Trečiadienis, 2020 m. gegužės 27 d.

„Tam­sio­mis, niū­rio­mis die­no­mis ma­ne šil­do ko­le­gų ir mo­ki­nių ben­drys­tė, o va­ka­rais – žva­kių ir kny­gų švie­sa…“

Taip sa­ko Plun­gės tech­no­lo­gi­jų ir ver­slo mo­kyk­los gim­na­zi­jos sky­riaus ve­dė­ja, lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­ja Da­nu­tė Saus­dra­vie­nė, skai­čiuo­jan­ti jau 36-erius pe­da­go­gi­nio dar­bo me­tus. Tad nu­spren­dė­me jos pa­klaus­ti, kas lė­mė to­kio ne­leng­vo ke­lio pa­si­rin­ki­mą, ar liau­dy­je pa­pli­tęs po­sa­kis „Mo­ky­to­jas iš pa­šau­ki­mo“ yra tei­sin­gas?..

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo šei­mą, at­min­ty­je iš­li­ku­sius vai­kys­tės ir jau­nys­tės pri­si­mi­ni­mus. Kas lė­mė, kad pa­si­rin­ko­te mo­ky­to­jos spe­cia­ly­bę?
– Pir­mą kar­tą sau­lė ir ma­ma ma­no vei­dą pa­lie­tė ir sa­vo šyp­se­nas pa­do­va­no­jo prieš 58 me­tus ba­lan­džio 8 vi­du­die­nį… Bu­vau pir­mas Onos ir Ed­var­do Kin­čių iš Lie­pai­čių kai­mo (Klai­pė­dos r.) vai­kas. Po me­tų gi­mė bro­lis, ku­riam tė­ve­lis la­bai no­riai da­vė sa­vo var­dą, dar po tre­jų me­tų gan­drai ir vėl ap­lan­kė mū­sų kie­mą ir at­ne­šė ma­žą­ją se­sę Vi­dą. Ma­no a. a. tė­ve­lis bu­vo kal­ve­lis… kaip to­je dai­no­je, o ma­ma – ko­lū­kie­tė, na­mų šei­mi­nin­kė, mo­kan­ti vi­sus ūkio dar­bus, o dar megz­ti, siū­ti.
Pra­di­nė ma­no mo­kyk­lė­lė – bu­vęs Lie­pai­čių dva­ras, ku­rį pri­žiū­rė­jo, ja­me gy­ve­no ir vai­ku­čius mo­kė darbš­ti ir in­te­li­gen­tiš­ka mo­ky­to­jų Pa­peč­kių šei­ma. At­min­ty­je įsi­rė­žė gė­ly­nai, ak­me­nė­liai, ta­ke­liai smė­liu pa­bars­ty­ti… Ir ne­duok Die­ve, kas po­pie­rė­lį nu­mes ne vie­to­je… Jie skie­pi­jo ap­lin­kos gro­žį, tvar­ką. Dar at­si­me­nu mo­ky­to­jos kar­vu­tę ir varš­kę, ar­ba­tos, ku­rią mums vi­rė prieš­pie­čiams, kva­pą ir sa­vo at­si­neš­tos juo­dos duo­nos su kres­ne­lė­mis sko­nį… Vie­no­je pa­tal­po­se mo­kė­mės vi­sos ke­tu­rios kla­sės, ir ta­da tai bu­vo, šian­die­nos pe­da­go­gi­niais ter­mi­nais ta­riant, mo­ky­mo in­di­vi­du­a­li­za­vi­mas ir di­fe­ren­ci­ja­vi­mas. Lie­pai­čių kai­mo tik pa­va­di­ni­mas li­ko, tie­sa, dar te­be­pūp­so ap­leis­tas dva­ras kar­tu su jį pri­va­ti­za­vu­sia šei­mi­nin­ke. Kai da­bar ke­liu pro šią ne­at­pa­žįs­ta­mai ap­leis­tą bu­vu­sią mo­kyk­lė­lę va­žiuo­jam į tė­viš­kę, anot Mai­ro­nio, man ver­kia iš skaus­mo šir­dis… Ne­gai­les­tin­gas lai­kas, san­tvar­kos, žmo­nės nio­ko­ja, ter­šia, nai­ki­na ma­no vai­kys­tės ro­jaus kam­pe­lį, ma­no pir­mų­jų ne­drą­sių žings­nių pėd­sa­kus į pa­ži­ni­mo, kny­gos, pa­ga­liau į MOKYKLOS pa­sau­lį.
