„Ra­šau vai­kams, nes jie yra pra­džia“

Jau an­tri me­tai, pa­si­bai­gus Vil­niaus kny­gų mu­gei, į Plun­gės vai­kų bib­lio­te­ką su­si­tik­ti su ma­ža­isiais skai­ty­to­jais už­su­ka sma­gi, links­ma, be­tar­piš­kai su vi­sais ben­drau­jan­ti ra­šy­to­ja Si­gu­tė Ku­bi­lie­nė, ki­lu­si iš Plun­gės ra­jo­no, Al­sė­džių. „Ra­šy­to­ja“ ją va­di­no­me 2019-ųjų pra­džio­je, kai su­si­ti­ko­me pir­mą kar­tą. O nuo ta­da ji mums – Si­gu­tė, ma­žų­jų ir vi­sai su­au­gu­sių drau­gė. O kaip­gi ki­taip, jei, pri­sta­ty­da­ma kny­gą, ran­da lai­ko iš­klau­sy­ti kiek­vie­no vai­ko pa­ste­bė­ji­mus, nu­ti­ki­mus, is­to­ri­jas… Jei su­si­ti­ki­mo me­tu, vai­kams pa­no­rus pieš­ti, nu­mo­ja ran­ka į, ma­tyt, su­si­pla­nuo­tą ren­gi­nio ei­gą ir lei­džia­si į pie­ši­mo nuo­ty­kius…
Pra­ėju­siais me­tais džiau­gė­mės Si­gu­tės pir­mą­ja kny­ga „Lau­mės pa­sa­ka“. Šie­met su­si­pa­ži­no­me su ka­ty­te Ma­til­da ir klau­sė­mės jos is­to­ri­jų. Vie­ną kny­gą bū­tų ga­li­ma lai­ky­ti at­si­tik­ti­nu­mu, o ant­ro­ji – jau ten­den­ci­ja. Va­di­na­si, bus ir tre­čia, ir ket­vir­ta… La­bai jų lau­kiam. O kol lau­kia­me nau­jų ra­šy­to­jos kny­gų, o be to, tu­ri­me sė­dė­ti na­muo­se, ki­lo min­tis pa­kal­bin­ti Si­gu­tę. Ji mie­lai su­ti­ko pa­ben­drau­ti.

– Plun­gės ra­jo­ne tu­ri­me vai­kų ra­šy­to­ją. Ko­dėl vai­kams? Ar ban­dė­te ra­šy­ti su­au­gu­siems? Kas pa­ska­ti­no ra­šy­ti?
– Va­din­tis vai­kų ra­šy­to­ja man dar ne­įpras­ta. Bet jau yra dvi kny­gos vai­kams, tad lyg ir tu­rė­čiau su­si­drau­gau­ti su šiuo sta­tu­su. Vis dėl­to mie­liau sa­ve va­di­nu kny­ge­lių vai­kams au­to­re.
Ra­šau vai­kams, nes jie yra pra­džia, kaip ir ma­no kny­gos vai­kams. Ra­šau jiems, nes su­au­gu­si vi­sa­da tu­rė­jau daug drau­gų vai­kų. Mėg­da­vau su jais žiū­rė­ti pa­sa­kas, gau­da­vau pluoš­tus pie­ši­nių. Kar­tą gim­ta­die­nio pro­ga pus­an­trų me­tų drau­gų duk­ry­tė man įtei­kė do­va­nų pa­ga­liu­ką – su­prask, bur­tų laz­de­lę. Be to, nuo vai­kys­tės la­bai mė­gau skai­ty­ti pa­sa­kas, skai­ty­da­vau jas ir sa­vo vai­kams.
Su­au­gu­siems dar ne­ban­džiau ra­šy­ti. Bet jau­čiu, kad ra­šy­mas vai­kams iš­augs ir į tai.
Kas pa­ska­ti­no ra­šy­ti? Be­si­mo­ky­da­ma Al­sė­džių vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, ra­šiau straips­niu­kus apie mo­kyk­los gy­ve­ni­mą. Gal tris iš­spaus­di­no tuo­me­tis Plun­gės laik­raš­tis „Ki­birkš­tis“. O da­bar pats gy­ve­ni­mas pa­ska­ti­no, pa­do­va­no­jęs daug įvy­kių, nuo­ty­kių, įžval­gų.
– Esa­te lie­tu­vių ar nor­ve­gų vai­kų ra­šy­to­ja? Kaip at­si­dū­rė­te sve­ti­ma­me kraš­te?
