Trečiadienis, 2020 m. spalio 28 d.

Se­no­sios žy­dų ka­pi­nės

Lie­tu­vos mies­tuo­se žy­dai pra­dė­jo kur­tis XIV am­žiu­je. Pir­miau­sia jie rū­pin­da­vo­si skly­pu sa­vo ka­pi­nėms ir si­na­go­gos sta­ty­ba. Prieš Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą ša­ly­je bu­vo 234 žy­dų ben­druo­me­nės. Ka­dan­gi be­veik vi­sos jos tu­rė­jo sa­vo ka­pi­nes, tai jų, ma­tyt, bū­ta 200 su­virš. Ta­čiau po įvyk­dy­to ho­lo­kaus­to, ku­rio me­tu Lie­tu­vo­je bu­vo nu­žu­dy­ta dau­giau kaip 90 pro­cen­tų ša­ly­je gy­ve­nu­sių žy­dų, šio­mis ka­pi­nė­mis prak­tiš­kai ne­be­li­ko kam rū­pin­tis. Be to, jas nie­ki­no ir nai­ki­no tiek Lie­tu­vą oku­pa­vę vo­kie­čiai, tiek juos pa­kei­tę so­vie­tų oku­pan­tai. Po ka­ro kai ku­rios ka­pi­nės bu­vo net už­sta­ty­tos, ki­tos tie­siog ap­leis­tos.
Žy­dai Lie­tu­vo­je tar­pu­sa­vy­je pa­pras­tai šne­kė­da­vo­si ji­diš kal­ba, bet ant­ka­pi­niuo­se pa­min­kluo­se jų tra­di­ci­jos rei­ka­la­vo iš­kal­ti epi­ta­fi­jas heb­ra­jų kal­ba. Pa­gal se­ną­sias žy­dų tra­di­ci­jas ant­ka­pi­niai pa­min­klai tu­ri bū­ti iš ak­mens, o epi­ta­fi­jo­se pri­va­lu nu­ro­dy­ti bent jau mi­ru­sio­jo ir jo tė­vo var­dus. Šie var­dai ar iš­sa­mes­ni iš­kal­ti teks­tai šiais lai­kais lei­džia bent iš da­lies pri­kel­ti iš už­marš­ties ki­ta­dos Lie­tu­vo­je gy­ve­nu­sių žy­dų – lit­va­kų – at­mi­ni­mą.

