Šeštadienis, 2020 m. gegužės 30 d.

Lau­ry­nas Šim­kus: „Į dar­bą va­žiuo­ju kaip į šven­tę“

Taip sa­ko iš Plun­gės ki­lęs Lau­ry­nas Šim­kus, jau be­veik aš­tuo­ne­rius me­tus dir­ban­tis la­bai įdo­mų, ga­li­ma sa­ky­ti, ne­ei­li­nį dar­bą – jis yra ves­tu­vių ve­dė­jas. Be to, jau­nas vy­ras ne­at­sie­ja­ma sa­vo gy­ve­ni­mo da­li­mi lai­ko ir po­mė­gį gar­sin­ti fil­mus ir įvai­rius se­ria­lus BALTICUM te­le­vi­zi­jo­je.

Ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mo įmo­nė­je „Trys ka­ra­liai“ šiuo me­tu dir­ban­tis ren­gi­nių ve­dė­jas ti­ki­na, kad šis dar­bas jam la­bai pa­tin­ka. L. Šim­kus sa­ko, kad sma­gu pa­dė­ti žmo­nėms pla­nuo­ti bei su­reng­ti svar­biau­sią jų gy­ve­ni­mo šven­tę – ves­tu­ves. Jis ga­li pa­tar­ti, kaip dė­lio­ti ves­tu­vių biu­dže­tą, ko­kios in­ves­ti­ci­jos šio­je šven­tė­je yra svar­biau­sios, ko­kiu me­tų lai­ku ge­riau­sia kel­ti ves­tu­ves, kaip pa­si­rink­ti vie­tą, kaip pa­mai­tin­ti sve­čius, pa­si­rink­ti de­ko­ra­ci­jas ir, svar­biau­sia, – su ve­dė­ju su­de­rin­ti ves­tu­vių pro­gra­mą.
Lau­ry­nas 2012 me­tais bai­gė Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­ją ir iš­va­žia­vo stu­di­juo­ti į Klai­pė­dos vals­ty­bi­nę ko­le­gi­ją. Čia tre­jus me­tus mo­kė­si kul­tū­ri­nės veik­los va­dy­bos pa­slap­čių. Kaip pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas, į Klai­pė­dos ko­le­gi­ją bu­vo pa­tei­kęs dvi pa­raiš­kas – į kraš­to­vaiz­džio di­zai­no spe­cia­ly­bės stu­di­jas, ku­rios bu­vo ne­mo­ka­mos, bei kul­tū­ri­nės veik­los va­dy­bą. Pas­ta­ro­sios stu­di­jos, de­ja, ne­bu­vo Vals­ty­bės kom­pen­suo­ja­mos… Ta­čiau pas­ku­ti­nė­mis die­no­mis nu­spren­dė, kad vis dėl­to stu­di­juos kul­tū­ri­nės veik­los va­dy­bą. Tad 2015 me­tais Lau­ry­nas sėk­min­gai bai­gė moks­lus ko­le­gi­jo­je ir įgi­jo ren­gi­nių ve­dė­jo spe­cia­ly­bę.
Jau­nas vy­ras už­si­mi­nė, kad dar­bas, su­si­jęs su įvai­riais kul­tū­ri­niais ren­gi­niais, pra­si­dė­jo dar Plun­gė­je. Pir­mą kar­tą kar­tu su bu­vu­sia lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja jam pa­siū­lė ves­ti Aka­de­mi­ko Adol­fo Ju­cio pa­grin­di­nės mo­kyk­los, ku­rio­je 2010 me­tais Lau­ry­nas įsi­gi­jo pa­grin­di­nį iš­si­la­vi­ni­mą, 80-ies me­tų ju­bi­lie­jaus šven­tę. Pa­sak Lau­ry­no, pir­mas bly­nas tik­rai ne­iš­ėjo pri­svi­lęs – ren­gi­nys pui­kiai pa­vy­ko.
