Trečiadienis, 2020 m. rugsėjo 30 d.

Sa­ni­ta­ri­nė miš­ko žel­di­nių ap­sau­ga ir prie­žiū­ra

Šia­me straips­ny­je trum­pai ap­tar­si­me pa­grin­di­nes vabz­džių ir miš­ko li­gų rū­šis, da­ran­čias di­džiau­sius nuos­to­lius jau­nuo­se miš­kuo­se, bei jų kon­tro­lės prie­mo­nes. Tai ak­tu­a­li te­ma, nes na­tū­ra­liai gam­to­je di­de­li žel­di­nių plo­tai su­tin­ka­mi re­tai. To­kie jau­nuo­ly­nų plo­tai (ypač vie­na­rū­šiai) pri­trau­kia di­de­lę au­ga­lus pa­žei­džian­čių vabz­džių ir miš­ko li­gų su­kė­lė­jų kon­cen­tra­ci­ją, yra leng­vai pa­žei­džia­mi. Dėl to, no­rint iš­veng­ti nuos­to­lių, vei­siant ir ug­dant jau­ną miš­ką rei­kia lai­ky­tis tam tik­rų rei­ka­la­vi­mų, ku­riuos ga­li­ma ras­ti ir miš­ki­nin­kui bei pri­va­taus miš­ko sa­vi­nin­kui pri­va­lo­mo­se lai­ky­tis „Miš­ko sa­ni­ta­ri­nės ap­sau­gos tai­syk­lė­se“ (LR ap­lin­kos mi­nist­ro 2007 m. ba­lan­džio 11 d. įsa­ky­mas Nr. D1-204). Pa­mi­nė­ti­na, kad, pa­grin­di­nių li­gų su­kė­lė­jų ir au­ga­lus pa­žei­džian­čių vabz­džių ste­bė­se­ną ir pa­pli­ti­mo prog­no­za­vi­mą Lie­tu­vo­je at­lie­ka Vals­ty­bi­nė miš­kų tar­ny­ba, ku­ri šiuos duo­me­nis kas­met skel­bia sa­vo in­ter­ne­to pus­la­py­je. Be to, Vals­ty­bi­nė miš­kų tar­ny­ba sa­vo pus­la­py­je yra pa­skel­bu­si pa­grin­di­nių au­ga­lų li­gų ir ken­kian­čių vabz­džių ap­ra­šus, ku­riuos vi­siems be­si­do­min­tiems re­ko­men­duo­ja­me pa­skai­ty­ti. Pas­ta­rie­ji me­tai ro­do, kad miš­kuo­se vabz­džių ken­kė­jų, gry­bi­nių li­gų pa­žei­di­mų dau­gė­ja. Dau­giau­sia prie­žiū­ros rei­ka­lau­ja nau­jai at­ku­ria­mas ar­ba įvei­sia­mas miš­kas. Jaut­riau­si įvai­riems ap­lin­kos veiks­niams bei vabz­džių ken­kė­jų ir li­gų su­kė­lė­jų pa­žei­di­mams yra miš­ko žel­di­niai ir jau­nuo­ly­nai iki 20 me­tų am­žiaus.