Se­no­sios Rie­ta­vo žy­dų ka­pi­nės

Rie­ta­vo žy­dų ben­druo­me­nės pra­džia lai­ko­mi 1662 me­tai, kai jiems čia bu­vo leis­ta įsi­kur­ti. O 1897 m. gy­ven­to­jų su­ra­šy­mo duo­me­nys sa­ko, kad Rie­ta­ve jau gy­ve­no 1750 žmo­nių, iš ku­rių – 1397 žy­dai. Tie­sa, prieš Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą ir po jo ne­ma­žai Rie­ta­vo žy­dų emig­ra­vo į Pie­tų Af­ri­ką ar Ame­ri­ką.
Kaip ir ki­tuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se, Rie­ta­vo žy­dai daž­niau­siai už­si­im­da­vo ama­tais ir pre­ky­ba. Jų veik­la su­sto­da­vo tik penk­ta­die­nio va­ka­re, nu­si­lei­dus sau­lei. Tai – ša­bo me­tas, pa­skir­tas Die­vui. Ša­bas trun­ka iki šeš­ta­die­nio sau­lė­ly­džio.
Tar­pu­ka­ry­je Rie­ta­vo žy­dai bū­rė­si į įvai­riau­sias vi­suo­me­ni­nes or­ga­ni­za­ci­jas: spor­to, lab­da­ros, fi­nan­sų. 1919 m. Rie­ta­ve bu­vo ati­da­ry­ta žy­dų mo­kyk­la, ku­rio­je vi­si da­ly­kai dės­ty­ti heb­ra­jų kal­ba.
1940 m. už­ėjus so­vie­tams, Rie­ta­ve už­da­ry­tos žy­dų krau­tu­vės, jų nuo­sa­vy­bė na­cio­na­li­zuo­ta. Vy­ko darbš­čiau­sių, do­riau­sių, la­biau­siai iš­si­moks­li­nu­sių žmo­nių rep­re­si­jos. Na, o 1941 m. Lie­tu­vą už­ėmus vo­kie­čių ka­riuo­me­nei, la­biau­siai nu­ken­tė­jo irgi bū­tent žy­dai. Dau­gu­ma jų bu­vo nu­va­ry­ti ir su­šau­dy­ti Ši­lu­tė­je bei Tel­šiuo­se. Ki­ti, ku­rių ne­iš­gel­bė­jo at­ėjū­nų gra­si­ni­mų ne­iš­si­gan­dę vie­ti­niai žmo­nės, bu­vo „lik­vi­duo­ti“ ki­to­se vie­to­vė­se.
Jau ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos me­tais Rie­ta­vo žy­dų ben­druo­me­nės at­mi­ni­mui mies­te bu­vo pa­sta­ty­tas pa­min­klas „Žy­dų ben­druo­me­nei, gy­ve­nu­siai Rie­ta­ve, at­min­ti“. Jį pa­sta­tė Ja­ko­vo Bun­kos lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­das. Rie­ta­vo Ogins­kių kul­tū­ros is­to­ri­jos mu­zie­jus, pa­si­nau­do­jęs Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to pa­ra­ma, mies­te įren­gė eks­po­zi­ci­nį sten­dą „Rie­ta­vo žy­dų is­to­ri­jos at­spin­džiai“. Yra ir dau­giau at­mi­ni­mo žen­klų. Štai