Pirmadienis, 2020 m. kovo 30 d.

Spor­tiš­ka moks­lei­vė sva­jo­ja apie fut­bo­lo tre­ne­rės pro­fe­si­ją

15-me­tė Ais­tė Ja­sai­tė – Rie­ta­vo Lau­ry­no Ivins­kio gim­na­zi­jos de­vin­to­kė. Ji nuo gi­mi­mo gy­ve­na Rie­ta­ve, tu­ri vy­res­nį bro­lį, jis šiuo me­tu yra abi­tu­rien­tas. Spor­tas Ais­tės gy­ve­ni­me už­ima itin reikš­min­gą vie­tą – ji mie­liau lais­va­lai­kį lei­džia fut­bo­lo aikš­te­lė­je, nei prie kom­piu­te­rio ar su te­le­fo­nu ran­ko­je.

– Pa­pa­sa­kok, kaip se­ka­si moks­lai? Ko­kie mo­ko­mi da­ly­kai pa­tin­ka, ku­rie ne­la­bai?
– Moks­lai se­ka­si tik­rai ge­rai. Esu pa­ten­kin­ta sa­vo pa­žy­miais, nors, ži­no­ma, re­zul­ta­tai vi­sa­da ga­li bū­ti ge­res­ni, ta­čiau tam rei­kia di­džiu­lio už­si­spy­ri­mo ir daug lai­ko. Kad ir kaip keis­ta, mo­kyk­lo­je man ge­riau­siai se­ka­si pa­mo­kos, ku­rios ki­tiems yra „kos­mo­sas“ – fi­zi­ka bei che­mi­ja. Pras­čiau drau­gau­ju su lie­tu­vių kal­ba bei bio­lo­gi­ja. Be­je, pas­ta­ro­sios man la­bai pri­reiks, jei no­rė­siu sa­vo at­ei­tį sie­ti su spor­tu. Bet dar yra lai­ko, ir ti­kiu, kad įdė­jus dau­giau pa­stan­gų, vis­ką pa­siek­siu. Taip pat ga­na daž­nai da­ly­vau­ju įvai­riuo­se kon­kur­suo­se ir olim­pia­do­se, pa­si­tai­kius ga­li­my­bei, esu ak­ty­vi ne tik spor­te.

– Kuo už­si­i­mi lais­va­lai­kiu?
– Lais­va­lai­kiu bei lais­vo­mis nuo moks­lų die­no­mis žai­džiu fut­bo­lą – tai ir yra ma­no di­džiau­siais ho­bis. Jei ne­žai­džiu fut­bo­lo, ma­nau, kaip ir ki­ti pa­aug­liai gu­liu lo­vo­je ir bū­nu prie te­le­fo­no.

– Te­ko gir­dė­ti, kad da­ly­va­vai kon­kur­se „At­rask ją fut­bo­le“. Kaip se­kė­si?
– „At­rask ją fut­bo­le“ – tai kon­kur­sas ir nuo­sta­bi ga­li­my­bė dar kar­tą įro­dy­ti ber­niu­kams, kad fut­bo­las nė­ra vien tik jų spor­tas, jį ga­li žais­ti ir mer­gai­tės. Da­ly­vau­ti pa­ska­ti­no no­ras pa­ma­ty­ti, kiek ga­liu pa­siek­ti ne sa­vo mies­to ri­bo­se, o vi­sos Lie­tu­vos mas­tu bei var­žy­da­ma­si su ki­to­mis da­ly­vė­mis, ku­rias taip pat pa­lai­ko jų drau­gai, šei­mos na­riai ir pan. Ne­slėp­siu, bu­vo sun­ku iš­lai­ky­ti aukš­tas po­zi­ci­jas šia­me kon­kur­se, bet man pa­vy­ko iš­ko­vo­ti gar­bin­gą tre­či­ą­ją vie­tą. Už ją ga­vau fut­bo­lo ka­muo­lį ir la­bai dėl to džiau­giuo­si, nes kai ki­lo min­tis su­da­ly­vau­ti, iš­ban­dy­ti jė­gas, vi­siš­kai ne­si­ti­kė­jau to­kio gau­saus pa­lai­ky­mo. Ma­ne pa­lai­kė ne tik pa­žįs­ta­mi, gi­mi­nės, drau­gai, bet ir vi­sai ne­pa­žįs­ta­mi žmo­nės, ku­rie ne­pa­tin­gė­jo bal­suo­ti. Bū­tent tai ma­ne la­biau­siai ir nu­ste­bi­no bei nu­džiu­gi­no. Sma­gu, kad žmo­nės ga­li bū­ti to­kie vie­nin­gi.

– Ar yra te­kę su­si­dur­ti su ste­re­o­ti­pais, kad fut­bo­las – vy­riš­kas spor­tas?
– Ma­ma se­niau kar­to­da­vo, jog fut­bo­las yra vy­riš­kas spor­tas, bet tai, ma­nau, bu­vo juo­ko for­ma. Pa­tys vai­ki­nai, net vy­res­ni kvie­čia pa­žais­ti su jais, tuo džiau­giuo­si. Trum­piau ta­riant, dau­giau žmo­nių ma­ne pa­lai­ko ir džiau­gia­si tuo, kuo už­si­i­mu, nei prie­kaiš­tau­ja dėl ma­no pa­si­rin­ki­mo.

