
Plungės žydų istorija – trumpas pasakojimas apie ankstesnius laikus
Dar niekas tiksliai negali pasakyti, kada žydai pradėjo kurtis Žemaitijoje, o taip pat ir Plungėje. Penkioliktojo amžiaus pabaigoje žydai brutaliai buvo išvaryti iš Ispanijos. Jie patraukė link Rytų Europos, ieškodami saugesnio prieglobsčio, rinkos galimybių kurti verslus ir užsiimti įvairiais amatais bei dėl šių šalių gyventojų religinės tolerancijos. Vėlesnių laikų negandos – karai, įvairios epidemijos – pražudė nemažai vietinių gyventojų.
Net dvidešimt vienerius metus (1700–1721) trukęs Šiaurės karas tarp Rusijos imperijos ir Švedijos dėl Baltijos jūros bei jos pakrančių priklausomybės į nuožmaus karo veiksmus įtraukė ir kitas Europos valstybes.
Karas neaplenkė ir Abiejų Tautų Respublikos. Šiaurės karas paspartino politinį ir ekonominį Abiejų Tautų Respublikos (lenk. Rzeczpolita Obojga Narodów) nuosmukį. Lietuva (ir Žemaitija) patyrė didžiulius praradimus – žuvo arba nuo bado ir epidemijų mirė labai daug žmonių. Ištuštėjo kaimai ir miesteliai, be šeimininkų liko daug namų. Galų gale, pasibaigus karo veiksmams, į ištuštėjusius miestelius pradėjo keltis žydai, kurie apsigyvendavo be savininkų likusiuose namuose.
Manoma, kad Plungėje pirmieji žydai pradėjo kurtis dar 18 amžiuje. Po 1709–1711 metų maro epidemijos mieste liko tik apie 200 gyventojų ir daug tuščių namų. O jau 1719 metais žydams buvo leista mieste statyti sinagogą. Galėjo būti, kad Plungės dvarą valdant grafams Zubovams (1806–1873 metų laikotarpiu), jie skyrė lėšų žydų maldos namų BET MIDRAŠ pastatymui. Vėliau toje vietoje atsirado šešių sinagogų kompleksas.
1848 m. birželio 25 dieną Žemaitijoje kilo choleros epidemija. Vyskupas Motiejus Kazimieras Valančius knygoje „Namų užrašai“ rašo, kad cholera pirmiausiai prasidėjo Šiauliuose. Atrodo, kad užkratas buvo atvežtas su pašto siuntomis iš Peterburgo. Per tą choleros epidemiją Plungėje mirė apie 200 žydų, o parapijoje – tik 5 krikščionys, kurie siaučiant choleros epidemijai, lankėsi pas žydus. Mat daug žydų buvo prekybininkai ir galimai kai kurias prekes siuntėsi iš Peterburgo. Knygoje „Motiejus Valančius Žemaičiuose“ rašoma, kad 1850 metais Plungėje buvo apie 170 gyvenamųjų namų su pusketvirto tūkstančio gyventojų, kurių trečdalį sudarė žydų tautybės miestelėnai.
Devynioliktame amžiuje daugumą Plungės gyventojų sudarė žydai. 1847 metais Žydų bendruomenei priklausė 2197 asmenys. 1897 metais užregistruoti 2502 čia gyvenantys žydai, kurie sudarė 55 procentus visų miesto gyventojų. Dauguma žydų vertėsi prekyba su Rytų Prūsija ir aplinkiniais kaimais, taip pat – amatais ir net žemės ūkiu.