mi­nė­tas mu­zie­jus 2019 m. rug­sė­jį pri­si­dė­jo prie kas­met ren­gia­mų Eu­ro­pos žy­dų kul­tū­ros die­nų, Rie­ta­vo Lau­ry­no Ivins­kio gim­na­zi­jo­je pa­ren­gęs sten­di­nę pa­ro­dą „Žy­dų ben­druo­me­nei, gy­ve­nu­siai Rie­ta­ve, at­min­ti“. Ša­lia Ogins­kių kop­ly­čios-mau­zo­lie­jaus bu­vo pa­sta­ty­tas pa­min­klas dviem 1941 m. bir­že­lį nu­žu­dy­tiems Rie­ta­vo žy­dams (jų pa­lai­kai bu­vo per­lai­do­ti Iz­ra­e­ly­je). 1975 m. Iz­ra­e­ly­je Al­te­ris Le­vi­tas su­da­rė ir iš­lei­do at­si­mi­ni­mų kny­gą „Rie­ta­vas – žy­diš­kas štet­las Lie­tu­vo­je“. Kny­ga 2012 me­tais bu­vo iš­vers­ta į lie­tu­vių kal­bą.
Na, o se­no­sios Rie­ta­vo žy­dų ka­pi­nės, esan­čios da­bar­ti­nio Rie­ta­vo mies­to va­ka­ri­nė­je „pa­šo­nė­je“ (Vit­ki­lių k.), at­ro­do lyg ir vi­sų pri­mirš­tos, ta­čiau tur­būt vie­tos se­niū­ni­jos pa­stan­go­mis yra ne­blo­gai pri­žiū­ri­mos, ap­tver­tos. Be­je, žy­dai sa­vo ka­pi­nių taip „ne­bliz­gi­na“ kaip, pa­vyz­džiui, lie­tu­viai. Jo­se lai­ko­ma­si tik ele­men­ta­rios tvar­kos, o mi­ru­sie­siems pa­gerb­ti ne­ša­mi ne gė­lių glė­biai ar puokš­tės, o am­ži­ny­bę sim­bo­li­zuo­jan­tys ak­me­nu­kai…
Ži­no­ma, įdo­mu, kiek duo­me­nų iš­li­ko apie Rie­ta­vo žy­dų se­no­sio­se ka­pi­nė­se pa­lai­do­tus žmo­nes. To­kiai in­for­ma­ci­jos sklai­dai ga­lė­tų pa­si­tar­nau­ti Vie­šo­sios įstai­gos, ne pel­no sie­kian­čios or­ga­ni­za­ci­jos MACEVA, kas heb­ra­jų kal­ba reiš­kia pa­min­kli­nį ak­me­nį, su­rink­ti duo­me­nys (sve­tai­nė – http://www.lit­vak-ce­me­te­ry.in­fo/lt). Ji kvie­čia sa­va­no­rius lan­ky­ti žy­dų ka­pi­nes, nu­fo­tog­ra­fuo­ti vi­sus ant­ka­pi­nius pa­min­klus. Vi­si, mo­kan­tys heb­ra­jų kal­bą, ra­gi­na­mi pri­si­dė­ti prie epi­ta­fi­jų teks­tų ver­ti­mų. Ta­čiau dėl ne­mo­ka­mos in­for­ma­ci­jos apie pa­vie­nes ka­pi­nes ar vi­są duo­me­nų ba­zę ga­vi­mo kvie­čia­mi tik ne­ma­žus dar­bus nu­vei­kę žmo­nės: fo­to­gra­fai, rė­mė­jai ar ver­tė­jai. Ki­tiems ne pel­no sie­kian­ti or­ga­ni­za­ci­ja MACEVA siū­lo už in­for­ma­ci­ją su­si­mo­kė­ti…