Vė­liau Lau­ry­nui te­ko pa­dir­bė­ti Plun­gės ra­di­jo sto­ty­je „Spin­du­lys“. Čia ve­dė įvai­rias ra­di­jo lai­das. Dar vė­liau dir­bo Tel­šių kraš­to te­le­vi­zi­jo­je – fil­ma­vo ves­tu­ves, ju­bi­lie­jus, ki­tas šven­tes. Jau ta­da, kaip pa­sa­ko­jo Lau­ry­nas, ste­bė­jo ir vis­ką dė­jo­si į gal­vą, ma­tė, kaip šven­tė ve­da­ma, kaip vis­kas vyks­ta, ir kiek tam rei­kia pa­stan­gų bei drą­sos. Šis dar­bas jam la­bai pa­ti­ko.
Po to, pa­sak pa­šne­ko­vo, jam dar gy­ve­nant Plun­gė­je, vie­na mu­zi­kos gru­pė pa­siū­lė prie jos pri­si­dė­ti ir ves­ti gru­pės ren­gia­mus kon­cer­tus. Ta­da ir pra­si­dė­jo Lau­ry­no ren­gi­nių ve­di­mo kar­je­ra. „Už dar­bą – ves­tu­vių šven­tės, ju­bi­lie­jaus ar kon­cer­to ve­di­mą – ta­da gau­da­vau nuo 50 iki100 li­tų. Tai ne­di­de­lės su­mos, bet pi­ni­gai ne­bu­vo to­kie svar­būs. Svar­biau­sia – įgy­ti kuo dau­giau pa­tir­ties ir bū­ti šven­tės da­li­mi. „Už­si­krė­čiau“, ga­li­ma sa­ky­ti, ves­tu­vių ve­dė­jo dar­bu, pa­mė­gau jį ir ki­to­kio už­si­ė­mi­mo ne­be­įsi­vaiz­da­vau. Dar be­si­mo­ky­da­mas Klai­pė­dos vals­ty­bi­nė­je ko­le­gi­jo­je, 2013 me­tais, pra­dė­jau dirb­ti ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mo įmo­nė­je „Trys ka­ra­liai“, kur iki šiol te­be­dir­bu“, – apie kar­je­ros pra­džią pa­sa­ko­jo Lau­ry­nas.
Jis taip pat pa­brė­žė, kad ren­gi­nių ve­dė­jo dar­bas yra la­bai sun­kus ir be ga­lo at­sa­kin­gas. „Tik žiū­rint iš ša­lies ga­li at­ro­dy­ti, kad ves­ti ves­tu­vių šven­tę leng­va, bet tai – dar­bas, rei­ka­lau­jan­tis la­bai daug at­sa­kin­gu­mo, su­si­kau­pi­mo, bū­ti­na nuo­lat to­bu­lė­ti, kad šven­tės da­ly­viams ne­tek­tų nuo­bo­džiau­ti ir jie pui­kiai jaus­tų­si vi­sos šven­tės me­tu. Svar­bu mo­kė­ti ir va­do­vau­ti, nes ten­ka dirb­ti su sa­vo ko­man­dos na­riais bei asis­ten­tais. Vis­kas pra­si­de­da nuo su­si­ti­ki­mo su bū­si­mai­siais jau­nai­siais. Iš­klau­so­me, ko jie pa­gei­dau­ja, ko sie­kia, ir pra­de­da­me de­rin­ti ves­tu­vių sce­na­ri­jų bei ruoš­tis šven­tei. Li­kus iki šven­tės po­rai die­nų, tik­ri­na­me, ar gar­so ir ap­švie­ti­mo apa­ra­tū­ra vei­kia, ar vis­kas su­de­rin­ta, ar vis­kas tin­ka­mai pa­ruoš­ta. At­ėjus šven­tės die­nai, ke­lia­mės la­bai anks­ti, nes va­žiuo­ja­me prie baž­ny­čios ar ki­tos vie­tos, kur ke­ti­na­ma reng­ti iš­kil­mių ce­re­mo­ni­ją. Ten­ka vyk­ti ir į Vil­nių, ir į Drus­ki­nin­kus bei ki­tus to­li­mus Lie­tu­vos mies­tus. Tei­kia­me ir ko­or­di­na­vi­mo pa­slau­gas – ruo­šia­me šam­pa­no sta­liu­kus su tau­rė­mis, pa­si­rū­pi­na­me ro­žių žied­la­piais bei fo­ni­ne mu­zi­ka. Anks­ti ry­tą su­si­krau­na­me apa­ra­tū­rą ir – į ke­lią… Šven­tė daž­niau­siai bai­gia­si apie 3–4 va­lan­dą nak­ties. Nu­vargs­ta­me, ta­čiau vis­ką at­per­ka žmo­nių šyp­se­nos ir pa­dė­kos žo­džiai. Sma­gu, ka­da tik­rai ži­nai, jog ati­da­vei vi­są sa­ve, ir vis­kas pa­vy­ko, nors, ten­ka pri­pa­žin­ti, kad ir „mū­sų vir­tu­vė­je“ pa­si­tai­ko ne­sklan­du­mų, su ku­riais su­ge­ba­me su­si­tvar­ky­ti nie­kam ne­pa­ste­bė­jus“, – apie sa­vo dar­bą pa­sa­ko­jo Lau­ry­nas.
