An­ti­bio­ti­kai: at­si­sa­ky­ti ne­ga­li­ma, pa­mil­ti drau­džia­ma

Kai gy­dy­to­jai pa­ski­ria vai­kams an­ti­bio­ti­kų, jų tė­vai ne­re­tai su­si­mąs­to: ar to­kie stip­rūs vais­tai ne­pa­kenks vai­ko imu­ni­te­tui, dar la­biau, ar tik­rai jie yra bū­ti­ni ir gal­būt yra įma­no­mi ki­ti gy­dy­mo me­to­dai. Pa­sak kom­pe­ten­tin­gų gy­dy­to­jų, toks ne­ri­mas daž­niau­siai bū­na vi­siš­kai ne­pa­grįs­tas, to­dėl ver­tė­tų at­sa­kin­gai ver­tin­ti vi­sas vi­suo­me­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros spe­cia­lis­tų re­ko­men­da­ci­jas ir jo­kiu bū­du šios gru­pės vais­tais ne­pik­tnau­džiau­ti.
Apie tai, kaip sa­vo vai­kų svei­ka­ta rū­pi­na­si ir ko­kiais pa­grin­di­niais an­ti­bio­ti­kų var­to­ji­mo prin­ci­pais va­do­vau­ja­si, pa­sa­ko­ja vai­kų ma­dos ir gy­ve­ni­mo bū­do tin­kla­raš­čio au­to­rė, ke­tu­rių vai­kų ma­ma Ie­va Ar­naus­kie­nė.

Au­ga taip pat, ta­čiau imu­ni­te­tai – skir­tin­gi

Ko­ne vi­si vai­kai vie­naip ar ki­taip yra sir­gę tam tik­ro­mis li­go­mis, ta­čiau daž­niau­siai tai su­ak­ty­vė­ja pra­dė­jus lan­ky­ti dar­že­lį ar­ba mo­kyk­lą, ki­taip ta­riant, kai pa­di­dė­ja ti­ki­my­bė pa­si­gau­ti ko­kį nors vi­ru­są ar bak­te­ri­ją. Vi­suo­me­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros spe­cia­lis­tai pa­ta­ria dėl to la­bai ne­si­jau­din­ti, nes šio eta­po li­gos pa­de­da na­tū­ra­liai for­muo­tis vai­ko imu­ni­te­tui.
Taip pat svar­bu su­pras­ti, kad kiek­vie­no žmo­gaus or­ga­niz­mas yra uni­ka­lus ir ne­ver­tė­tų vie­no ly­gin­ti su ki­tu, net jei ir abu yra iš tos pa­čios šei­mos – vie­nas iden­tiš­ką li­gą ga­li įveik­ti la­bai leng­vai, o ki­tam ga­li pri­reik­ti stip­res­nių vais­tų. Tai pui­kiai iliust­ruo­ja tin­kla­raš­ti­nin­kės I. Ar­naus­kie­nės šei­ma, ku­rio­je yra dvi dvy­nu­kų po­ros: de­šimt­me­čiai ber­niu­kai Džiu­gas ir Maž­vy­das bei ke­tur­me­tės mer­gai­tės Mė­ta ir Ula.
Anot ma­mos, kai au­go ber­niu­kai, bū­da­mi to­kio am­žiaus kaip mer­gai­tės, jie sirg­da­vo la­bai daž­nai, o duk­ros, pa­ly­gin­us su bro­liais, da­bar be­veik vi­sai ne­ser­ga. „Vi­sus vai­kus au­gi­na­me vie­no­dai, ta­čiau ber­niu­kų imu­ni­te­tas tik­rai pra­stes­nis nei mer­gai­čių. Prie ber­niu­kų grei­tai pri­kim­ba įvai­rūs per­ša­li­mai, ro­to vi­ru­sas ar ki­tos li­gos, o mer­gai­tės kaž­kaip at­spa­res­nės, bent jau kol kas“, – pa­sa­ko­ja I. Ar­naus­kie­nė.

