Šeštadienis, 2020 m. gegužės 30 d.

Vil­niaus kny­gų mu­gė­je – apie Vil­niaus Ga­o­ną

300 me­tų – tiek lai­ko pra­ėjo nuo gar­sio­jo žy­dų mąs­ty­to­jo Vil­niaus Ga­o­no gi­mi­mo. To­dėl Sei­mas 2020-uo­sius pa­skel­bė Vil­niaus Ga­o­no ir Lie­tu­vos žy­dų is­to­ri­jos me­tais. Šie­met vyks­ta daug ren­gi­nių, ku­rių ne­ma­žai bu­vo ir va­sa­rio 20–23 d. vy­ku­sios Vil­niaus kny­gų mu­gės pro­gra­mo­je. Bu­vo pri­sta­to­mos kny­gos, pvz., Lie­tu­vos žy­dės de­vy­nio­lik­me­tės Ma­til­dos Ol­ki­nai­tės, 1941-ųjų va­sa­rą su­šau­dy­tos gim­ta­ja­me Pa­ne­mu­nė­ly­je, ei­lė­raš­čių kny­ga „At­ra­kin­tas die­no­raš­tis“, ho­lo­kaus­to bai­su­mus pa­ty­ru­sio, bet iš­gy­ve­nu­sio žy­do au­to­biog­ra­fi­nė kny­ga „Sa­mu­e­lis Kuk­lians­kis – tei­si­nin­kas“. Vy­ko dis­ku­si­jos „Lie­tu­vos žy­dų kul­tū­ros ak­tu­a­lu­mas šiuo­lai­ki­nei Lie­tu­vos vi­suo­me­nei“, „Sa­vi ar sve­ti­mi? Žy­dai Lie­tu­vos is­to­ri­nė­je at­min­ty­je“ bei ki­ti ren­gi­niai. Iš jų be­ne įtai­giau­sias bu­vo po­kal­bis „Žy­dų re­li­gi­nė tra­di­ci­ja: kon­ser­va­ty­vu­mo ir di­na­miš­ku­mo vie­ny­bė“, skir­tas Vil­niaus Ga­o­nu va­din­tam Eli­ja­hu ben So­lo­mon Zal­ma­nui. Jį ve­dė Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­kos Ju­dai­kos ty­ri­mų cen­tro va­do­vė dr. La­ra Lem­per­tie­nė ir Ga­o­no na­mų at­sto­vai – Sil­mas Pin­ko­rai­tis bei Kris­ti­jo­nas Oniū­nas.