Jau­nas vy­ras už­si­mi­nė ir apie nuo­ty­kius, ku­riuos ten­ka pa­tir­ti vyks­tant į ves­tu­vių šven­tę. Kai ku­rie įvy­kiai įsi­rė­žė į at­min­tį. „Va­žia­vo­me į ves­tu­ves, ku­rios vy­ko Drus­ki­nin­kuo­se. Te­ko nuo­mo­tis au­to­mo­bi­lį. Ties Kryž­kal­niu spro­go pa­dan­ga, bet, lai­mė, tie­siog nu­va­žia­vo­me į kel­kraš­tį. Blo­giau­sia, kad au­to­mo­bi­ly­je ne­bu­vo at­sar­gi­nės, o sa­vait­ga­liais au­to­ser­vi­sai ne­dir­ba. Te­ko lauk­ti apie po­ra va­lan­dų, kol gi­mi­nai­čiai iš Plun­gės at­ve­žė pa­dan­gą. Į šven­tę, ži­no­ma, pa­vė­la­vo­me, tad te­ko pri­tai­ky­ti di­džiu­lę nuo­lai­dą. Svar­biau­sia, kad jau­na­ve­džiai ne­su­py­ko, bet nuo­šir­džiai pa­dė­ko­jo“, – apie pa­tir­tą ne­ma­lo­nų nuo­ty­kį, pa­si­bai­gu­sį lai­min­gai, pa­sa­ko­jo šven­čių ve­dė­jas. Jis dar pri­dū­rė, kad Bir­žuo­se vy­ku­sio­se ves­tu­vė­se su­si­klos­tė ga­na juo­kin­ga si­tu­a­ci­ja – te­ko vilk­tis dviem dy­džiais di­des­nį kos­tiu­mą, nes sa­vą­jį bu­vo pa­li­kęs na­muo­se.
L. Šim­kus pa­sa­ko­jo, kad pra­gy­ve­ni­mui pri­si­du­ria BALTICUM te­le­vi­zi­jo­je gar­sin­da­mas fil­mus, se­ria­lus. Pa­sak jo, tai ne tik dar­bas, bet ir di­džiu­lis po­mė­gis, be ku­rio ne­įsi­vaiz­duo­ja sa­vo gy­ve­ni­mo. Tad ir į šį dar­bą jau­nas vy­ras ei­na kaip į šven­tę.
Jau­na­sis ves­tu­vių ve­dė­jas pa­brė­žė, kad už vis­ką, ko pa­sie­kė, yra dė­kin­gas žmo­nai. Pa­sak jo, Ug­nė la­bai su­pra­tin­ga. „Ma­no žmo­na yra gi­mu­si Kė­dai­niuo­se. Bū­da­ma aš­tuo­ne­rių, su tė­vais at­vy­ko gy­ven­ti į Plun­gę. Ug­nė už­si­i­ma fo­to­gra­fi­ja. Ma­nau, tai dar vie­na prie­žas­tis, ko­dėl ji ma­ne pui­kiai su­pran­ta ir šei­my­ni­nia­me gy­ve­ni­me nė­ra pyk­čių. Fo­to­gra­fi­ja taip pat rei­ka­lau­ja daug at­sa­kin­gu­mo. Jai ten­ka il­gai tvar­ky­ti nuo­trau­kas, kad gau­tų ge­rą re­zul­ta­tą. Tad ji su­pran­ta ir pa­lai­ko ma­ne, pui­kiai ži­no, koks yra ma­no dar­bas. Kar­tais ten­ka dirb­ti ir kar­tu – aš ve­du šven­tę, žmo­na fo­to­gra­fuo­ja. Ta­da bū­na la­bai sma­gu. Mes ži­no­me ir mo­ka­me dirb­ti sklan­džiai. Ži­no­ma, svar­biau­sia tarp mū­sų yra at­vi­ru­mas, ka­dan­gi vis­ko ga­li­ma pri­si­gal­vo­ti, ta­čiau mes lyg ge­riau­si drau­gai – da­li­na­mės vis­kuo, tad ne­pa­si­ti­kė­ji­mui vie­tos nė­ra“, – apie pui­kius šei­my­ni­nius san­ty­kius pa­sa­ko­jo Lau­ry­nas.
