Sekmadienis, 2020 m. sausio 26 d.

Po­ka­rio me­tų bib­lio­te­kos ve­dė­ja

Plun­gės vie­šo­ji bib­lio­te­ka šiais me­tais šven­čia 80-me­tį. To­dėl ne­se­niai „Že­mai­čių sau­lu­tės“ laik­raš­ty­je (spa­lio 18 d., Nr. 12, p. 8) bu­vo iš­spaus­din­tas straips­nis apie bib­lio­te­kos is­to­ri­ją, ku­ria­me pa­mi­nė­ti vi­si nuo įkū­ri­mo me­tų dir­bę bib­lio­te­kos va­do­vai. Ir ką jūs ma­to­te, at­ei­na vie­ną die­ną į bib­lio­te­ką bu­vęs Aka­de­mi­ko Adol­fo Ju­cio pa­grin­di­nės mo­kyk­los di­rek­to­rius Kęs­tu­tis Var­pio­tas ir sa­ko: „Ar ži­no­te, kad 1945–1948 m. dir­bu­si bib­lio­te­kos ve­dė­ja Ro­žė Braz­dei­ky­tė yra ma­no ma­ma ir ji gy­ve­na Plun­gė­je?“

Bu­vo di­de­lė staig­me­na, mes to ne­ži­no­jo­me. O kaip ži­no­ti, jei nie­kas ne­pa­sa­ko ir nie­kur ne­pa­ra­šy­ta. Prieš 20 me­tų, kai šven­tė­me bib­lio­te­kos 60-me­tį, bu­vo dar dau­giau gy­vų bib­lio­te­ki­nin­kių, dir­bu­sių se­niau, bet ta­da nė vie­na iš jų ne­už­si­mi­nė apie R. Braz­dei­ky­tę. Gal kad ši dir­bo ne­il­gai, vie­na, ir, ma­tyt, nie­kam ne­si­pa­sa­ko­jo. Be to, ir pa­var­dė pa­si­kei­tė. Anks­čiau dir­bu­si Braz­dei­ky­tė ta­po Var­pio­tie­ne. Ir to­dėl ta­da net ne­bu­vo pa­kvies­ta į ju­bi­lie­ji­nį ren­gi­nį. Jei­gu ne sū­nus, bū­tu­me nie­ko apie ją ir da­bar ne­ži­no­ję. O su­ži­no­ti tik­rai ver­tė­jo.
Bu­vau nu­ė­ju­si pas ger­bia­mą Ro­žę į jos na­mus. Ji gy­va ir svei­ka, ge­rai at­ro­do, ge­ros at­min­ties, kas­dien ra­šo die­no­raš­tį, jau­na sie­la ir šir­di­mi, nors jau ei­nan­ti 95-uo­sius me­tus.
Ro­žė Braz­dei­ky­tė gi­mė 1925 m. Ei­tu­čių kai­me, Kar­te­nos se­niū­ni­jo­je, Kre­tin­gos ra­jo­ne. Jos tė­vai ten tu­rė­jo ūkį. Tė­ve­lį Ste­po­ną Braz­dei­kį Ro­žė pri­si­me­na bu­vus ap­si­švie­tu­sį, jis daug skai­tė, daug ži­no­jo, vis­kuo do­mė­jo­si, nors di­de­lių moks­lų ir ne­bu­vo bai­gęs. Au­gi­no ba­lan­džius, triu­šius, la­bai my­lė­jo ma­žą šu­ne­lį. Bu­vo įren­gęs na­mus gan­drams. Ma­ma Bro­nis­la­va bu­vo la­bai darbš­ti. Braz­dei­kiai tu­rė­jo dvi duk­ras – Rū­tą ir ket­ve­riais me­tais už ją jau­nes­nę Ro­žę.