L. Lem­per­tie­nė – apie To­rą, Tal­mu­dą ir Ga­o­ną

Pra­ne­šė­ja pri­mi­nė, kad To­ra, dar va­di­na­ma heb­ra­jiš­ką­ja Bib­li­ja, bu­vo su­kur­ta maž­daug po I am­žiaus po Kris­taus. Iš gau­sios heb­ra­jų kal­ba pa­ra­šy­tos li­te­ra­tū­ros, ku­ri bu­vu­si su­kur­ta žy­dų ben­druo­me­nės, gy­ve­nu­sios te­ri­to­ri­jo­je, maž­daug ati­tin­kan­čio­je da­bar­ti­nės Iz­ra­e­lio vals­ty­bės te­ri­to­ri­ją, per po­rą šimt­me­čių bu­vo at­rink­ti tie šven­tų­jų teks­tai, ku­riuos bū­ti­na stu­di­juo­ti (ir į krikš­čio­nių Bib­li­ją pa­te­ko ne vi­sos evan­ge­li­jos… – K. V.). Bu­vo pa­skelb­ta, kad prie šių teks­tų nie­ko ne­be­ga­li­ma pri­dė­ti. Pir­miau­sia to­dėl, kad tai esą Die­vo duo­ta. An­tra prie­žas­tis – ver­go­vės Egip­te kar­čio­ji pa­mo­ka, kai bu­vo su­pras­ta, jog ne­tu­rint stip­rios ka­riuo­me­nės ir stip­rios vals­ty­bės, tau­tos ta­pa­ty­bę yra sun­ku iš­sau­go­ti. Ta prog­no­zė, pa­sak L. Lem­per­tie­nės, vi­siš­kai pa­si­tvir­ti­no, kai žy­dai bu­vo iš­blaš­ky­ti iš pro­tė­vių že­mės. Jos tei­gi­mu, da­bar dau­giau žy­dų gy­ve­na dias­po­ro­je, ne­gu Iz­ra­e­ly­je, nors kiek­vie­nas žy­das ga­li tuoj pat per­si­kel­ti gy­ven­ti į šią vals­ty­bę. Pra­ne­šė­ja pa­sa­kė ir vie­ną įdo­mų fak­tą: Vil­niaus Ga­o­nas ban­dęs va­žiuo­ti į Pa­ža­dė­tą­ją že­mę, bet dėl ne­ži­no­mos prie­žas­ties grį­žęs. O štai jo mo­ki­niai po Vil­niaus Ga­o­no mir­ties iš­vy­kę į Pa­ža­dė­tą­ją že­mę. Bet juos vi­sus vie­ni­jo teks­tas kaip at­pa­ži­ni­mo žen­klas.
Pra­ne­šė­ja pa­brė­žė, kad jókios tau­tos fi­zi­nės ap­sau­gos prie­mo­nės nė­ra įma­no­mos: ar tai bū­tų ka­riuo­me­nė, ar sie­nų stip­ri­ni­mas, ar ko­va už ne­pri­klau­so­my­bę, – vis dėl­to ne­są ga­ran­ti­jų, kad tau­ta ne­iš­nyks, jos na­riai ne­pa­si­duos asi­mi­lia­ci­jai. Žy­dų tau­tos ly­de­riai, net ne­ga­lė­ję nu­ma­ty­ti ho­lo­kaus­to ar ki­tų bai­sių įvy­kių, su­pra­to, kad žmo­gus, ke­liau­jan­tis per vi­są pa­sau­lį ir at­ran­dan­tis žy­dų ben­druo­me­nę, ga­lės jo­je pri­tap­ti. Net jei­gu jis ka­bės ki­ta kal­ba, bus vi­siš­kai sve­ti­mas, jis pri­taps tuo, kad ga­lės skai­ty­ti tuos pa­čius teks­tus, o per tuos teks­tus at­si­ras vi­di­nis at­pa­ži­ni­mas, su­si­ta­pa­ti­ni­mas.
To­rai bu­vo su­teik­tas ypa­tin­gas sta­tu­sas – nie­ko jo­je ne­bu­vo ga­li­ma keis­ti. Ta­čiau šis teks­tas esąs be ga­lo su­dė­tin­gas. Ne kiek­vie­nas ga­li jį su­pras­ti. L. Lem­per­tie­nė pa­tei­kė kon­kre­tų pa­vyz­dį: per­ėjai gat­vę, de­gant rau­do­nai švie­so­fo­ro spal­vai, tai ir at­sa­kyk už sa­vo veiks­mus. Bet kaip žy­das ga­li vyk­dy­ti Die­vo nu­ro­dy­mus, jei To­ros teks­tas jam nė­ra su­pran­ta­mas? Bu­vo pri­min­ta ša­bo die­na, ku­ri reiš­kia Die­vo, per še­šias die­nas su­kū­ru­sio pa­sau­lį, po­il­sio die­ną. Nė vie­nas žy­das tą­dien ne­ga­lįs dirb­ti jo­kio dar­bo (įdo­mu, jog šis ren­gi­nys – pa­skai­ta-pra­ne­ši­mas ir vaiz­dų pie­ši­mas ek­ra­ne – vy­ko šeš­ta­die­nį, ša­bo die­ną, tad ką iš­aiš­kin­tų ra­bi­nai: ar tai bu­vo dar­bas, ar ne… – K. V.).
