
Vilniaus knygų mugėje – apie Vilniaus Gaoną
300 metų – tiek laiko praėjo nuo garsiojo žydų mąstytojo Vilniaus Gaono gimimo. Todėl Seimas 2020-uosius paskelbė Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Šiemet vyksta daug renginių, kurių nemažai buvo ir vasario 20–23 d. vykusios Vilniaus knygų mugės programoje. Buvo pristatomos knygos, pvz., Lietuvos žydės devyniolikmetės Matildos Olkinaitės, 1941-ųjų vasarą sušaudytos gimtajame Panemunėlyje, eilėraščių knyga „Atrakintas dienoraštis“, holokausto baisumus patyrusio, bet išgyvenusio žydo autobiografinė knyga „Samuelis Kuklianskis – teisininkas“. Vyko diskusijos „Lietuvos žydų kultūros aktualumas šiuolaikinei Lietuvos visuomenei“, „Savi ar svetimi? Žydai Lietuvos istorinėje atmintyje“ bei kiti renginiai. Iš jų bene įtaigiausias buvo pokalbis „Žydų religinė tradicija: konservatyvumo ir dinamiškumo vienybė“, skirtas Vilniaus Gaonu vadintam Elijahu ben Solomon Zalmanui. Jį vedė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė ir Gaono namų atstovai – Silmas Pinkoraitis bei Kristijonas Oniūnas.
L. Lempertienė – apie Torą, Talmudą ir Gaoną
Pranešėja priminė, kad Tora, dar vadinama hebrajiškąja Biblija, buvo sukurta maždaug po I amžiaus po Kristaus. Iš gausios hebrajų kalba parašytos literatūros, kuri buvusi sukurta žydų bendruomenės, gyvenusios teritorijoje, maždaug atitinkančioje dabartinės Izraelio valstybės teritoriją, per porą šimtmečių buvo atrinkti tie šventųjų tekstai, kuriuos būtina studijuoti (ir į krikščionių Bibliją pateko ne visos evangelijos… – K. V.). Buvo paskelbta, kad prie šių tekstų nieko nebegalima pridėti. Pirmiausia todėl, kad tai esą Dievo duota. Antra priežastis – vergovės Egipte karčioji pamoka, kai buvo suprasta, jog neturint stiprios kariuomenės ir stiprios valstybės, tautos tapatybę yra sunku išsaugoti. Ta prognozė, pasak L. Lempertienės, visiškai pasitvirtino, kai žydai buvo išblaškyti iš protėvių žemės. Jos teigimu, dabar daugiau žydų gyvena diasporoje, negu Izraelyje, nors kiekvienas žydas gali tuoj pat persikelti gyventi į šią valstybę. Pranešėja pasakė ir vieną įdomų faktą: Vilniaus Gaonas bandęs važiuoti į Pažadėtąją žemę, bet dėl nežinomos priežasties grįžęs. O štai jo mokiniai po Vilniaus Gaono mirties išvykę į Pažadėtąją žemę. Bet juos visus vienijo tekstas kaip atpažinimo ženklas.
Pranešėja pabrėžė, kad jókios tautos fizinės apsaugos priemonės nėra įmanomos: ar tai būtų kariuomenė, ar sienų stiprinimas, ar kova už nepriklausomybę, – vis dėlto nesą garantijų, kad tauta neišnyks, jos nariai nepasiduos asimiliacijai. Žydų tautos lyderiai, net negalėję numatyti holokausto ar kitų baisių įvykių, suprato, kad žmogus, keliaujantis per visą pasaulį ir atrandantis žydų bendruomenę, galės joje pritapti. Net jeigu jis kabės kita kalba, bus visiškai svetimas, jis pritaps tuo, kad galės skaityti tuos pačius tekstus, o per tuos tekstus atsiras vidinis atpažinimas, susitapatinimas.