Se­no­sios Plun­gės žy­dų ka­pi­nės

Šios ka­pi­nės iš­skir­ti­nės tuo, kad ant jų so­viet­me­čiu (1974–1975 m.) bu­vo pa­sta­ty­ta Plun­gės 4-oji vi­du­ri­nė mo­kyk­la (da­bar – Se­na­mies­čio mo­kyk­la). Pas­ku­ti­niuo­ju Plun­gės žy­du va­din­tas Ja­ko­vas Bun­ka (1923–2014), rū­pi­nę­sis žy­dų at­min­ties įam­ži­ni­mu, yra ap­ra­šęs tuos įvy­kius. Ne­gau­siai tuo­met Plun­gė­je gy­ve­nę žy­dai pro­tes­ta­vo prieš to­kį dras­tiš­ką vie­tos val­džios spren­di­mą, bet jo pa­keis­ti ne­ga­lė­jo. Ant­ka­pi­niai pa­min­klai bu­vo iš­vež­ti į ne­to­li Plun­gės esan­čius Kau­šė­nus, į 1941-ai­siais vyk­dy­tų ma­si­nių žy­dų žu­dy­nių vie­tą (dar vie­nos so­vie­ti­nės val­džios pa­ty­čios… – K. V.). Ir tik J. Bun­kos pa­stan­go­mis pa­min­klai bu­vo su­grą­žin­ti į se­nų­jų ka­pi­nių ne­už­sta­ty­tą pa­kraš­tį.
Da­bar 91 ant­ka­pi­nis pa­min­klas pa­gar­biai (kiek tik tos pa­gar­bos be­įma­no­ma pa­ro­dy­ti… – K. V.) su­sta­ty­ti į ke­tu­rias ei­les ša­lia mo­kyk­los esan­čia­me skve­re­ly­je. Pa­gar­ba šio­se ka­pi­nė­se pa­lai­do­tiems Plun­gės žy­dams bu­vo pa­de­monst­ruo­ta ir Se­na­mies­čio pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je su­ren­gus sak­ra­li­nio pa­vel­do dirb­tu­ves, ku­rias ve­dė Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­kos Ju­dai­kos ty­ri­mų cen­tro va­do­vė is­to­ri­kė dr. La­ra Lem­per­tie­nė (apie jas „Plun­gės ži­nios“ ra­šė 2019 m. bir­že­lio 6 d.). Ji pa­pa­sa­ko­jo apie žy­dų ka­pi­nių prie­žiū­ros ir pa­min­kli­nių ant­ka­pių sta­ty­mo tra­di­ci­jas, heb­ra­jų kal­ba pa­min­kluo­se iš­kal­tus įra­šus. Ti­kė­ki­mės, kad iš­li­kę ant­ka­pi­niai pa­min­klai mums nuo­lat pri­mins ir ki­tus tūks­tan­čius plun­giš­kių žy­dų, mi­ru­sių ir pa­lai­do­tų šio­se ka­pi­nė­se, bei ki­tus tūks­tan­čius žy­dų, Lie­tu­vos pi­lie­čių, ku­rie 1941-ai­siais bu­vo su­šau­dy­ti Kau­šė­nuo­se ar ki­to­se Plun­gės ra­jo­no vie­to­vė­se.