– Kol kas ra­šau Lie­tu­vos vai­kams. Jais va­di­nu vi­sus, ku­rie gy­ve­na Lie­tu­vo­je ar tu­ri lie­tu­viš­kų šak­nų, bet gy­ve­na ki­to­se ša­ly­se. O sve­ti­ma­me kraš­te at­si­dū­riau ke­liau­da­ma į sa­ve.
– Kaip ver­ti­na­te gim­tą­ją ša­lį iš gy­ve­ni­mo Nor­ve­gi­jo­je per­spek­ty­vos?
– Gim­to­ji ša­lis Lie­tu­va yra ma­no pra­džia, ma­no šak­nys. O Nor­ve­gi­jo­je aš dir­bu, ke­liau­ju, ra­šau. Yra dar tar­pi­nė ša­lis – Šve­di­ja, ku­rio­je gy­ve­nu, kai ne­dir­bu ir ne­su Lie­tu­vo­je.
Tai­gi Lie­tu­va yra ma­no šak­nys, Šve­di­ja – stie­bas, o Nor­ve­gi­ja – ma­no pum­pu­rai. Kaip ga­li stie­bas ar pum­pu­rai ver­tin­ti šak­nis? Ap­skri­tai nie­ka­da ne­ver­ti­nau sa­vo gim­to­sios ša­lies iš gy­ve­ni­mo Nor­ve­gi­jo­je per­spek­ty­vos.
– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie gy­ve­ni­mą sve­tur.
– Dau­giau­sia lai­ko pra­lei­džiu va­ka­ri­nė­je Nor­ve­gi­jos da­ly­je – Vest­lan­de. Ten la­bai gra­ži gam­ta, se­ni miš­kai, kal­nai, fior­dai. Ža­viuo­si nor­ve­gų mo­kė­ji­mu sau­go­ti se­nus me­džius, ver­tin­ti se­no­vę. Yra to­kių vie­tų, kur au­ga di­džiu­lis ąžuo­las, o jį ap­juo­sia ke­lias. Jam aug­ti pa­lik­ta sa­le­lė ke­lio vi­du­ry­je. Ar­ba, pa­vyz­džiui, re­mon­tuo­da­mi gat­ves nor­ve­gai me­džių ka­mie­nus ap­juo­sia len­to­mis ir ap­ri­ša, kad ne­su­ža­lo­tų, ap­sau­go­tų.
Bū­da­ma čia mėgs­tu ben­drau­ti su vie­ti­niais žmo­nė­mis. Jie la­bai drau­giš­ki ir ben­drau­jan­tys. Dau­gu­ma su­lau­kę 90-ies ir dau­giau, ge­rai pri­si­me­na Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą, pa­sa­ko­ja sa­vo pri­si­mi­ni­mus bei iš­gy­ve­ni­mus iš to lai­ko­tar­pio.
Gy­ve­nu ir Šve­di­jos vi­du­ri­nė­je da­ly­je, vien­kie­my­je. Ap­lin­kui daug miš­kų, to­dėl jau­čiuo­si esan­ti sa­vo vie­to­je. Tik gai­la, kad pas­ta­ruo­ju me­tu ir čia miš­kai spar­čiai ker­ta­mi. Bet bu­ria­si žmo­nės ko­vai už se­nų miš­kų iš­sau­go­ji­mą, or­ga­ni­zuo­ja su­si­ti­ki­mus su miš­kų sa­vi­nin­kais, kal­ba apie tei­sin­gą miš­kų va­ly­mą ne­iš­ker­tant ply­nai.
– Kaip Nor­ve­gi­jo­je re­a­guo­ja­ma į ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­mi­ją? Ar daug ap­ri­bo­ji­mų?
– Nor­ve­gi­ja, kaip dau­ge­lis ša­lių, šiuo me­tu iš­gy­ve­na glo­ba­li­ą­ją pan­de­mi­ją. Mies­te, ku­ria­me da­bar esu, nu­sta­ty­ta ko­ro­na­vi­ru­so at­ve­jų. Žmo­nės ra­mūs, mais­to ir ne mais­to par­duo­tu­vės dir­ba įpras­tai. Pir­kė­jų – ne­daug, at­ėję pir­miau­sia plau­na ir dez­in­fe­kuo­ja ran­kas spe­cia­liu skys­čiu, ap­si­mau­na pirš­ti­nes ir ei­na rink­tis pre­kių. Lai­ko­si dvie­jų met­rų at­stu­mo, tas pats ga­lio­ja dar­be. Dau­gu­ma dir­ba iš na­mų.