Nuo penk­tos kla­sės mo­kiaus Vei­vir­žė­nų vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je (da­bar Jur­gio Šau­lio gim­na­zi­ja). Mo­kyk­la, ke­lias į ją ir at­gal, at­ro­do, ne­var­gi­no, bu­vo sma­gu vi­sais me­tų lai­kais, vi­som pro­gom ir be pro­gos… Dar ir šian­dien, pra­ėjus 40 me­tų nuo mo­kyk­los bai­gi­mo, pri­si­me­nu nau­ja­me­ti­nius vai­di­ni­mus, ži­bu­rė­lius, tu­ris­ti­nius… Vi­sa tai ug­dė kū­ry­biš­ku­mą, ben­dra­dar­bia­vi­mą, nors apie tai nie­kas ta­da ne­kal­bė­jo. Įdo­mu, kad ma­no ba­bū­nė­lė Ona (tė­čio ma­ma) ma­ne va­di­no Do­ne­lai­čiu (Da­nu­tė, Da­ne­lė, Da­nė, Do­ne­lai­tis), bet ji tik­rai Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio ta­da, kaip ir aš, ne­ži­no­jo. Kai bai­giau vi­du­ri­nę, kaip ir dau­ge­lis ma­no kla­sės drau­gų, jau ži­no­jau, ką ir kur stu­di­juo­siu. O spren­di­mą lė­mė dvi mo­te­rys – lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja ir po­etė Ele­na Skaud­vi­lai­tė, per lie­tu­vių kal­bos fa­kul­ta­ty­vą pa­sa­kiu­si, kad aš ga­liu stu­di­juo­ti lie­tu­vių kal­bą… Pa­me­nu tą­dien grį­žau kaip ant spar­nų, o po to be­veik kas­dien už­ei­da­vau į kny­gy­ną ir jau kaip rim­ta bū­si­ma fi­lo­lo­gė ieš­ko­jau sau tin­ka­mos li­te­ra­tū­ros… Ant­ro­ji – ma­no vai­kys­tės drau­gė Vir­gi­ni­ja, ku­ri jau stu­di­ja­vo tuo­me­ti­nia­me Šiau­lių K. Preik­šo pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te. Ji pa­kvie­tė ne tik pa­si­sve­čiuo­ti, bet ir še­fa­vo per sto­ja­muo­sius eg­za­mi­nus. Ji ir šian­dien dir­ba pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja Vei­vir­žė­nų J. Šau­lio gim­na­zi­jo­je.

– Ką vei­kė­te bai­gu­si vi­du­ri­nę mo­kyk­lą? Kur ir ka­da pra­si­dė­jo Jū­sų pe­da­go­gi­nio dar­bo ke­lias? Ar pra­džia bu­vo sun­ki?
– Mo­kyk­los bai­gi­mas ta­da gąs­di­no, nors bū­si­mas stu­den­tiš­kas gy­ve­ni­mas ir vi­lio­jo. Mig­lo­tai pri­si­me­nu mo­kyk­los bai­gi­mo ir sto­ja­mų­jų eg­za­mi­nų lai­ky­mą. Šiek tiek nu­si­ra­ši­nė­jau nuo kla­sio­kų at­siųs­tos „špar­gal­kės“ per ma­te­ma­ti­kos eg­za­mi­ną (tai bu­vo man sun­kiau­sias ir ne­įdo­miau­sias da­ly­kas mo­kyk­lo­je).
Tas sal­dus žo­dis – stu­di­jos… Ben­dra­bu­tis, kur gy­ve­no­me 4 kam­ba­ry­je. Be­veik vi­sos že­mai­tės, nors nie­kas ne­įta­rė, kad aš že­mai­tė, na la­biau klai­pė­diš­kė, vos ne I. Si­mo­nai­ty­tės že­mie­tė (Va­na­gų kai­mas – vos už 15 km).