Tur­būt pa­vo­jin­giau­si pu­šų ir eg­lių žel­di­niams vabz­džiai yra straub­liu­kų šei­mos va­ba­lai: di­dy­sis pu­ši­nis, ma­ža­sis pu­ši­nis ir eg­li­nis. Di­džiau­sią ža­lą žel­di­niams pir­mai­siais ir ant­rai­siais me­tais po įvei­si­mo da­ro di­dy­sis pu­ši­nis straub­liu­kas (Hy­lo­bius abie­tis L.). Sod­me­nys la­biau­siai nu­ken­čia, kai prie­kel­mi­nė­je da­ly­je šie vabz­džiai stie­be­lį ap­grau­žia žie­du, pa­smerk­da­mi au­ga­lus žū­čiai. Pa­žei­džia ir vy­res­nio am­žiaus me­de­lių pum­pu­rus, spyg­lius, žie­vę, ta­čiau vy­res­ni au­ga­lai pa­pras­tai iš­gy­ve­na. Straub­liu­kų iš­pli­ti­mo gau­są žel­do­muo­se plo­tuo­se le­mia tais pa­čiais me­tais nu­kirs­tų me­džių kel­mų tan­kis, nes šių vabz­džių vys­ty­ma­sis dau­giau­sia vyks­ta kel­mų šak­ny­se, ler­voms iš­grau­žiant gi­lius ir il­gus ta­kus. Die­ną, ypač sau­lė­tą, su­au­gu­sių va­ba­lų, da­ran­čių pa­žei­di­mus, ne­ra­si­me. Tai dau­giau prie­blan­dos ar nak­ti­niai vabz­džiai. To­dėl, ap­žiū­rint žel­di­nius, rei­kia ieš­ko­ti pa­žei­di­mų, o ne pa­čių va­ba­lų. No­rint ap­sau­go­ti žel­di­nius nuo straub­liu­kų, rei­kė­tų at­lik­ti šiuos veiks­mus: bir­žes, jei­gu nė­ra su­ve­lė­nė­ji­mo ar gram­buo­lių įsi­vei­si­mo pa­vo­jaus, žel­din­ti ant­rai­siais ar tre­čiai­siais me­tais po nu­kir­ti­mo; pa­va­sa­rį (ko­vo–­ba­lan­džio mėn.) švie­žio­se bir­žė­se su bi­raus smė­lio dir­vo­že­miu kas­ti 40 cm gy­lio duo­bu­tes – gau­dyk­les (100 vnt./ha), į jas įde­dant švie­žios žie­vės ir nuo­lat pri­žiū­rint nuo pa­va­sa­rio iki ru­dens, ar­ba apie vi­są žel­di­nių plo­tą iš­kas­ti to­kio pat gy­lio gau­do­mą­jį grio­ve­lį; prieš so­di­ni­mą me­de­lių šak­nis ir ka­mie­nus iki ša­ke­lių ap­vel­ti mo­lio ty­re; pa­so­din­tų sod­me­nų ka­mie­nė­lius iš vi­sų pu­sių api­purkš­ti in­sek­ti­ci­dais. Žel­di­nių ka­mie­nė­lius nuo straub­liu­kų ga­li­ma ap­sau­go­ti ir tam skir­ta po­li­me­ri­ne dan­ga, vaš­ku ar­ba už­de­da­mais plas­ti­ki­niais gaub­te­liais, ku­rie po ke­le­rių me­tų, at­li­kę sa­vo dar­bą, na­tū­ra­liai su­yra.
Kai miš­kas so­di­na­mas at­vi­ruo­se že­mės ūkio plo­tuo­se, bu­vu­siuo­se dir­vo­nuo­se, ga­li­me ras­ti šak­nų ken­kė­jo – pa­pras­to­jo gram­buo­lio (Me­lo­lont­ha me­lo­lont­ha L.), o kir­ta­vie­tė­se, gais­ra­vie­tė­se – miš­ki­nio gram­buo­lio (Me­lo­lont­ha hip­po­cas­ta­ni F.) įvai­rų ūgių ler­vų. Gram­buo­liai su­au­gė­liai gau­saus skrai­dy­mo me­tais ga­li pa­da­ry­ti ža­los la­puo­čiams me­džiams nu­grauž­da­mi la­pus, tuo tar­pu gram­buo­lių ler­vos pa­žei­džia au­ga­lų šak­nis. La­biau­siai pa­žei­džia pu­šį, eg­lę ir ber­žą. Gram­buo­lių po­pu­lia­ci­ją re­gu­liuo­ti sun­ku. No­rint žel­di­nius ap­sau­go­ti nuo gram­buo­lių, rei­kė­tų at­lik­ti šiuos veiks­mus: bir­žes steng­tis žel­din­ti gram­buo­lių gau­saus skrai­dy­mo me­tais; įveis­ti grei­tai su­si­ve­rian­čius žel­di­nius; iš­ti­sai ir gi­liai įdirb­ti dir­vą; prieš so­di­ni­mą so­di­nu­kų šak­nis mir­ky­ti hu­mu­so ir in­sek­ti­ci­do ty­rė­je; sau­go­ti gram­buo­liais min­tan­čius gy­vū­nus ir paukš­čius.