Anų laikų Plungė buvo medinių namukų miestelis. Medinę Plungę kelis kartus siaubė dideli gaisrai. Daug žydų neteko namų ir turto. 1888 metų vasaros gaisras sunaikino 25 žydų namus ir 48 žydų šeimos liko be stogo virš galvos. Plungės dvaro valdytojas Mykolas Oginskis siuntė savo darbininkus su arkliais pagelbėti degančio miesto gyventojams. Po šešerių metų (1894 metų vasarą) per atlaidus ir didįjį prekymetį kilęs dar didesnis gaisras sunaikino visą miesto centrą. Tuomet sudegė apie 400 namų, iš jų net 323 priklausė žydų tautybės asmenims. Apie 2500 žydų liko be pastogės. Pagalbos ranką nelaimėliams ir vėl ištiesė kunigaikštis. Kadangi gaisras sunaikino daug žydų krautuvėlių, Mykolo Oginskio iniciatyva miesto centre, Turgaus aikštėje, buvo pastatyti vadinamieji „Ilgieji kromai“. Ilgas mūrinis pastatas iš abiejų pusių buvo suskirstytas į 36 nedideles krautuvėles. Žydai prekiautojai kunigaikščiui turėjo išsimokėti per dvylika metų. O neturtingieji prekeiviai už savo krautuvėlę galėjo mokėti net dvidešimt ketverius metus. Kunigaikščio M. Oginskio rūpesčiu žydams buvo pastatyta pirtis. Tai jis žydų bendruomenei paskolino pinigų, kad būtų atkurta sudegusi sinagoga. Manoma, kad M. Oginskis pastatė žydų ligoninę. Iki šių laikų yra išlikęs žydų gimnazijos pastatas, kurio statybos fundatorius taip pat buvo kunigaikštis M. Oginskis.
1921 mieste gyveno 2200 žydų tautybės žmonių. Bet 1928 metais pastebimas mažėjimas – Plungėje gyveno 1815, t. y. 44 procentai žydų. Tam įtakos turėjo sunkus gyvenimas, privertęs mažiau pasiturinčius žydus emigruoti į kitas šalis. Dažnai jų keliai vedė į tolimąją Pietų Afriką. Į šią iškasenų turtingą šalį žydų emigracija prasidėjo dar devynioliktame amžiuje, jiems bėgant nuo caro valdininkų persekiojimų ir įvairių suvaržymų, nuo skurdo ir kitų nepriteklių.
Kita dalis žydų, gyvenusių Plungėje, stengėsi čia kurti įvairius verslus ir taip uždirbti pajamų pragyvenimui. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, žydai pirmieji dar 1919 metais pradėjo steigti kredito kooperatyvus – žydų liaudies bankus. Nesant galimybės gauti paskolų, buvo neįmanoma pradėti jokio verslo. Žydų liaudies bankai buvo etniškai uždari kredito kooperatyvai, teikę paskolas žydams verslininkams. Ekonomistas Vladas Terleckas teigia, kad pasaulinės žydų organizacijos taip pat rėmė savo tautiečių Lietuvoje steigiamus kredito kooperatyvus, suteikdamos pigių, vos už 3 procentus paskolų. Tokią paskolą buvo gavęs ir Plungės žydų bankas iš Amerikos žydų organizacijų.
Žemaičiai ilgus amžius buvo kaimiečiai, visomis jėgomis įsikabinę į žemę. Miesteliuose kunkuliavo žydų gyvenimas. Tokia buvo ir Plungė, turėjusi vos kelis tūkstančius gyventojų. Žydai buvo apgyvenę visą Plungės centrą ir visas didžiąsias gatves. Centre gyveno turtingesni verslininkai, prekybininkai, laisvųjų profesijų atstovai – gydytojai, provizoriai, advokatai… Toliau nuo miesto centro gyveno vargingesni žmonės. Miestiečių žemaičių namukai spietėsi aplink Katalikų bažnyčią ir miesto prieigose. Taigi kelis šimtmečius Plungė buvo shtetlas – mažas miestelis su daug žydų.
Zita Paulauskaitė
Nuotraukoje: Aaron Dov Bennett, gimė 1852 m. Plungėje. Emigravo į Ameriką. Mirė 1934 m. Niujorke, Brukline.