Po stu­di­jų grį­žau į gim­tą­jį Klai­pė­dos ra­jo­ną. Pir­mie­ji dar­bo me­tai Bruo­žių aš­tuon­me­tė­je mo­kyk­lo­je lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja ir pio­nie­rių va­do­ve. Mo­kyk­la – vos už 5 ki­lo­met­rų nuo tė­vų na­mų, to­dėl į dar­bą ir iš dar­bo va­žia­vau au­to­bu­su. Mo­ki­nu­kų kla­sė­se nuo 5 iki 12 (kuo ne šian­die­ni­nio kai­mo re­a­li­ja), aiš­ku, vi­si pio­nie­riai, to­dėl vy­ko su­ei­gos, žy­gia­vi­mai, tri­mi­ta­vi­mai – vis­kas, kas pri­klau­sė ta­ry­bi­nei mo­kyk­lai. Ma­no pir­mo­ji di­rek­to­rė Jo­vi­ta Jos­vi­lie­nė – tik­ra ta­ry­bi­nių lai­kų va­dė, reik­li, lan­di, smal­si. Ji man, kaip jau­nai spe­cia­lis­tei, bu­vo la­bai ge­ra, sa­ky­čiau net my­lė­jo kaip sa­vo duk­rą. Kai su­ži­no­jo, kad po me­tų iš­te­ku ir iš­ei­nu dirb­ti į bū­si­mo vy­ro Ed­mun­do va­do­vau­ja­mą mo­kyk­lą, ža­dė­jo net ka­bi­ne­tą rau­do­na ki­li­mi­ne dan­ga iš­klo­ti, kad su­lai­ky­tų… Ne­su­vi­lio­jo tie rau­do­ni ki­li­mai. Bet juk tai su­pran­ta­ma, ku­ri jau­na ne­no­rės iš­te­kė­ti už di­rek­to­riaus, jau­no ir gra­žaus…

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie šei­mą. Koks Jū­sų gy­ve­ni­mo cre­do? Ka­da at­vy­ko­te dirb­ti į Plun­gę? Ko­kia bu­vo kar­je­ros pra­džia, kas įsi­mi­nė la­biau­siai?
– 1984 me­tų lie­pos 7 d. ta­pau Saus­dra­vie­ne. Su vy­ru Ed­mun­du iš­gy­ve­no­me 33 me­tus, už­au­gi­no­me tris pa­čius nuo­sta­biau­sius ir ge­riau­sius vai­kus pa­sau­ly­je. Vy­riau­sia duk­ra Eg­lė jau pa­do­va­no­jo du vai­kai­čius, ji šiuo me­tu gy­ve­na Lon­do­ne. Ten bai­gė gra­fi­nio di­zai­no stu­di­jas, da­bar au­gi­na vai­ku­čius. Sū­nus Kos­tas taip pat stu­di­ja­vo Lon­do­ne tarp­tau­ti­nį ver­slą, ve­dęs, ten gy­ve­na ir dir­ba. Ma­ža­sis Vi­lius dar stu­den­tas, Vil­niaus uni­ver­si­te­te stu­di­juo­ja me­di­ci­ną. De­ja, kad ir kaip liūd­na, prieš dve­jus me­tus „am­žiaus li­ga“ pa­si­glem­žė ma­no vy­rą, su ku­riuo ko­ja ko­jon žen­gėm tais pa­čiais švie­ti­mie­čių ke­liais. Po vy­ro ne­tek­ties ir ki­tų ar­ti­mų ko­le­gų mir­ties gy­ve­ni­mas tam­pa ne­įkai­no­ja­mai bran­ges­nis, nes to­kiais at­ve­jais la­biau su­vo­ki jo tra­pu­mą, la­biau iš­si­gry­ni­na ver­ty­bės ir pra­de­di džiaugs­min­gai iš­gy­ven­ti kiek­vie­ną die­ną, sau­go­da­mas ir puo­se­lė­da­mas san­ty­kius su ar­ti­mai­siais, ko­le­go­mis, mo­ki­niais, kai­my­nais. Gy­ve­ni­me sten­giuo­si va­do­vau­tis pa­pras­ta tai­syk­le: „Do­rai dirbk sa­vo dar­bą ir ne­sa­va­nau­diš­kai tar­nauk žmo­nėms. Vi­sais ki­tais da­ly­kais pa­si­rū­pins vi­sa­ta“ (Ro­bin Shar­ma). Apie sa­va­no­rys­tę, tar­nys­tę ir šian­dien vis daž­niau su­si­mąs­tau bei tu­riu su tuo su­si­ju­sių sva­jo­nių…