Lei­džia­ma pa­si­vaikš­čio­ti gam­to­je, dau­giau­sia po du, ne­si­bū­riuo­ti. Mies­to au­to­bu­sai kur­suo­ja, įlip­ti ga­li­ma pro vi­du­ri­nes du­ris, prie­ki­nių ne­ati­da­ro, nes drau­džia­ma ei­ti prie vai­ruo­to­jo. Jei ne­ga­li už bi­lie­tą su­mo­kė­ti te­le­fo­nu, ve­ža ne­mo­ka­mai.
Pa­ju­tus simp­to­mus, da­ro­mas tes­tas, o grį­žę iš ki­tų ša­lių ka­ran­ti­nuo­ja­mi 14 die­nų. Li­go­ni­nės lan­ky­to­jų ne­pri­ima. Daug in­for­ma­ci­jos per te­le­vi­zi­ją. Kas­dien gy­ven­to­jai in­for­muo­ja­mi, kaip elg­tis, ko­kie pa­kei­ti­mai, ap­ri­bo­ji­mai įve­da­mi.
– Grįž­ki­me prie kū­ry­bos. Kur se­mia­tės su­ma­ny­mų kny­goms?
­– Su­ma­ny­mus sa­vo kny­goms se­miuo­si iš gy­ve­ni­mo. Pir­mo­ji kny­ga „Lau­mės pa­sa­ka“ gi­mė iš tik­ros is­to­ri­jos, nu­ti­ku­sios prie Lem­sa­lės eže­ro ne­to­li gim­tų­jų Al­sė­džių. O „Ka­ty­tės Ma­til­dos is­to­ri­jas“ pa­do­va­no­jo ma­ža ka­ty­tė Ma­til­da, pa­si­rin­ku­si gy­ven­ti pas ma­ne. Ap­lin­kui mus yra daug įkve­pian­čių ma­žų da­ly­kų, ku­riuos sku­bė­da­mi ne vi­sa­da pa­ste­bi­me. Iš jų ir gims­ta kny­gos.
– Kū­ry­ba – dar­bas ar po­il­sis?
– Kū­ry­ba – ir dar­bas, ir po­il­sis, ir de­ser­tas po ki­tų dar­bų.
– Pie­šia­te sa­vo kny­goms iliust­ra­ci­jas. Ar pie­šė­te ir prieš pra­dė­da­ma ra­šy­ti kny­gas?
– Dar prieš de­šimt me­tų sva­jo­jau pieš­ti. Gim­ta­die­nio pro­ga ga­vau kny­gą apie pie­ši­mą. O vie­nas drau­gas iš Vil­niaus, mė­gęs ta­py­ti, pa­do­va­no­jo sa­vo alie­ji­nius da­žus ir tep­tu­kus. Tar­si ži­no­da­mas ma­no at­ei­tis pla­nus, dai­li­nin­kas Vi­das iš Stal­gė­nų at­ve­žė dro­bių. Tai­gi iš­au­šo die­na, kai at­si­kė­lu­si iš­si­trau­kiau tuos reik­me­nis ir nu­ta­piau po­rą pa­veiks­lų. Še­dev­rais jie ne­ta­po, bet pir­mas žings­nis bu­vo ženg­tas.
– Jū­sų kny­gos – dvi­kal­bės. Gal tu­ri­te skai­ty­to­jų ir ki­to­se ša­ly­se?
– Daug lie­tu­vių vai­kų gy­ve­na ki­to­se ša­ly­se, to­dėl ra­šau dvi­kal­bes kny­gas, kad jie ga­lė­tų pa­žin­ti tė­vų, se­ne­lių ir pro­se­ne­lių tė­vy­nę, ne­pa­mirš­tų jų kal­bos. Kny­gos iš­ke­lia­vo į An­gli­ją, Ai­ri­ją, JAV, Ha­va­jus, Vo­kie­ti­ją, Šve­di­ją, Nor­ve­gi­ją. Pir­ko ir Por­tu­ga­li­jos gy­ven­to­ja, ke­ti­nan­ti mo­ky­tis lie­tu­vių kal­bos.
– Ar jau tu­ri­te su­ma­ny­mų ki­toms kny­goms? Gal jau ruo­šia­te tre­či­ą­ją kny­gą?
– Tu­riu ki­tų kny­gų su­ma­ny­mų. Lau­kiu pa­lan­kaus vė­jo.
– Ar kny­gų ra­šy­mas at­si­per­ka?