Ne­pri­eš­ta­rau­ja, kai gy­dy­to­jas pa­ski­ria an­ti­bio­ti­kų

Vos tik at­si­ra­dus pir­mie­siems li­gos simp­to­mams – daž­niau­siai tai bū­na pir­mi­niai per­ša­li­mo po­žy­miai, to­kie kaip slo­ga, ko­su­lys, ger­klės per­štė­ji­mas ar ne­di­de­lis karš­čia­vi­mas, – ke­tu­rių vai­kų ma­ma I. Ar­naus­kie­nė iš pra­džių sten­gia­si gy­dy­ti at­ža­las na­mi­niais me­to­dais – duo­da daug įvai­rių žo­le­lių ar­ba­tų ir ki­tų skys­čių, ko­ky­biš­ko mais­to, pa­pil­do­mų vi­ta­mi­nų, jei pri­rei­kia, ir ne­re­cep­ti­nių vais­tų.
Kaip be­bū­tų, dėl pa­čių įvai­riau­sių dve­jo­nių ma­ma kon­sul­tuo­ja­si su gy­dy­to­jais nuo pat vai­kų gi­mi­mo, nes pa­si­ti­ki jų ži­nio­mis ir kom­pe­ten­ci­ja, ta­čiau kiek­vie­ną kar­tą sten­gia­si są­mo­nin­gai ver­tin­ti si­tu­a­ci­ją ir pa­ti.
„Jei gy­dy­to­jas sa­ko, kad an­ti­bio­ti­kus tam tik­ru li­gos at­ve­ju ver­tė­tų ger­ti, aš tik­rai ne­pri­eš­ta­rau­ju ir ne­sa­kau ne, o są­ži­nin­gai ir at­sa­kin­gai juos duo­du vai­kams. Juk ne­ga­li­me vai­ko pa­lik­ti li­ki­mo va­liai ir gal­vo­ti, kad iš­gy­si­me su to­mis žo­le­lė­mis, nors ma­to­me, kad jos jau tik­rai ne­be­pa­de­da ir li­ga to­liau pro­gre­suo­ja, sil­pnin­da­ma vai­ko or­ga­niz­mą“, – tei­gia I. Ar­naus­kie­nė.

Griež­tai lai­ko­si re­ko­men­da­ci­jų

I. Ar­naus­kie­nė pri­si­pa­žįs­ta ne­mėgs­tan­ti im­pro­vi­za­ci­jų, juo­lab kai kal­ba­ma apie vai­kų svei­ka­tą, to­dėl itin griež­tai lai­ko­si gy­dy­to­jų nu­ro­dy­mų: kaip, kiek ir ka­da vai­kams duo­ti pa­skir­tus an­ti­bio­ti­kus, ži­no, kad rei­kia pa­baig­ti vi­są jų kur­są, pa­pil­do­mai var­to­ti daug skys­čių ar ne­pa­mirš­ti ger­ti ge­rų­jų bak­te­ri­jų.
„Jei­gu bū­na kas nors ne­aiš­ku, vi­suo­met pa­pil­do­mai pa­klau­siu gy­dy­to­jos ir iš­si­aiš­ki­nu, tik­rai ne­nu­mo­ju ran­ka. Juk per il­gą lai­ką su­si­drau­gau­ji ir su to­mis gy­dy­to­jo­mis, ku­rios rū­pi­na­si ta­vo vai­kų svei­ka­ta nuo pat ma­žens. Be to, jos pa­čios daž­niau­siai ir­gi bū­na ma­mos, to­dėl vi­sus iš­ky­lan­čius klau­si­mus kuo pui­kiau­siai su­pran­ta“, – pa­sa­ko­ja I. Ar­naus­kie­nė.
Tie­sa, ma­ma at­vi­rau­ja, kad kar­tą su vy­ru bu­vo rim­tai su­ne­ri­mę, kai at­si­kė­lę ry­te pa­ma­tė sū­naus Džiu­go iš­ber­tą kū­ną. Ta­čiau tė­vai pa­si­kon­sul­ta­vę su gy­dy­to­jais su­pra­to, kad vi­sa tai yra tik ša­lu­ti­nis an­ti­bio­ti­kų po­vei­kis, to­dėl ge­rai, kad vai­kui jis pa­si­reiš­kė pas­ku­ti­nę an­ti­bio­ti­kų kur­so die­ną, o bė­ri­mai pra­ėjo pa­tys sa­vai­me.
Kaip be­bū­tų, pa­sak spe­cia­lis­tų, pa­ste­bė­jus ne­pa­gei­dau­ja­mą vai­ko re­ak­ci­ją į an­ti­bio­ti­kus ar ki­tus pa­skir­tus vais­tus, bū­ti­na kuo sku­biau pra­neš­ti sa­vo gy­dy­to­jui, ku­ris pa­aiš­kins, kaip tei­sin­gai pa­si­elg­ti. Gy­dy­to­jas in­for­ma­ci­ją apie ša­lu­ti­nį vais­to po­vei­kį su­ve­da į sis­te­mą, ku­ria nau­do­ja­si ir ki­ti svei­ka­tos prie­žiū­ros spe­cia­lis­tai, to­dėl pra­neš­da­mi apie ša­lu­ti­nį vais­to po­vei­kį, pa­de­da­te ir ki­tiems me­di­kams pa­skir­ti sa­vo pa­cien­tams tin­ka­mes­nius vais­tus bei įver­tin­ti ga­li­mą pa­pil­do­mą vais­to po­vei­kį.