1987 me­tų va­sa­rą iš Klai­pė­dos ra­jo­no Pė­žai­čių aš­tuon­me­tės mo­kyk­los, kur tuo me­tu gy­ve­no­me ir dir­bo­me su vy­ru, at­vy­ko­me į jo gim­tą­jį mies­tą Plun­gę. Po me­tų (1988-ai­siais), ma­lo­niai pa­kal­bin­ta tuo­me­ti­nio di­rek­to­riaus Vi­to Kli­mo, pra­dė­jau sa­vo tik­ro­jo dar­bo, au­gi­mo, pa­šau­ki­mo, su­bren­di­mo, kar­je­ros ke­lią, ku­riuo, ačiū Die­vui, sėk­min­gai ei­nu iki šiol… Nuo jau­nys­tės ne­kei­čiu sa­vo nuo­sta­tos, kad kiek­vie­nas su­tik­tas žmo­gus ga­li ta­ve ko nors iš­mo­ky­ti ar bent jau pa­dė­ti su­pras­ti, kaip rei­kė­tų ar ne­rei­kė­tų da­ry­ti, elg­tis, kal­bė­ti. To­dėl čia, Plun­gės tech­no­lo­gi­jų ir ver­slo mo­kyk­lo­je, dir­bę ir dir­ban­tys žmo­nės ma­ne pa­da­rė tuo, kuo esu da­bar. Ačiū jiems.
Ži­no­ma, pir­mie­ji žings­niai, kaip ir daž­no jau­no žmo­gaus, mo­kyk­lo­je ne­bu­vo to­kie tvir­ti ir drą­sūs. Pri­si­me­nu pir­mą­ją sa­vo pe­da­go­gi­nės prak­ti­kos mo­ky­to­ją, švie­saus at­mi­ni­mo Bud­re­vi­čie­nę, ku­ri sa­kė, kad pir­muo­sius 5 dar­bo me­tus mo­kyk­lo­je mo­kai­si pats, ki­tus pen­ke­rius ta­ve mo­ko ki­ti ir tik po 10 me­tų iš tik­rų­jų pra­de­di mo­ky­ti pats… Sa­ky­čiau, tie­sos tuo­se žo­džiuo­se yra. Vis­ką žmo­gus iš­moks­ti dirb­da­mas ir klys­da­mas, mo­ky­da­ma­sis iš ki­tų bei sa­vo klai­dų. Man ir šian­dien ne­ma­lo­nu pri­si­min­ti pir­muo­sius dar­bo me­tus šio­je mo­kyk­lo­je, tą vie­nin­te­lį kar­tą, kai te­ko net ran­ką pa­kel­ti prieš „kie­tą vy­rą“… Bet, kaip ir J. Bi­liū­no „Kliu­džiau“ pa­sa­ko­to­jas, džiau­giuo­si, kad tai bu­vo vie­nin­te­lis ma­no gy­ve­ni­me „šū­vis“, nes aš jį ir šian­dien te­be­ne­šio­ju sa­vo šir­dy… Pra­dė­ju­si dirb­ti lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­ja, po 5 me­tų bu­vau pa­skir­ta ben­dro­jo la­vi­ni­mo sky­riaus ve­dė­ja, o nuo 2007 me­tų, kai bu­vo ak­re­di­tuo­ta ben­dro­jo ug­dy­mo pro­gra­ma ir įsteig­tas tech­no­lo­gi­nės gim­na­zi­jos sky­rius, ta­pau gim­na­zi­jos sky­riaus ve­dė­ja ir šias pa­rei­gas ei­nu iki šiol. Ma­no va­do­vau­ja­ma­me sky­riu­je dir­ba 25 ben­dro­jo ug­dy­mo mo­ky­to­jai, tu­ri­me I–IV tech­no­lo­gi­nės gim­na­zi­jos kla­ses.

– Iš­sa­miau pa­pa­sa­ko­ki­te apie da­bar­ti­nę sa­vo veik­lą. Kuo ji ypa­tin­ga? Ar ga­li­te drą­siai teig­ti, kad dir­ba­te mėgs­ta­mą dar­bą?