Pra­ne­šė­ja ti­ki­no, kad pa­pras­tam žmo­gui, gal­būt ma­žiau iš­ma­nan­čiam ar­ba ma­žiau lin­ku­siam skai­ty­ti ir ap­mąs­ty­ti tą teks­tą, sun­ku lai­ky­tis To­ros įsa­ky­mų ir su­pras­ti ša­bo drau­di­mus. Bet yra mo­ky­to­jų, ku­rie pa­aiš­ki­na, kas yra lai­ko­ma dar­bu, o kas – ne. Pa­si­tai­ko žy­dų, ku­rie ša­bo lai­ku no­rė­tų su­si­tvar­ky­ti na­mus, sa­vo do­ku­men­tus. Ta­čiau mo­ky­to­jas to­kiam iš­aiš­kins, kad to da­ry­ti ne­ga­li­ma, nes tai lai­ko­ma dar­bu.
O kaip elg­tis ki­to­mis die­no­mis? Kal­bė­ta tik apie ša­bą, o L. Lem­per­tie­nė pri­mi­nė, kad me­tuo­se yra 365 die­nos, ir kiek­vie­ną die­ną rei­kia kaž­ką vyk­dy­ti ar­ba nuo kaž­ko su­si­lai­ky­ti. Taip at­si­ra­do žo­di­nių in­ter­pre­ta­ci­jų tra­di­ci­ja, ku­ri nė­ra to­kia kon­ser­va­ty­vi ir lai­kui bė­gant kin­ta. Bu­vo pri­min­ta 1910 me­tais Vil­niu­je iš­leis­ta kny­gu­tė „Nau­ja švie­sa“. Jo­je su­ra­šy­tos tai­syk­lės, kaip ne­nu­si­žen­giant ša­bo rei­ka­la­vi­mams, nau­do­tis dvi­ra­čiu ir elek­tros prie­tai­sais. Tad at­si­ra­du­si ko­li­zi­ja, kai teks­tas tar­si už­ant­spau­duo­tas (To­ra), o žo­di­nė in­ter­pre­ta­vi­mo tra­di­ci­ja iš­au­gu­si iki be­ga­ly­bės. Tuo­met žy­dų iš­min­čiai pa­skel­bę, kad lai­kas pa­ko­vo­ti už pa­čią To­rą. Tie­sa, jie ne­pa­kei­tė nė vie­no jo­je įra­šy­to žo­džio. Bet jie nu­ta­rė už­ra­šy­ti mo­ky­mo in­ter­pre­ta­ci­jas. Bu­vo su­pras­ta, kad tra­di­ci­jos kei­ti­mas ar­ba pri­tai­ky­mas prie nau­jų lai­kų ir esąs jos iš­sau­go­ji­mas. Nes jei­gu žmo­gus dėl ne­iš­pru­si­mo, dėl to, kad ne­tu­ri mo­ky­to­jo, ar dėl sun­kių gy­ve­ni­mo są­ly­gų ne­ga­lės tų tra­di­ci­jų lai­ky­tis, tai jis ga­lįs ap­skri­tai jų at­si­sa­ky­ti. Taip at­si­ra­do sa­ky­ti­niu mo­ky­mu (sa­ky­ti­ne To­ra) pa­va­din­ta in­ter­pre­ta­ci­nė li­te­ra­tū­ra, ku­ri ku­ria­ma iki šiol ir yra su­pran­ta­mes­nė pa­pras­tam žmo­gui.
L. Lem­per­tie­nės tei­gi­mu, Vil­niaus Ga­o­nas da­ręs tą pa­tį, ką ir ki­ti žy­dų iš­min­čiai, ku­rie už­ra­šė Tal­mu­dą, tai­syk­lių są­va­dą, ku­ria­me – ir žy­dų tau­tos le­gen­dos, ir pa­da­vi­mai, ir pa­sa­ko­ji­mai apie įvai­rius mo­ky­to­jus. Tie­sa, Vil­niaus Ga­o­nas bu­vęs vie­nas kon­ser­va­ty­ves­nių tra­di­ci­jos sau­go­to­jų. Ta­čiau tra­di­ci­jo­je įma­no­ma ir la­biau kon­ser­va­ty­vi, ir lanks­tes­nė po­zi­ci­ja. Pra­ne­šė­jos rung­ty­nė­mis pa­va­din­tos dis­ku­si­jos tarp kon­ser­va­ty­ves­nės ir nau­jes­nės, dau­giau ar ma­žiau lei­džian­čios po­zi­ci­jos ne­si­bai­gian­čios iki šiol. O L. Lem­per­tie­nės sa­vo­tiš­kas re­ziu­mė skel­bia apie da­bar­ti­nę žy­dų ben­druo­me­nę kaip nuo­sta­bų so­cio­kul­tū­ri­nių pa­ste­bė­ji­mų fe­no­me­ną. Žy­dų tra­di­ci­ja ne­tu­rin­ti vie­no at­sa­ky­mo nė į vie­ną klau­si­mą. O kuo dau­giau iš­min­čių sau­go­ja tą tra­di­ci­ją, kuo dau­giau yra tų di­džių­jų Mo­ky­to­jų, tuo įvai­res­nių spren­di­mų jie pa­tei­kią. Taip yra pa­leng­vi­na­mas žy­dų gy­ve­ni­mas nau­jo­mis ap­lin­ky­bė­mis.