Pu­šų žel­di­niams nuo 5 me­tų am­žiaus ga­li kenk­ti ūg­liag­rau­žiai, dar va­di­na­mi evet­ri­jo­mis. Pa­žei­di­mus da­ro dru­gių vikš­re­liai. Jų daž­niau­siai ap­tin­ka­ma 4 rū­šių: va­sa­ri­nės, pum­pu­ri­nės, žie­mo­jan­čios, sa­ki­nės. Iš jų la­biau­siai pa­pli­tu­si ir ža­lin­giau­sia va­sa­ri­nė evet­ri­ja, ta­čiau pas­ta­ruo­ju me­tu daž­nai ran­da­ma ir sa­ki­nės evet­ri­jos pa­žei­di­mų. Ben­dras šių ken­kė­jų bruo­žas yra tas, kad jie pa­žei­džia pum­pu­rus, šių­me­ti­nių ūg­lių pa­vir­ši­nius au­di­nius, įsi­grau­žia į ūg­lius. Dėl to pa­žeis­ti ūg­liai nu­džiū­va, nu­links­ta, for­muo­ja­si daug vir­šū­nių, me­de­liai pa­si­da­ro krei­vi, krū­miš­ki. Prieš iš­si­ri­tant vikš­re­liams, rei­kia nau­do­ti kon­tak­ti­nius, vė­liau – sis­te­mi­nius in­sek­ti­ci­dus.
Nuo maž­daug 10 me­tų am­žiaus pu­šai­tėms pra­de­da kenk­ti pu­ši­nė po­žie­vi­nė bla­kė (Ara­dus cin­na­mo­meus Panz.). Bla­kės, čiulp­da­mos pu­šai­čių sul­tis, į me­de­lius su­lei­džia sa­vo pa­ga­min­tą spe­cia­lų skys­tį, ku­ris for­muo­ja žaiz­de­les ir už­kem­ša van­dens in­dus. Dėl to me­de­liai de­for­muo­ja­si, su­ma­žė­ja prie­au­gis, su­trum­pė­ja spyg­liai, jų lie­ka tik ša­ku­čių vir­šū­nė­se. Vė­liau pra­de­da džiū­ti ir vir­šū­nės, me­de­lių au­gi­mas la­bai su­sil­pnė­ja, jie tam­pa ne­at­spa­rūs ki­tiems pa­ra­zi­tams ir ga­li žū­ti. Ap­sau­gos prie­mo­nės yra pro­fi­lak­ti­nės ir nai­ki­na­mo­sios. Pro­fi­lak­ti­niais tiks­lais re­ko­men­duo­ja­ma veis­ti tan­kes­nius ir miš­rius pu­šų žel­di­nius, piet­va­ka­ri­nė­je skly­po da­ly­je su­da­ry­ti ke­lių ei­lių ber­žų juos­tas. At­si­ra­dus aikš­te­lių, rei­kia jas ap­so­din­ti la­puo­čiais. Re­gu­lia­riai ste­bė­ti žel­di­nius, ypa­tin­gą dė­me­sį ski­riant me­dy­nams, esan­tiems ša­lia anks­tes­niais me­tais bu­vu­sių šio ken­kė­jo ži­di­nių. Svar­biau­sia prie­mo­nė – sa­va­lai­kis ap­nik­tų me­džių, ša­kų ir kir­ti­mo at­lie­kų pa­ša­li­ni­mas iš miš­ko ar­ba jų su­smul­ki­ni­mas iki va­ba­lų iš­skri­di­mo.