– Esu at­sa­kin­ga už mo­ki­nių in­di­vi­du­a­lių ug­dy­mo pla­nų ir tvar­ka­raš­čių su­da­ry­mą, ug­dy­mo tu­ri­nio įgy­ven­di­ni­mą ir me­to­di­nę veik­lą, vyk­dau pe­da­go­gi­nę prie­žiū­rą, ben­drau­ju ir ben­dra­dar­biau­ju su vi­sa mo­kyk­los ben­druo­me­ne. Nors esu ap­si­gy­nu­si II va­dy­bi­nę ka­te­go­ri­ją, įgi­ju­si mo­ky­to­jo me­to­di­nin­ko kva­li­fi­ka­ci­nę ka­te­go­ri­ją, ta­čiau svar­biau­sia, kad dir­bu tik­rai mėgs­ta­mą ir my­li­mą dar­bą. Džiau­giuo­si, kad ir ki­ti ma­no ko­le­gos, tiek jau­nes­ni, tiek vy­res­ni, yra ne ama­ti­nin­kai, o mo­ky­to­jai iš pa­šau­ki­mo, my­lin­tys vai­kus bei ge­ban­tys juos ug­dy­ti, at­si­žvelg­da­mi į jų in­di­vi­du­a­lu­mą ir skir­ty­bes. Ma­nau, kad ge­bu telk­ti ben­druo­me­nę pra­smin­goms veik­loms, ra­gi­nu to­bu­lė­ti, ne­bi­jo­ti pri­im­ti iš­šū­kius, dirb­ti šiuo­lai­kiš­kai ir kū­ry­biš­kai. Mes daž­nai ren­gia­me in­teg­ruo­tas pa­mo­kas, ne­bi­jo­me iš ka­bi­ne­to iš­si­kel­ti į ki­tas mo­kyk­los ar mies­to erd­ves. Kar­tu su ko­le­gė­mis li­tu­a­nis­tė­mis Vio­le­ta Bra­žins­kie­ne, Vil­ma Ged­gau­die­ne, eti­kos mo­ky­to­ja In­ga Kli­mai­te esa­me su­gal­vo­ju­sios ir įgy­ven­di­nu­sios ne vie­ną gra­žų ir pra­smin­gą ren­gi­nį ar in­teg­ruo­tą pa­mo­ką, ne kar­tą pra­džiu­gi­no­me Plun­gės vi­suo­me­nę Plun­gės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je, kur mi­nė­jo­me ra­šy­to­jų K. Do­ne­lai­čio, Mai­ro­nio, Šat­ri­jos Ra­ga­nos, Ba­lio Sruo­gos, Just. Mar­cin­ke­vi­čiaus, Vaiž­gan­to ju­bi­lie­jus. Mū­sų mo­kyk­los ren­gi­niuo­se ne kar­tą lan­kė­si ki­tų pro­fe­si­nių ir ben­dro­jo ug­dy­mo mo­kyk­lų mo­ki­niai bei mo­ky­to­jai, Plun­gės Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to sen­jo­rai, ki­ti sve­čiai.
Nuo pat pir­mų­jų dar­bo me­tų šio­je mo­kyk­lo­je esu pa­si­ža­dė­ju­si ir kaip li­tu­a­nis­tė jau­čiu at­sa­ko­my­bę kar­tu su mo­ki­niais kū­ry­biš­kai pa­mi­nė­ti mū­sų gar­sių kla­si­kų ju­bi­lie­jus. Tai su ma­lo­nu­mu da­ro­me. Man pa­si­se­kė ir tai, kad mo­kyk­los va­do­vas A. Mi­siū­nas vi­sa­da pri­ta­ria ma­no idė­joms bei pa­gal ga­li­my­bes pri­si­de­da prie jų įgy­ven­di­ni­mo.
Per 36 pe­da­go­gi­nio dar­bo me­tus pri­si­lie­čiau prie gau­saus bū­rio jau­nų žmo­nių ug­dy­mo, da­bar at­ei­na bu­vu­sių mo­ki­nių vai­kai. Tik­rai džiaugs­mas už­lie­ja šir­dį, kai bu­vę mo­ki­niai vis dar at­vyks­ta į mo­kyk­lą, pa­sa­ko­ja apie sa­ve, dė­ko­ja, su­si­ti­kus gat­vė­je svei­ki­na­si, klau­sia, kaip se­ka­si, nors ne vi­sus ir be­at­pa­žįs­tu. Pas­ku­ti­nę auk­lė­ti­nių mer­gi­nų gru­pę iš­lei­dau 2000 me­tais, bet iki šiol ben­drau­ja­me ne tik so­cia­li­nia­me tin­kle, kas pen­ke­rius me­tus ren­gia­me su­si­ti­ki­mus mo­kyk­lo­je. Už­au­go ir su­bren­do nuo­sta­bios mo­te­rys, ma­mos, ku­rios vi­sa­da sten­gia­si pa­dė­ti vie­na ki­tai ne­lai­mės ar ne­sėk­mės at­ve­ju.