Senósios Ža­ga­rės žy­dų ka­pi­nės

Šios ka­pi­nės iš­skir­ti­nės tuo, kad bu­vo įkur­tos bal­tų gen­ties, ku­rios ir pa­va­di­ni­mas ne­be­at­me­na­mas, bu­vu­sia­me pil­ka­py­ne.
Pa­pro­tys pil­ti pil­ka­pius bu­vo pa­pli­tęs nuo se­niau­sių lai­kų dau­ge­ly­je kul­tū­rų. Pil­ka­pis – tai ka­pas, kai virš pa­lai­do­to as­mens su­pi­la­ma sam­pi­la. Tai ke­lio­li­kos met­rų sker­smens bei vie­no ki­to met­ro aukš­čio kau­bu­rys. Ja­me bū­da­vo pa­lai­do­tas mi­ru­sy­sis su įka­pė­mis (gin­klais, dar­bo įran­kiais, pa­puo­ša­lais), nes ti­kė­ta, kad jų rei­kės ir po­mir­ti­nia­me gy­ve­ni­me. Pil­ka­py­nas – tai jau ke­lių ar net ke­lių šim­tų pil­ka­pių vi­su­ma. Be­je, Ža­ga­rės pil­ka­py­nas yra kai­ria­ja­me Švė­tės upės kran­te. Ja­me iš­li­ko 4 pil­ka­piai, pa­gal ku­riuo­se ap­tik­tus ra­di­nius (apy­ran­kę, įmo­vi­nį kir­vį ir ki­tus) bei pil­ka­pių įren­gi­mo bū­dą pil­ka­py­nas da­tuo­ja­mas III–VIII am­žiais.
Bai­gus lai­do­ti šia­me pil­ka­py­ne, pra­bė­go vi­sas tūks­tant­me­tis, kuo­met jo vie­tą mi­ru­sių­jų lai­do­ji­mams pa­si­rin­ko Senósios Ža­ga­rės žy­dai.
Se­no­jo­je Ža­ga­rė­je žy­dai pra­dė­jo kur­tis 1712 m., kai po gais­ro, epi­de­mi­jų ir ka­rų ji pra­ra­do daug nuo­la­ti­nių gy­ven­to­jų. 1748 m. Nau­jo­je Ža­ga­rė­je gy­ve­no 110 šei­mų, iš ku­rių 25 bu­vo žy­dų. Jie ver­tė­si pre­ky­ba ir ama­tais. Tais me­tais jau bu­vo pa­mi­nė­tos žy­dų ka­pi­nės bei si­na­go­ga. 1775 m. Se­no­jo­je Ža­ga­rė­je gy­ve­no 40 šei­mų, iš ku­rių 33 bu­vo žy­dų. Šios tau­tos gy­ven­to­jų ypač pa­gau­sė­jo XIX a. pa­bai­go­je: tuo­met Ža­ga­rė­je bu­vo 8129 gy­ven­to­jai, iš ku­rių bu­vo 5443 žy­dai. 1898 m. vei­kė jau dvi žy­dų mo­kyk­los.
Įdo­mu, kad Se­no­ji ir Nau­jo­ji Ža­ga­rės (abi da­lys į vie­ną mies­tą su­si­lie­jo tik XIX a. pa­bai­go­je) tu­rė­jo at­ski­ras žy­dų ka­pi­nes. Mat pa­gal žy­dų tra­di­ci­jas, ne­va­lia mi­ru­sį­jį neš­ti per upę (Ža­ga­rės mies­te­lį į dvi da­lis ski­ria mi­nė­to­ji Švė­tė). Se­no­sios Ža­ga­rės žy­dų ka­pi­nės bu­vo įkur­tos kai­ria­ja­me Švė­tės kran­te, bal­tų pil­ka­py­no vie­to­je. Da­bar šio­se ka­pi­nė­se yra iš­li­kęs tik koks šim­tas ant­ka­pi­nių pa­min­klų, iš ku­rių se­niau­sias yra pa­žy­mė­tas 1830 me­tų da­ta, o vė­liau­sias – 1934 me­tais.
Įdo­mu, kad nuo­ša­laus Ža­ga­rės mies­to se­ną­sias žy­dų ka­pi­nes pra­dė­jo lan­ky­ti tu­ris­tai. Mat 2015 m. ar­bo­ris­tai „su­se­kė“, kad pats sto­riau­sias Lie­tu­vos šer­mukš­nis au­ga bū­tent Se­no­sios Ža­ga­rės žy­dų ka­pi­nė­se! Šio ga­liū­no ap­im­tis 1,3 met­ro aukš­ty­je yra 2,27 met­ro (daž­nai pa­tei­kia­ma klai­din­ga in­for­ma­ci­ja, kai su­pai­nio­ja­mi, t. y. su­kei­čia­mi ką tik pa­mi­nė­ti skai­čiai, tad rei­kė­tų tas klai­das iš­tai­sy­ti, nes nie­kas 2,27 met­ro aukš­ty­je me­džio ap­im­ties tur­būt nie­ka­da nė­ra mie­ra­vęs… – K. V.). Be­je, šio šer­mukš­nio aukš­tis yra 12,2 met­ro. 2016 m. Ža­ga­rės šer­mukš­nis įtrauk­tas į gam­tos pa­vel­do ob­jek­tų są­ra­šą.