Apie Vil­niaus Ga­o­ną – ki­taip

Ant­ro­jo­je ren­gi­nio da­ly­je di­de­lia­me ek­ra­ne švie­so­mis ir spal­vo­mis bu­vo pie­šia­mi Vil­niaus Ga­o­no su To­ros ri­ti­niu, tur­būt Vil­niaus Di­džio­sios si­na­go­gos bei ki­ti vaiz­dai. Iš gar­sia­kal­bių gir­dė­jo­me pa­sa­ko­ji­mą apie pa­tį Vil­niaus Ga­o­ną.
Dar nuo vi­du­ram­žių Vil­niu­je gy­ve­no daug žy­dų. Mies­tą va­di­nę Šiau­rės Je­ru­za­le. Vie­nas gar­bin­giau­sių žy­dų bu­vo Eli­ja­hu ben So­lo­mon Zal­ma­nas – di­dis žy­dų re­li­gi­jos re­for­ma­to­rius, dva­si­nis mąs­ty­to­jas, vi­sa­me pa­sau­ly­je ži­no­mas kaip Vil­niaus Ga­o­nas. Heb­ra­jų kal­ba žo­dis „ga­o­nas“ reiš­ki­ąs di­dy­bę, ge­nia­lu­mą.
Eli­ja­hu gi­mė 1720 m. ba­lan­džio 23 d. (pa­gal mū­sų da­bar­ti­nį Gri­ga­liaus ka­len­do­rių, ku­ris žen­kliai ski­ria­si nuo žy­dų ka­len­do­riaus – K. V.) Sia­lie­cų kai­me (dab. Bal­ta­ru­si­jos te­ri­to­ri­jo­je). Jo ge­nia­lu­mas iš­aiš­kė­jęs jau vai­kys­tė­je. Bū­da­mas tre­jų me­tų jis jau at­min­ti­nai mo­kė­jęs be­veik vi­są To­rą. O su­lau­kęs še­še­rių me­tų ge­ni­jus jau pa­sa­kęs vie­šą pra­kal­bą Vil­niaus Di­džio­jo­je si­na­go­go­je. Ra­bi­nai ne­ga­lė­ję pa­ti­kė­ti, kad vai­kas ga­li su­pras­ti to­kius su­dė­tin­gus te­olo­gi­jos klau­si­mus. Jie pa­mė­gi­no jį eg­za­mi­nuo­ti, ta­čiau eg­za­mi­ną Eli­ja­hu iš­lai­kęs pui­kiai.
Iš pra­džių jį mo­kė žy­miau­si ra­bi­nai. O nuo de­vy­ne­rių me­tų jis pra­dė­jęs mo­ky­tis sa­va­ran­kiš­kai. Eli­ja­hu stu­di­jos nuo ki­tų moks­li­nin­kų sky­rė­si tuo, kad jis ti­kė­jo, jog no­rint tiks­liau su­pras­ti To­rą, rei­kią stu­di­juo­ti mu­zi­ką, ast­ro­no­mi­ją, ma­te­ma­ti­ką ir ki­tus moks­lus.
Eli­ja­hu tur­būt dėl to ir bu­vo ge­ni­jus, nes nuo ma­žens ži­no­jo, koks yra jo gy­ve­ni­mo tiks­las – stu­di­juo­ti To­rą.