Ne­įsi­vaiz­duo­ju sa­vo dar­bo be kva­li­fi­ka­ci­jos kė­li­mo ir as­me­ny­bės to­bu­li­ni­mo, to­dėl nuo­lat da­ly­vau­ju se­mi­na­ruo­se, mo­ky­muo­se, mėgs­tu nuo­to­li­nius kur­sus, se­ku švie­ti­mo nau­jo­ves ir man tik­rai skau­da šir­dį dėl šian­die­nos švie­ti­mo pro­ble­mų, dėl ne­su­si­ta­ri­mų ir ne­ži­no­ji­mo, ko­kia kryp­tim ei­ti. Juk ne­už­ten­ka mo­kyk­las re­no­vuo­ti ir ap­rū­pin­ti šiuo­lai­ki­nė­mis iš­ma­nio­sio­mis tech­no­lo­gi­jo­mis, nors tai tik­rai rei­ka­lin­ga. Svar­biau­sia, kad bū­tų ga­ran­tuo­tas mo­ky­mo­si pri­ei­na­mu­mas ir ly­gios ga­li­my­bės, kad kiek­vie­nas mo­ki­nys pa­tir­tų sėk­mę, ku­rią ga­li už­tik­rin­ti tik pro­fe­sio­na­li ir mo­ty­vuo­ta pe­da­go­gų ben­druo­me­nė, kom­pe­ten­tin­gas va­do­va­vi­mas ir ly­de­rys­tė.

– Ko ti­ki­tės at­ei­ty­je? Koks tu­ri bū­ti mo­ky­to­jas?
– Ti­kiu, kad mū­sų kar­tos mo­ky­to­jams už­vė­rus mo­kyk­los du­ris, tik­rai at­eis jau­na, ta­len­tin­ga, at­sa­kin­ga, kū­ry­bin­ga jau­nų­jų pe­da­go­gų kar­ta. Aš vi­sa­da sten­giuo­si pa­lai­ky­ti jau­nus mo­ky­to­jus, pa­dė­ti ir pa­tar­ti, jei to rei­kia, ne­bi­jau ir pa­ti pa­pra­šy­ti pa­gal­bos, nes ben­dra­dar­bia­vi­mas tarp ko­le­gų – mo­kyk­los ir kiek­vie­no jos mo­ki­nio pa­žan­gos bei sėk­mės ga­ran­tas.
Apie mo­ky­to­jo pres­ti­žą: ma­nau, kad žmo­gus, pa­šauk­tas bū­ti mo­ky­to­ju, apie jo­kį pres­ti­žą ne­gal­vo­ja, jis su di­de­le mei­le ir at­si­da­vi­mu ve­da jau­ną žmo­gų pa­ži­ni­mo ke­liu, steng­da­ma­sis per­duo­ti ne tik ži­nias, bet ir pa­tir­tį bei ver­ty­bes, ku­rias pats yra su­kau­pęs. Ir pa­klaus­tas, ko­kį dar­bą dir­ba, iš­di­džiai at­sa­ko: „Aš Mo­ky­to­jas“.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo at­ei­ties pla­nus.
– Esu žmo­gus, my­lin­tis gam­tą ir žmo­nes, ger­bian­tis ki­to nuo­mo­nę, ga­lin­tis at­vi­rai dis­ku­tuo­ti, ne­bi­jan­tis klys­ti, ti­kin­tis, kad ge­ru­mu ga­li­ma daug ko pa­siek­ti, ir tu­rin­tis sva­jo­nę, ku­riai tik­rai bus lem­ta iš­si­pil­dy­ti…

– Ačiū už po­kal­bį.

Kal­bė­jo­si Edi­ta LUKIENĖ

Komentarai
Kiti straipsniai