Se­no­sios Tel­šių žy­dų ka­pi­nės

„Tel­šių žy­dų se­no­sio­se ka­pi­nė­se pra­dė­ta lai­do­ti XVIII a. Jos apė­mė apie 2,17 ha že­mės. Šian­dien iš­li­ku­si ka­pi­nių da­lis – 0,43 ha. 1987 m. di­džio­ji žy­dų ka­pi­nių da­lis bu­vo lik­vi­duo­ta, o jų te­ri­to­ri­ja pa­vers­ta par­ku. Tel­šių žy­dų ka­pi­nė­se bu­vo lai­do­ja­mi Tel­šių, Al­sė­džių, Lau­ko So­dos, Liep­lau­kės, Ne­va­rė­nų, Tve­rų, Vieš­vė­nų, Ža­rė­nų bei ki­tuo­se ap­lin­ki­niuo­se kai­muo­se ir dva­ruo­se gy­ve­nę žy­dai. 2018 m. su­da­rant iš­li­ku­sių ka­pi­nių da­lies sche­mą, ras­ti 223 pa­min­klai ar­ba jų da­lys ir nuo­lau­žos, iden­ti­fi­kuo­ti 95. Se­niau­sias iš­li­kęs ir iden­ti­fi­kuo­tas pa­lai­do­ji­mas da­tuo­ja­mas 1842 m., vė­liau­sias – 1965 m.
Šis sten­das – Klai­pė­dos re­gio­ni­nio vals­ty­bės ar­chy­vo Tel­šių fi­lia­lo vyk­dy­to pro­jek­to „Tel­šių žy­dų se­no­sios ka­pi­nės – at­min­tis prieš už­marš­tį“ da­lis.
Pro­jek­to or­ga­ni­za­to­rius – Klai­pė­dos re­gio­ni­nio vals­ty­bės ar­chy­vo Tel­šių fi­lia­las.
Pro­jek­tą fi­nan­sa­vo Lie­tu­vos kul­tū­ros ta­ry­ba ir Klai­pė­dos re­gio­ni­nis vals­ty­bės ar­chy­vas.“
To­kia in­for­ma­ci­ja yra pa­tei­kia­ma jau pa­mi­nė­ta­me sten­de, įreng­ta­me prie Tel­šių žy­dų se­nų­jų ka­pi­nių. O jau įvyk­dy­to pro­jek­to (va­do­vė – Al­ma Jan­kaus­kie­nė) re­zul­ta­tas – iden­ti­fi­kuo­ti 95 ant­ka­pi­niai pa­min­klai ar jų da­lys, iš heb­ra­jų kal­bos iš­vers­tos epi­ta­fi­jos, pa­sta­ty­tas mi­nė­ta­sis sten­das, iš­leis­tas lei­di­nys, ku­ria­me – ant­ka­pių nuo­trau­kos su iš heb­ra­jų kal­bos iš­vers­ta in­for­ma­ci­ja, trum­pa šių ka­pi­nių is­to­ri­ja.
Be­je, šis pro­jek­tas bu­vo įtrauk­tas į 2018 m. Eu­ro­pos žy­dų kul­tū­ros pa­vel­do die­nų, ku­rios vy­ko rug­sė­jo 7–9 d., pro­gra­mą. Tų me­tų pro­gra­mos te­ma bu­vo „Pa­sa­ko­ji­mai“.
Pro­jek­to pri­sta­ty­mas „gy­vai“ bu­vo su­reng­tas 2018 m. rug­sė­jo 7 d. prie mi­nė­tų­jų ka­pi­nių. Gau­siai su­si­rin­ku­siems klau­sy­to­jams apie Tel­šių žy­dų ben­druo­me­nę kal­bė­jo ir Tel­šių Že­mai­tės dra­mos te­at­ro vai­kų ir jau­ni­mo stu­di­jos „Sa­vi“ ak­to­riai (re­ži­sie­rė – Lai­mu­tė Po­ce­vi­čie­nė) bei is­to­ri­kas Vac­lo­vas Vai­če­kaus­kas.
Ar­chi­tek­tas prof. Al­gir­das Žeb­raus­kas pa­pa­sa­ko­jo apie su­ma­ny­mą vi­siš­kai su­nai­kin­ti se­ną­sias žy­dų ka­pi­nes, o jų vie­to­je pa­sta­ty­ti alyt­na­mius. Pa­do­rių val­džios žmo­nių pa­stan­go­mis ka­pi­nes pa­vy­ko iš­sau­go­ti.
Ren­gi­ny­je vy­ko ir Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lių pa­ger­bi­mo ir ap­do­va­no­ji­mo ce­re­mo­ni­ja. 2015 m. Yad Vas­hem ins­ti­tu­tas Ste­fa­ni­ją ir An­ta­ną Nor­kus (Var­nių sen.) pri­pa­ži­no Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­liais už pa­gal­bą gel­bė­jant žy­dus ho­lo­kaus­to me­tu. Ap­do­va­no­ji­mą at­si­ė­mė sū­nus An­ta­nas Nor­kus ir anū­kas Al­gis Nor­kus.
Ne vie­na­me teks­te yra kar­to­ja­mas tei­gi­nys: „Se­no­sios Lie­tu­vos žy­dų ka­pi­nės nė­ra tik pa­lai­do­ji­mo vie­ta. Tai Lie­tu­vos is­to­ri­jos ir kul­tū­ros da­lis. Iš­li­ku­sios žy­dų ka­pi­nės – šal­ti­nis žy­dų tau­tos is­to­ri­jai, ben­dram Lie­tu­vos kul­tū­ros pa­vel­dui pa­žin­ti.“

Kęstučio Vaitkaus nuotr.

Kęs­tu­tis Vait­kus

Nuotraukoje: Senosios Rietavo žydų kapinės. 2012 m.

Komentarai
Kiti straipsniai