Sa­vo kai­me pa­bai­gu­si pra­di­nės mo­kyk­los 4 kla­ses, Ro­žė iš­vy­ko mo­ky­tis į Ku­liuos. Nuo Ku­lių iki na­mų – 10 ki­lo­met­rų, to­dėl grįž­da­vo tik sa­vait­ga­liais, kad ap­lan­ky­tų na­miš­kius ir nu­si­neš­tų mais­to ki­tai sa­vai­tei. Pa­pras­tai ei­da­vo pės­čio­mis, kar­tais kas nors su ar­kliais pa­vė­žė­da­vo. Ta­da, sa­ko, bū­da­vo sma­gu. Mo­kė­si tik la­bai ge­rais pa­žy­miais. 1940 m. bai­gė Ku­lių mo­kyk­lą. Ga­bi mer­gai­tė no­rė­jo mo­ky­tis to­liau, bet tė­vas ne­be­lei­do, rei­kė­jo dirb­ti ūky­je. Ro­žė įsto­jo į Jau­nų­jų ūki­nin­kų bū­re­lį. Te­ko tė­ve­lių ūky­je pa­dir­bė­ti, ga­ny­ti kar­ves, nors mer­gai­tei, tai ne­la­bai pa­ti­ko. Vos kar­vės su­gul­da­vo pail­sė­ti, ji im­da­vo kny­gą. 1945 m. ru­de­nį Ro­žė at­vy­ko mo­ky­tis į at­si­da­riu­sią Plun­gės Va­ka­ri­nę mo­kyk­lą, o die­no­mis dir­bo bib­lio­te­ko­je. Pri­si­me­na, kaip pir­mą­ją dar­bo die­ną tu­rė­jo pa­ti per­neš­ti vi­są kny­gų fon­dą iš Vy­tau­to gat­vė­je bu­vu­sio rū­sio ar san­dė­lio (maž­daug iš ten, kur il­gus me­tus bu­vo po­li­ci­jos pa­sta­tas). Bib­lio­te­ka bu­vo Se­na­mies­čio aikš­tė­je esan­čia­me na­me, jei ge­rai pri­si­me­na, to­je vie­to­je, kur da­bar „Aki­mir­ka“. Ten bib­lio­te­kai ant­ra­me aukš­te bu­vo skir­tas kam­ba­rys su vaiz­du į Se­na­mies­čio aikš­tę. Ga­vo len­ty­nų kny­goms ir įren­gė bib­lio­te­ką. Kny­gų bu­vo ne­daug, bu­vo ga­li­ma pa­skai­ty­ti ir laik­raš­čių. Vė­liau su ar­kliais kny­gų va­žiuo­da­vo par­si­vež­ti iš Tel­šių, tu­rė­da­vo kny­gų są­ra­šus. Apie dar­bą bib­lio­te­ko­je Ro­žė sa­kė, jog kny­gų fon­das ne­bu­vo di­de­lis, o ir skai­ty­to­jų ne­bu­vo daug. Ji dir­bo vie­na, va­ka­rais lan­kė va­ka­ri­nę mo­kyk­lą. Mo­kė­si la­bai ge­rai. Ta­čiau dėl moks­lų kar­tais tek­da­vo už­da­ry­ti bib­lio­te­ką. Vie­ną kar­tą eg­za­mi­nų me­tu už­ra­šė la­pe­lį, kad bib­lio­te­ka lai­ki­nai už­da­ry­ta, o kaip tik tą die­ną bu­vo at­vy­kęs tik­rin­to­jas iš Tel­šių. Ra­dęs raš­te­lį, net ne­su­ti­kęs bib­lio­te­ki­nin­kės, iš­vy­ko. Po po­ros die­nų at­ėjo kaž­koks po­nas, pa­klau­sė, ar ji esan­ti bib­lio­te­kos ve­dė­ja. Ta­da ap­gai­les­tau­da­mas pa­sa­kė, kad jau ne­be, nes nuo šiol ve­dė­ju bu­si­ąs jis. Ro­žė sa­kė dėl to nė kiek ne­nu­si­mi­nu­si, nes prieš tai jau bu­vo pa­ste­bė­ju­si, kad prie jos kim­ba sau­gu­mo dar­buo­to­jai no­rė­da­mi, kad jiems dirb­tų. To­dėl iš­ėji­mas iš bib­lio­te­kos bu­vo be­veik kaip iš­si­gel­bė­ji­mas. Apie tai pa­pa­sa­ko­jo tė­ve­liui, ku­ris pa­ta­rė grei­čiau ding­ti iš Plun­gės.
