gegužė ir birželis, iki Joninių.
O Kalėdų sezonas – visų metų darbo įvertinimas. Nuolatiniai klientai džiaugiasi žaliaskarių formomis, šviežumu, ilgai nebyrančiais spygliais. Yra šeimų, kurios atvyksta gerokai iki švenčių, pasivaikščioja po eglyną, išsirenka ir rezervuoja savo kalėdinį medelį.
Ir pabaigai – atsakymas į turbūt ne vienam skaičiusiajam kilusį klausimą. Ne, dukrai vardas duotas ne dėl ūkyje augančių medelių, labiau dėl tėčio – Žilvino – vardo. Taigi gyvena Cipariai kaip pasakos veikėjai eglių apsuptyje.