– Kas ta­ve at­ve­dė į fut­bo­lą, ka­da pra­dė­jai do­mė­tis šia spor­to ša­ka?
– Net ne­pa­me­nu, kas ma­ne at­ve­dė į fut­bo­lą, jį žai­džiau jau dar­že­ly­je. Mo­kyk­lo­je, ne­pri­si­me­nu ke­lin­to­je kla­sė­je, fut­bo­lo tre­ne­ris pa­kvie­tė į tre­ni­ruo­tę, nes tuo me­tu mer­gi­nų ko­man­dai rei­kė­jo var­ti­nin­kės. Nu­ė­jau į pir­mą tre­ni­ruo­tę mo­kyk­lo­je ir ki­tą die­ną iš­va­žia­vo­me į var­žy­bas. Tai bu­vo ne­ap­sa­ko­mos fut­bo­lo var­žy­bos už mū­sų mo­kyk­los mer­gi­nų ko­man­dą. At­lai­kiau vi­sus smū­gius, ne­ga­vo­me nė vie­no prie­ši­nin­kių įvar­čio. Vi­sa ko­man­da, mo­ky­to­jas, o ypač aš bu­vo­me la­bai nu­ste­bę. Taip ir pra­si­dė­jo ma­no fut­bo­lo ke­lias. Da­bar jau se­no­kai ne­be­sto­viu var­tuo­se, ne­bent ko­man­dos var­ti­nin­kė ne­ga­li ir ten­ka ją pa­va­duo­ti.

– Da­ly­vau­ji ir skau­tų veik­lo­je. Kuo ji įdo­mi?
– Skau­tau­ju jau šeš­tus me­tus. Su skau­tais ga­li­ma pa­tir­ti ne­įkai­no­ja­mų įspū­džių, su­si­ras­ti nau­jų drau­gų net iš ki­tų ša­lių, va­sa­ras pra­leis­ti ne­už­mirš­ta­mo­se sto­vyk­lo­se, ei­ti į žy­gius ir įgau­ti nau­jos pa­tir­ties. Skau­tai ug­do sa­va­ran­kiš­ką, iš­gy­ve­ni­mui pa­si­ruo­šu­sį žmo­gų, dėl to man ir pa­tin­ka ši veik­la.

– Ko­dėl, ta­vo ma­ny­mu, spor­tas rei­ka­lin­gas jau­nam žmo­gui?
– Ma­nau, spor­tas la­bai svar­bus tiek jau­nam, tiek vy­res­niam, nes kai ne­spor­tuo­ju (tai bū­na la­bai re­tai), gu­liu lo­vo­je su te­le­fo­nu. Yra daug jau­nuo­lių, ku­rie vi­siš­kai ne­spor­tuo­ja, gy­ve­na pa­sy­viai, o tai tik­rai nė­ra ge­rai mū­sų svei­ka­tai. La­bai no­rė­čiau pa­ska­tin­ti jau­ni­mą leis­ti lai­ką gry­na­me ore, o ne tū­no­ti lo­vo­je.

– Kuo sva­jo­jai bū­ti už­au­gu­si? Ko­kia sva­jo­nių pro­fe­si­ja da­bar?
– Vai­kys­tė­je sva­jo­jau bū­ti po­li­ci­nin­ke. Ir man ši pro­fe­si­ja pa­tin­ka, bet šiuo me­tu sa­vo at­ei­tį no­rė­čiau sie­ti su spor­tu. Gal­vo­ju apie fut­bo­lo tre­ne­rės pro­fe­si­ją, ne­se­niai su­si­mąs­čiau ir apie spor­to ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mą. Šir­dis la­biau links­ta prie tre­ne­rės dar­bo, tad, ko ge­ro, ties juo ir ap­si­sto­siu.

– Kaip ma­nai, ar Rie­ta­ve pa­kan­ka veik­lų ir už­si­ė­mi­mų jau­nam žmo­gui?
– Ma­no nuo­mo­ne, Rie­ta­ve tik­rai yra veik­lų, ku­rio­se ga­li at­ras­ti sa­ve, tik rei­kia ne­tin­gė­ti ieš­ko­ti, kas tau pa­tin­ka. Ma­ne ne­se­niai iš­rin­ko į Rie­ta­vo jau­ni­mo rei­ka­lų ta­ry­bą, ten ir sprę­si­me klau­si­mus apie jau­ni­mo ak­ty­vu­mą, bū­re­lius. Mū­sų mies­te yra ne­ma­žai bū­re­lių, o jei ne­ran­di sau tin­ka­mo, ga­li ieš­ko­ti ki­tuo­se mies­tuo­se. Ži­no­ma, kyla pro­ble­ma dėl va­ži­nė­ji­mo, bet jei yra di­de­lis no­ras, at­si­ran­da ir ga­li­my­bių.

– Ačiū už pokalbį!

Da­lia BARCYTĖ

Nuotraukoje: Aistė neįsivaizduoja savęs be futbolo ir skautavimo.

Komentarai
Kiti straipsniai