Torai buvo suteiktas ypatingas statusas – nieko joje nebuvo galima keisti. Tačiau šis tekstas esąs be galo sudėtingas. Ne kiekvienas gali jį suprasti. L. Lempertienė pateikė konkretų pavyzdį: perėjai gatvę, degant raudonai šviesoforo spalvai, tai ir atsakyk už savo veiksmus. Bet kaip žydas gali vykdyti Dievo nurodymus, jei Toros tekstas jam nėra suprantamas? Buvo priminta šabo diena, kuri reiškia Dievo, per šešias dienas sukūrusio pasaulį, poilsio dieną. Nė vienas žydas tądien negalįs dirbti jokio darbo (įdomu, jog šis renginys – paskaita-pranešimas ir vaizdų piešimas ekrane – vyko šeštadienį, šabo dieną, tad ką išaiškintų rabinai: ar tai buvo darbas, ar ne… – K. V.).
Pranešėja tikino, kad paprastam žmogui, galbūt mažiau išmanančiam arba mažiau linkusiam skaityti ir apmąstyti tą tekstą, sunku laikytis Toros įsakymų ir suprasti šabo draudimus. Bet yra mokytojų, kurie paaiškina, kas yra laikoma darbu, o kas – ne. Pasitaiko žydų, kurie šabo laiku norėtų susitvarkyti namus, savo dokumentus. Tačiau mokytojas tokiam išaiškins, kad to daryti negalima, nes tai laikoma darbu.
O kaip elgtis kitomis dienomis? Kalbėta tik apie šabą, o L. Lempertienė priminė, kad metuose yra 365 dienos, ir kiekvieną dieną reikia kažką vykdyti arba nuo kažko susilaikyti. Taip atsirado žodinių interpretacijų tradicija, kuri nėra tokia konservatyvi ir laikui bėgant kinta. Buvo priminta 1910 metais Vilniuje išleista knygutė „Nauja šviesa“. Joje surašytos taisyklės, kaip nenusižengiant šabo reikalavimams, naudotis dviračiu ir elektros prietaisais. Tad atsiradusi kolizija, kai tekstas tarsi užantspauduotas (Tora), o žodinė interpretavimo tradicija išaugusi iki begalybės. Tuomet žydų išminčiai paskelbę, kad laikas pakovoti už pačią Torą. Tiesa, jie nepakeitė nė vieno joje įrašyto žodžio. Bet jie nutarė užrašyti mokymo interpretacijas. Buvo suprasta, kad tradicijos keitimas arba pritaikymas prie naujų laikų ir esąs jos išsaugojimas. Nes jeigu žmogus dėl neišprusimo, dėl to, kad neturi mokytojo, ar dėl sunkių gyvenimo sąlygų negalės tų tradicijų laikytis, tai jis galįs apskritai jų atsisakyti. Taip atsirado sakytiniu mokymu (sakytine Tora) pavadinta interpretacinė literatūra, kuri kuriama iki šiol ir yra suprantamesnė paprastam žmogui.
L. Lempertienės teigimu, Vilniaus Gaonas daręs tą patį, ką ir kiti žydų išminčiai, kurie užrašė Talmudą, taisyklių sąvadą, kuriame – ir žydų tautos legendos, ir padavimai, ir pasakojimai apie įvairius mokytojus. Tiesa, Vilniaus Gaonas buvęs vienas konservatyvesnių tradicijos saugotojų. Tačiau tradicijoje įmanoma ir labiau konservatyvi, ir lankstesnė pozicija. Pranešėjos rungtynėmis pavadintos diskusijos tarp konservatyvesnės ir naujesnės, daugiau ar mažiau leidžiančios pozicijos nesibaigiančios iki šiol. O L. Lempertienės savotiškas reziumė skelbia apie dabartinę žydų bendruomenę kaip nuostabų sociokultūrinių pastebėjimų fenomeną. Žydų tradicija neturinti vieno atsakymo nė į vieną klausimą. O kuo daugiau išminčių saugoja tą tradiciją, kuo daugiau yra tų didžiųjų Mokytojų, tuo įvairesnių sprendimų jie pateikią. Taip yra palengvinamas žydų gyvenimas naujomis aplinkybėmis.
Apie Vilniaus Gaoną – kitaip
Antrojoje renginio dalyje dideliame ekrane šviesomis ir spalvomis buvo piešiami Vilniaus Gaono su Toros ritiniu, turbūt Vilniaus Didžiosios sinagogos bei kiti vaizdai. Iš garsiakalbių girdėjome pasakojimą apie patį Vilniaus Gaoną.