„Vai­kų tik­rai ne­au­gi­na­me šilt­na­mio są­ly­go­mis“

Pa­sak vi­suo­me­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros spe­cia­lis­tų, tė­vai stip­riai pri­si­de­da prie vai­kų imu­ni­te­to ir ga­li pa­veik­ti di­dži­ą­ją da­lį jį sil­pni­nan­čių veiks­nių, to­kių kaip, ne­tei­sin­ga mi­ty­ba, ska­ti­nan­ti ma­žą nau­din­gų­jų me­džia­gų įsi­sa­vi­ni­mo kie­kį bei vi­ta­mi­nų trū­ku­mą, ne­tin­ka­ma šei­mos at­mos­fe­ra, sti­mu­liuo­jan­ti įvai­rias psi­cho­lo­gi­nes trau­mas, ir pa­na­šiai.
I. Ar­naus­kie­nė sten­gia­si grū­din­ti vai­kų imu­ni­te­tą nau­do­da­ma­si ke­lio­mis pa­grin­di­nė­mis tai­syk­lė­mis. „Esu už tai, kad vai­kai vi­suo­met pa­bū­tų gry­na­me ore, ir va­do­vau­juo­si tai­syk­le, kad blo­go oro nė­ra – yra tik ne­tin­ka­ma ap­ran­ga. Sten­giuo­si, kad vis­kas vyk­tų są­mo­nin­gai, to­dėl, pa­vyz­džiui, jei vai­kas per­bė­go per ba­lą ar nu­kri­to ant že­mės ir šiek tiek su­šla­po, tik­rai ne­bė­gu jo iš­kart per­reng­ti“, – pa­sa­ko­ja ke­tu­rių vai­kų ma­ma.
Taip pat kiek­vie­ną die­ną ji duo­da vai­kams žu­vų tau­kų ir vi­ta­mi­no C, pri­žiū­ri, kad jie var­to­tų pa­kan­ka­mai skys­čių, o kai se­ne­lių dar­že jau at­si­ran­da švie­žių uo­gų ar vai­sų, vi­suo­met sku­ba į kai­mą pa­si­nau­do­ti šia vi­ta­mi­nų gau­sa.
„Sa­vo vai­kų tik­rai ne­au­gi­na­me šilt­na­mio są­ly­go­mis, ta­čiau kar­tu ir be­są­ly­giš­kai rū­pi­na­mės jų imu­ni­te­tu bei svei­ka­ta, o už­klu­pus li­goms, vi­suo­met kon­sul­tuo­ja­mės su sa­vo gy­dy­to­jais ir at­sa­kin­gai lai­ko­mės jų nu­ro­dy­mų. Jei­gu kom­pe­ten­tin­gas spe­cia­lis­tas ir sa­vo sri­ties pro­fe­sio­na­las re­ko­men­duo­ja an­ti­bio­ti­kus ar ki­to­kius vais­tus, va­di­na­si, jis ži­no, ką da­ro“, – tvir­ti­na I. Ar­naus­kie­nė.

S-703

Tin­kla­raš­ti­nin­kė, ke­tu­rių vai­kų ma­ma I. Ar­naus­kie­nė tei­gia, kad vai­kui su­sir­gus, svar­biau­sia są­mo­nin­gai ver­tin­ti kiek­vie­ną si­tu­a­ci­ją, kon­sul­tuo­tis su kom­pe­ten­tin­gais spe­cia­lis­tais ir at­sa­kin­gai lai­ky­tis jų re­ko­men­da­ci­jų var­to­jant nu­ro­dy­tus vais­tus.
Nuo­trau­ka iš as­me­ni­nio ar­chy­vo