Tik­ru plun­giš­kiu, že­mai­čiu sa­ve va­di­nan­tis Lau­ry­nas sa­ko, kad į dar­bą va­žiuo­ja kaip į šven­tę. Kaip sa­ko plun­giš­kis, jo dar­bas la­bai var­gi­nan­tis, rei­ka­lau­jan­tis psi­cho­lo­gi­nės iš­tver­mės ir pa­si­ruo­ši­mo. Jau bai­gian­tis se­zo­nui, po dau­ge­lio ren­gi­nių, pa­sak ve­dė­jo, no­ri­si tie­siog pa­bū­ti vie­nam ir apie nie­ką ne­gal­vo­ti. „Esu ga­na ra­maus bū­do žmo­gus, o kiek­vie­no­je šven­tė­je „iš­taš­kau“ sa­vo už­slėp­tą ener­gi­ją. Tad pa­bū­ti vie­nam reiš­kia pa­si­sem­ti nau­jų jė­gų bei ener­gi­jos, kad ar­tė­jant nau­jam se­zo­nui, ga­lė­čiau sėk­min­gai tęs­ti dar­bą. Šven­čių da­ly­vių šyp­se­nos, džiaugs­mas, prieš kiek­vie­ną šven­tę ma­ne ly­din­tis vi­di­nis jau­du­lys, kad vis­kas įvyk­tų kuo ge­riau, už­plūs­tan­tis ad­re­na­li­nas įžen­giant į sce­ną prieš di­džiu­lį bū­rį žmo­nių – vi­sa tai at­per­ka nuo­var­gį, ve­da į prie­kį ir ne­lei­džia su­sto­ti“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vas.
Pa­sak Lau­ry­no, ne vi­sa­da vis­kas vyks­ta taip, kaip esi su­pla­na­vęs, kar­tais ten­ka im­pro­vi­zuo­ti ir suk­tis iš si­tu­a­ci­jos. Ta­čiau svar­biau­sia yra ga­lu­ti­nis re­zul­ta­tas – pa­da­ry­ti žmo­nes lai­min­gus.
„Ma­nau, pa­grin­di­nė ve­dė­jo sa­vy­bė – lanks­tu­mas ir mo­kė­ji­mas pri­si­de­rin­ti prie bet ko­kios si­tu­a­ci­jos ar žmo­nių, nes vi­si esa­me skir­tin­gi. Rei­kia mo­kė­ti pa­juo­kau­ti, iš­lik­ti kul­tū­rin­gam, su kiek­vie­nu pir­mą kar­tą pa­ma­ty­tu žmo­gu­mi ben­drau­ti kaip su drau­gu ir, ži­no­ma, bū­ti nuo­šir­džiam“, – pa­sa­ko­jo įdo­mios spe­cia­ly­bės at­sto­vas.
Baig­da­mas sa­vo pa­sa­ko­ji­mą, ren­gi­nių ve­dė­jas Lau­ry­nas vi­siems lin­kė­jo gy­ven­ti šia die­na ir džiaug­tis kiek­vie­na aki­mir­ka. O bū­si­miems jau­na­ve­džiams – sa­vo šven­tę pla­nuo­ti jau da­bar, nes lai­kas la­bai grei­tai bė­ga…

Edi­ta LUKIENĖ

Komentarai
Kiti straipsniai