Dar nuo viduramžių Vilniuje gyveno daug žydų. Miestą vadinę Šiaurės Jeruzale. Vienas garbingiausių žydų buvo Elijahu ben Solomon Zalmanas – didis žydų religijos reformatorius, dvasinis mąstytojas, visame pasaulyje žinomas kaip Vilniaus Gaonas. Hebrajų kalba žodis „gaonas“ reiškiąs didybę, genialumą.
Elijahu gimė 1720 m. balandžio 23 d. (pagal mūsų dabartinį Grigaliaus kalendorių, kuris ženkliai skiriasi nuo žydų kalendoriaus – K. V.) Sialiecų kaime (dab. Baltarusijos teritorijoje). Jo genialumas išaiškėjęs jau vaikystėje. Būdamas trejų metų jis jau atmintinai mokėjęs beveik visą Torą. O sulaukęs šešerių metų genijus jau pasakęs viešą prakalbą Vilniaus Didžiojoje sinagogoje. Rabinai negalėję patikėti, kad vaikas gali suprasti tokius sudėtingus teologijos klausimus. Jie pamėgino jį egzaminuoti, tačiau egzaminą Elijahu išlaikęs puikiai.
Iš pradžių jį mokė žymiausi rabinai. O nuo devynerių metų jis pradėjęs mokytis savarankiškai. Elijahu studijos nuo kitų mokslininkų skyrėsi tuo, kad jis tikėjo, jog norint tiksliau suprasti Torą, reikią studijuoti muziką, astronomiją, matematiką ir kitus mokslus.
Elijahu turbūt dėl to ir buvo genijus, nes nuo mažens žinojo, koks yra jo gyvenimo tikslas – studijuoti Torą.
Būdamas 18 metų, Elijahu apsigyveno Kėdainiuose, vedė, susilaukė aštuonių vaikų. Tačiau po vestuvių išvyko į savanorišką tremtį. Per septynerius metus jis aplankė šimtus žydų bendruomenių Lietuvoje, Vokietijoje ir Lenkijoje. Studijavo naujas knygas, bendravo su išmintingais žmonėmis. Nors šlovės netroškęs, tačiau gandai apie jo išmintį ir išsimokslinimą pasklido greitai: kiekviename mieste žmonės ėjo jo pasiklausyti ar paklausti patarimo. Iš Europos žydų bendruomenių į Vilniaus Gaoną buvo pradėta kreiptis įvairiausiais religiniais klausimais. Visur, kur tik jis lankėsi, visi kalbėjo apie jo didybę ir šventumą.
Po septynerių klajonių metų Gaonas grįžo pas šeimą, kuri persikėlė į Vilnių, į žydų kvartalą senamiestyje. Gaonas tęsė Toros studijas ir ėmė dėstyti. Pamažu aplink Gaoną susitelkė studentai, puikūs Toros žinovai. Vėliau Gaonas yra pasakęs: „Aš daug ko išmokau iš savo mokytojų, /…/ bet studentai mane išmokė daugiau už visus kartu sudėjus“. Kai kurie Gaono mokiniai sakė, kad jis prašęs į hebrajų kalbą išversti kuo daugiau mokslinių knygų, kad kuo daugiau žmonių galėtų su jomis susipažinti, gilinti žinias ir jas skleisti kitiems. Mokiniai laikę savo mokytoją genijumi, o šis visada apie save kalbėjęs kaip apie paprastą žmogų, radusį savąjį pašaukimą.
Pasak vieno Gaono studentų, jis yra sakęs: „Aš nenoriu, kad mano supratimas apie Torą, duotą Dievo, atsirastų per angelą pranašą ar kurį kitą tarpininką, /…/ aš noriu suprasti pats, tam skirdamas visas jėgas“.
Pasakojimas apie Vilniaus Gaoną, sklidęs iš garsiakalbių, piešimas didžiuliame ekrane šviesomis bei spalvomis ir muzikinis fonas tikrai labiau priartino Vilniaus Gaoną prie mūsų nei kokia nors informacija apie jį internete…
Kęstutis Vaitkus
Kęstučio Vaitkaus nuotr.
Nuotraukoje: Dr. L. Lempertienė Vilniaus knygų mugėje.