– Pra­dė­ju­si ra­šy­ti apie at­si­pir­ki­mą ne­gal­vo­jau. Jei apie tai bū­čiau gal­vo­ju­si, gal nė ne­bū­čiau pra­dė­ju­si. Pir­mą­ją kny­gą fi­nan­sa­vo drau­gai. Do­mi­no pats pro­ce­sas. Iš pra­džių nė ne­įsi­vaiz­da­vau, kaip gims­ta kny­ga. Už­ra­šy­ti min­tis ir nu­pieš­ti iliust­ra­ci­jas yra ma­lo­nio­ji kny­gos ra­šy­mo pu­sė. Pas­kui pra­si­de­da dar­bas: di­zai­nas, ma­ke­ta­vi­mas, spaus­tu­vės pa­ieš­ka. Kai kny­ga pa­sie­kia spaus­tu­vę, ky­la klau­si­mų: kas to­liau? Kaip ji pa­sieks skai­ty­to­ją? O kai vis­kas su­si­dė­lio­ja, at­si­per­ka­mu­mas grįž­ta ge­ro­mis emo­ci­jo­mis, džiaugs­mu.
Ta­čiau kal­bant apie fi­nan­sus, kny­gą iš­leis­ti yra bran­gu. Už pir­mą­ją gau­tas lė­šas sky­riau pil­dy­ti ka­lė­di­nėms vai­kų sva­jo­nėms. Sa­kau tai ne no­rė­da­ma pa­si­gir­ti, o to­dėl, kad ge­ri da­ly­kai už­kre­čia. Ben­dra­vau su šei­mo­mis, pa­ma­čiau, ko­kių gra­žių vai­kų au­ga Lie­tu­vos kai­muo­se. Da­bar nuo mū­sų, su­au­gu­sių­jų, pri­klau­so, ar jie taps pui­kiais žmo­nė­mis, mū­sų ša­lies at­ei­ti­mi.
– Ar tu­ri­te „kri­ti­kų“ (ma­žų ar vy­res­nių), ku­riems pir­miau­sia duo­da­te pa­skai­ty­ti sa­vo kū­ry­bą?
– Kri­ti­kė bu­vo ma­no duk­ra To­ma, ku­riai pir­mai siun­čiau teks­tus ir iliust­ra­ci­jas. Da­li­nau­si su ke­liais drau­gais. Sū­nus Ta­das sa­kė: „Ma­ma, mes ta­vo kny­gas anū­kams pa­skai­ty­si­me, ir bus ge­rai“.
– Kaip ver­ti­na­te sa­vo skai­ty­to­jus – da­bar­ti­nę vai­kų (o gal ir su­au­gu­sių­jų) kar­tą?
– Ge­rai ver­ti­nu. La­bai džiau­giuo­si, kad daug vai­kų skai­to kny­gas. Ypač tai pa­ma­čiau Vil­niaus kny­gų mu­gė­se, į ku­rias jie at­ei­na su sa­vo biu­dže­tu ir sa­va­ran­kiš­kai iš­si­ren­ka no­ri­mą kny­gą. Jie drą­siai ben­drau­ja, reiš­kia sa­vo nuo­mo­nę, klau­si­nė­ja, pa­sa­ko­ja is­to­ri­jas.
Šiais me­tais ga­vau ypač daug kvie­ti­mų į kny­gų pri­sta­ty­mus bib­lio­te­ko­se, vai­kų dar­že­liuo­se, mo­kyk­lo­se, net ka­čių ka­vi­nė­je Vil­niu­je. La­bai džiu­gi­na bib­lio­te­kų dar­buo­to­jai, mo­ky­to­jai, auk­lė­to­jai, or­ga­ni­zuo­jan­tys tuos su­si­ti­ki­mus.
– Kas la­biau­siai įsi­mi­nė iš su­si­ti­ki­mų su vai­kais? Ar yra įstri­gęs koks nuo­ty­kis ar po­kal­bis?
– La­biau­siai įsi­me­na vai­kų ši­lu­ma, smal­su­mas, no­ras bū­ti iš­girs­tiems ir iš­klau­sy­tiems. Pa­me­nu, kaip, bū­da­ma dar­že­li­nu­kė, no­rė­jau pa­pa­sa­ko­ti, kas nu­ti­ko ma­no su­žeis­tam pirš­tui Al­sė­džių am­bu­la­to­ri­jo­je, ta­čiau auk­lė­to­ja ne­lei­do. Po ke­lių nu­mal­šin­tų ban­dy­mų pa­si­sa­ky­ti su­si­kū­riau vi­di­nį pa­sau­lį, į ku­rį nie­ko ne­be­įsi­lei­dau. To­dėl, ma­ty­da­ma no­rin­čius kal­bė­ti, iš­pa­sa­ko­ti sa­vo iš­gy­ve­ni­mus ir is­to­ri­jas vai­kus, no­riu juos iš­klau­sy­ti, leis­ti pa­sa­ko­ti apie tai, kas jiems svar­bu.