Jau­nuo­se dre­bu­lių, tuo­pų, gluos­nių plan­ta­ci­jų žel­di­niuo­se ken­kia ma­ža­sis dre­bu­li­nis ūsuo­tis (Sa­per­da po­pul­nea L.) bei ma­ža­sis tuo­pi­nis stik­las­par­nis (Pa­rant­hre­ne ta­ba­ni­for­mis). Šie ken­kė­jai pa­žei­džia jau­nų me­de­lių lie­me­nė­lius ar ša­kas. Pa­žei­di­mo vie­to­se su­si­da­ro iki 2,5 cm iš­si­pū­ti­mai, dėl to lie­me­nė­liai ir ša­kos krei­vė­ja, nu­džiū­va. Ap­sau­gos prie­mo­nės ūki­nės – iš­kirs­ti ir su­nai­kin­ti už­pul­tus me­de­lius. Vy­res­nio am­žiaus ap­krės­tus me­de­lius ga­li­ma ge­nė­ti. Me­džius ap­do­ro­ti in­sek­ti­ci­dais
Miš­kų pro­duk­ty­vu­mui di­de­lės įta­kos tu­ri plin­tan­čios ne­in­fek­ci­nės ir in­fek­ci­nės li­gos. Dau­giau­sia ža­los pa­da­ro įvai­rių pa­ra­zi­ti­nių gry­bų su­kel­tos li­gos.
Tiek Lie­tu­vo­je, tiek pa­sau­ly­je dau­giau­sia nuos­to­lių miš­kuo­se pa­da­ran­ti li­ga yra šak­ni­nė pin­tis (He­te­ro­ba­si­dion sp.), su­ke­lian­ti šak­nų ir apa­ti­nės ka­mie­no da­lies me­die­nos pu­vi­nį. Efek­ty­vių ko­vos prie­mo­nių prieš šios li­gos ži­di­nius nė­ra, ta­čiau ga­li­ma kon­tro­liuo­ti jos pli­ti­mą kir­ti­mus vyk­dant šal­tuo­ju me­tų lai­ku, tam skir­tais pre­pa­ra­tais ap­do­ro­jant ką tik nu­pjau­tų me­džių kel­mus. La­puo­čių me­džių rū­šys šak­ni­nei pin­čiai yra ge­ro­kai at­spa­res­nės nei spyg­liuo­čių, to­dėl šios li­gos ži­di­niuo­se bū­ti­na miš­ką so­din­ti la­puo­čių me­džių rū­ši­mis.
Iš la­pų li­gų ža­lin­giau­sia yra ąžuo­lų la­pų milt­li­gė, ku­rios su­kė­lė­jas – ąžuo­li­nis pe­le­nis (Mic­rosp­ha­e­ra alp­hi­toi­des Griff. Et Maubl.). Su­sir­gus milt­li­ge, la­pų pa­vir­šius tam­pa bal­tai dė­mė­tas, jie at­ro­do lyg api­bars­ty­ti mil­tais. Nuo li­gos ypač nu­ken­čia 1–3 me­tų sė­ji­nu­kai bei so­di­nu­kai. Esant gry­bo vys­ty­mui­si pa­lan­kioms kli­ma­to (di­de­lė san­ty­ki­nė oro drėg­mė) są­ly­goms, li­ga pa­žei­džia ir ūg­lius, jie ne­spė­ja su­me­dė­ti ir žie­mą nu­šą­la. Ąžuo­liu­kai tam­pa ke­ru­žiais. Miš­ko žel­di­niuo­se ąžuo­liu­kus re­ko­men­duo­ja­ma 4–5 kar­tus purkš­ti sie­ros gru­pės fun­gi­ci­dais ar­ba pa­nau­do­jant bio­lo­gi­nį pre­pa­ra­tą – milt­li­ges pa­ra­zi­tuo­jan­tį gry­bą Am­pe­lo­my­ces quis­qu­a­lis.