Bū­da­mas 18 me­tų, Eli­ja­hu ap­si­gy­ve­no Kė­dai­niuo­se, ve­dė, su­si­lau­kė aš­tuo­nių vai­kų. Ta­čiau po ves­tu­vių iš­vy­ko į sa­va­no­riš­ką trem­tį. Per sep­ty­ne­rius me­tus jis ap­lan­kė šim­tus žy­dų ben­druo­me­nių Lie­tu­vo­je, Vo­kie­ti­jo­je ir Len­ki­jo­je. Stu­di­ja­vo nau­jas kny­gas, ben­dra­vo su iš­min­tin­gais žmo­nė­mis. Nors šlo­vės ne­troš­kęs, ta­čiau gan­dai apie jo iš­min­tį ir iš­si­moks­li­ni­mą pa­skli­do grei­tai: kiek­vie­na­me mies­te žmo­nės ėjo jo pa­si­klau­sy­ti ar pa­klaus­ti pa­ta­ri­mo. Iš Eu­ro­pos žy­dų ben­druo­me­nių į Vil­niaus Ga­o­ną bu­vo pra­dė­ta kreip­tis įvai­riau­siais re­li­gi­niais klau­si­mais. Vi­sur, kur tik jis lan­kė­si, vi­si kal­bė­jo apie jo di­dy­bę ir šven­tu­mą.
Po sep­ty­ne­rių kla­jo­nių me­tų Ga­o­nas grį­žo pas šei­mą, ku­ri per­si­kė­lė į Vil­nių, į žy­dų kvar­ta­lą se­na­mies­ty­je. Ga­o­nas tę­sė To­ros stu­di­jas ir ėmė dės­ty­ti. Pa­ma­žu ap­link Ga­o­ną su­si­tel­kė stu­den­tai, pui­kūs To­ros ži­no­vai. Vė­liau Ga­o­nas yra pa­sa­kęs: „Aš daug ko iš­mo­kau iš sa­vo mo­ky­to­jų, /…/ bet stu­den­tai ma­ne iš­mo­kė dau­giau už vi­sus kar­tu su­dė­jus“. Kai ku­rie Ga­o­no mo­ki­niai sa­kė, kad jis pra­šęs į heb­ra­jų kal­bą iš­vers­ti kuo dau­giau moks­li­nių kny­gų, kad kuo dau­giau žmo­nių ga­lė­tų su jo­mis su­si­pa­žin­ti, gi­lin­ti ži­nias ir jas skleis­ti ki­tiems. Mo­ki­niai lai­kę sa­vo mo­ky­to­ją ge­ni­ju­mi, o šis vi­sa­da apie sa­ve kal­bė­jęs kaip apie pa­pras­tą žmo­gų, ra­du­sį sa­vą­jį pa­šau­ki­mą.
Pa­sak vie­no Ga­o­no stu­den­tų, jis yra sa­kęs: „Aš ne­no­riu, kad ma­no su­pra­ti­mas apie To­rą, duo­tą Die­vo, at­si­ras­tų per an­ge­lą pra­na­šą ar ku­rį ki­tą tar­pi­nin­ką, /…/ aš no­riu su­pras­ti pats, tam skir­da­mas vi­sas jė­gas“.
Pa­sa­ko­ji­mas apie Vil­niaus Ga­o­ną, skli­dęs iš gar­sia­kal­bių, pie­ši­mas di­džiu­lia­me ek­ra­ne švie­so­mis bei spal­vo­mis ir mu­zi­ki­nis fo­nas tik­rai la­biau pri­ar­ti­no Vil­niaus Ga­o­ną prie mū­sų nei ko­kia nors in­for­ma­ci­ja apie jį in­ter­ne­te…

Kęs­tu­tis Vait­kus

Kęs­tu­čio Vait­kaus nuotr.

Nuotraukoje: Dr. L. Lem­per­tie­nė Vil­niaus kny­gų mu­gė­je.

Komentarai
Kiti straipsniai