Šiais me­tais, pri­sta­ty­da­ma kny­gą, pa­siū­liau vai­kams, tė­ve­liams ir auk­lė­to­joms pieš­ti sva­jo­nę. Pa­ti il­gai mąs­čiau, kaip ją ga­li­ma nu­pieš­ti. Bet nuo­jau­ta kuž­dė­jo, jog rei­kia pa­klaus­ti vai­kų. Tik­rai! Jie nu­pie­šė tiek daug gra­žių sva­jo­nių!
La­bai įstri­go at­min­tin du Al­sė­džių mo­ki­niai, sa­kę, kad jiems svar­biau­si yra kom­piu­te­ri­niai žai­di­mai. Bet vie­nas nu­pie­šė no­rįs bū­ti fut­bo­li­nin­kas, ant­ras – krep­ši­nin­kas. Pa­klau­siau, kaip jais taps, jei vi­są lai­ką lei­džia prie kom­piu­te­rio. Ber­niu­kai su­si­mąs­tė. Kar­tu nu­spren­dė­me, kad no­rint įgy­ven­din­ti sva­jo­nę, rei­kia ju­dė­ti jos link.
Pa­ti­ko ir bū­si­mo ūki­nin­ko iš Al­sė­džių tvir­tas pa­si­ry­ži­mas au­gin­ti dar­žo­ves. Daug li­ko ge­rų ir šil­tų pri­si­mi­ni­mų iš tų su­si­ti­ki­mų. Au­ga gra­ži, sva­jo­jan­ti vai­kų kar­ta.
– Ne­ban­dė­te ra­šy­ti po­ezi­jos?
– Po­ezi­jos ne­ku­riu. Tie­są sa­kant, bu­vo iš­šo­kę ke­li ei­lė­raš­čiai, kaip ir ke­li pa­veiks­lai. Tą kū­ry­bi­nį pro­ce­są ga­liu pa­ly­gin­ti su gim­dy­mu: van­de­nys nu­te­ka, kamš­čiai iš­ei­na ir tik po to pa­si­ro­do vai­sius.
– Ko­kių dar po­mė­gių tu­ri­te be kny­gų ra­šy­mo?
– Mėgs­tu bū­ti gam­to­je, ją ste­bė­ti, gry­bau­ti. Se­niai pa­ste­bė­jau gam­tos ga­lią žmo­gui ir jo svei­ka­tai. Bu­vi­mas gam­to­je, ju­dė­ji­mas ne tik ma­ži­na ri­zi­ką su­sirg­ti dia­be­tu, šir­dies li­go­mis ar dep­re­si­ja, bet ir ge­ri­na ben­drą žmo­gaus bū­se­ną, nuo­tai­ką. Iš­ban­džiau pa­ti. Mėgs­tu ke­liau­ti į kal­nus. Ne­se­niai mė­gau skai­ty­ti, o da­bar – ra­šy­ti.
Mie­lai dir­bu so­de, ga­mi­nu mais­tą. Mėgs­tu re­cep­tus, tu­rin­čius is­to­ri­ją. Ar­ti­miau­siu me­tu ke­ti­nu ga­min­ti džio­vin­tos men­kės pa­tie­ka­lą, ku­rį nor­ve­gai va­di­na ba­ca­lao. Vie­ti­niai Kris­tian­sun­do gy­ven­to­jai pa­pa­sa­ko­jo, kad jis bū­din­gas šioms vie­to­vėms. Čia bu­vo džio­vi­na­mos men­kės bei eks­por­tuo­ja­mos į Por­tu­ga­li­ją ir Is­pa­ni­ją. Pa­tie­ka­lo pa­va­di­ni­mas ki­lo iš por­tu­ga­lų žo­džio ba­cal­hau (liet. „men­kė“).
– Ko lin­ki­te ma­žiems ir di­de­liems sa­vo skai­ty­to­jams?
– Ma­žiems ir di­de­liems skai­ty­to­jams lin­kiu bū­ti svei­kiems, iš­lik­ti sa­vi­mi, neiš­si­skir­ti su sva­jo­nė­mis. Skai­ty­ti kny­gas, nes jos pa­de­da aug­ti. Ir ras­ti lai­ko gam­tai, kū­ry­bai bei sa­vo po­mė­giams.
– La­bai ačiū už sma­gų po­kal­bį. Iki ki­tų su­si­ti­ki­mų.

Si­gu­tę kal­bi­no Kris­ti­na iš Plun­gės vai­kų bib­lio­te­kos