Pa­vo­jin­giau­sia pu­šų spyg­lių li­ga yra pa­pras­to­ji pu­šų spyg­liak­ri­tė, pri­klau­san­ti Lop­ho­der­mium gen­ties gry­bams. Li­gos pa­žeis­ti spyg­liai pa­ru­duo­ja, nu­džiū­va ir per anks­ti nu­krin­ta. Li­go­ti au­ga­lai nu­silps­ta, su­ma­žė­ja jų prie­au­gis, o sė­ji­nu­kai daž­nai net žū­va. Ši li­ga pu­šų žel­di­niuo­se ap­tin­ka­ma be­veik kas­met. No­rint iš­veng­ti spyg­liak­ri­čio ži­di­nių žel­di­niuo­se, rei­kia ma­žin­ti tarp au­ga­lų esan­čio oro san­ty­ki­nį drėg­nu­mą, ku­ris yra es­mi­nis fak­to­rius li­gos pli­ti­mui, t. y. ne­au­gin­ti pu­šai­čių že­mes­nė­se ir šla­pes­nė­se vie­to­se, ne­so­din­ti per­ne­lyg tan­kiai, kon­tro­liuo­ti žo­li­nės dan­gos aukš­tį. Šios prie­mo­nės ma­ži­na ra­sos ir kri­tu­lių drėg­mės bei snie­go už­si­lai­ky­mą ant spyg­lių. Li­gos pro­fi­lak­ti­kai me­de­ly­nuo­se svar­biau­sia sod­me­nis ko­ky­biš­kai ap­do­ro­ti fun­gi­ci­dais. Kuo šil­tes­nis ir il­ges­nis ru­duo, tuo il­giau tu­ri bū­ti tę­sia­mi vė­ly­vie­ji purš­ki­mai.
Ki­ta pa­pli­tu­si li­ga, pa­žei­džian­ti 1–10 me­tų am­žiaus pu­šai­tes, yra pu­šų ūg­lia­su­kis. Li­gą su­ke­lia rū­di­nis gry­bas Me­lamp­so­ra pi­ni­tor­qua Rostr. Pir­mie­ji li­gos po­žy­miai pa­si­ro­do ge­gu­žės mė­ne­sį. Ant pu­šai­čių ūg­lių at­si­ran­da oran­ži­nių pūs­le­lių, ku­rio­se su­si­kau­pia spo­ros. Joms iš­by­rė­jus su­si­da­ro ne­di­de­lės žaiz­de­lės. Jei­gu ūg­lis ne­nu­džiū­va, nu­links­ta že­myn, o vė­liau aug­da­mas iš­si­krei­pia, daž­nai su­da­ry­da­mas S rai­dės pa­vi­da­lo ūg­lį. Pa­žei­di­mų ran­da­ma pu­šų žel­di­niuo­se, ku­riuo­se yra dre­bu­lių at­ža­lų, nes dre­bu­lių la­pai – pa­grin­di­nis in­fek­ci­jos šal­ti­nis. No­rint ap­sau­go­ti žel­di­nius nuo li­gos, pir­miau­sia rei­kia nai­kin­ti dre­bu­lių at­ža­las bent 50 m at­stu­mu nuo žel­di­nių ir pa­čiuo­se žel­di­niuo­se. Ten, kur dre­bu­lių at­ža­los ne­su­nai­kin­tos, jau­nus pu­šai­čių žel­di­nius ga­li­ma ap­sau­go­ti api­purš­kiant fun­gi­ci­dais.

In­for­ma­ci­ja pa­reng­ta Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos už­sa­ky­mu

S-735

Komentarai
Kiti straipsniai