Mums da­bar ne­aiš­ku, koks vy­ras Ro­žei pa­sa­kė, kad pe­rims bib­lio­te­ką. Nes po R. Braz­dei­ky­tės 1948 m. bib­lio­te­kos ve­dė­ja bu­vo Ali­na Ul­čins­kai­tė, o bib­lio­te­ki­nin­kė – Bro­nė Do­mar­kai­tė. Tai­gi nuo 1948 m. jau dir­bo dvie­se. O, jei­gu įvyk­tų dar vie­nas ste­buk­las, ir su­ži­no­tu­me, kad yra ir ki­tų gy­vų po­ka­rio me­to liu­dy­to­jų, ži­nan­čių ką nors apie Plun­gės bib­lio­te­ką… Jei ne, bib­lio­te­kos is­to­ri­jo­je liks bal­ta dė­mė.
Kad ka­da nors bib­lio­te­ka bū­tų bu­vu­si Se­na­mies­čio aikš­tė­je, taip pat ne­ži­no­jo­me. Tai di­de­lė nau­jie­na. O R. Braz­dei­ky­tė-Var­pio­tie­nė tei­gia ten dir­bu­si net 3 me­tus. Vė­liau, t. y. 1948–1951 m., bib­lio­te­ko­je dir­bu­si B. Do­mar­kai­tė-Bog­da­no­va sa­kė bib­lio­te­ką bu­vus Vy­tau­to gat­vė­je, maž­daug ten, kur da­bar įsi­kū­ru­si kan­ce­lia­ri­nių pre­kių par­duo­tu­vė „Mo­zai­ka“. B. Do­mar­kai­tė-Bog­da­no­va pa­sa­ko­jo, kad jos ve­dė­ja A. Ul­čins­kai­tė ne­il­gai te­dir­bo, gal tik me­tus. Nors pas­ta­ro­ji dir­bo la­bai ge­rai, prie jos nuo­lat ki­bo daž­nai į bib­lio­te­ką už­su­kan­tys sau­gu­mie­čiai. Po­ka­ris bu­vo sun­kus ir bib­lio­te­ki­nin­kams, ir pa­čioms bib­lio­te­koms.
Iš­ėju­si iš bib­lio­te­kos, Ro­žė va­sa­rą pra­lei­do pas tė­vus, o ru­de­nį pra­dė­jo dirb­ti Alek­san­dra­vo kai­mo mo­kyk­lo­je, įkur­to­je pri­va­čia­me na­me. Ta­čiau grį­žo to na­mo sa­vi­nin­ko sū­nus, no­rė­jęs mo­ky­to­jau­ti sa­vo na­muo­se, ir Ro­žė bu­vo per­kel­ta į Ku­lių mies­te­lio mo­kyk­lą, ku­rio­je pa­ti anks­čiau mo­kė­si. Pir­mais me­tais bu­vo pir­mo­kė­lių mo­ky­to­ja, ant­rais – ant­ro­kė­lių. Pa­ti­ko dirb­ti mo­kyk­lo­je, ji my­lė­jo vai­kus, ir jie ją. Dir­bo ge­rai, ją ver­ti­no kaip ge­rą mo­ky­to­ją. Ne tik mo­kė, bet ir or­ga­ni­zuo­da­vo už­kla­si­nę veik­lą: sa­vi­veik­los bū­re­lius, ra­te­lius. Bu­vo kū­ry­bin­ga, pa­ti ra­šy­da­vo vai­di­ni­mų sce­na­ri­jus. Šio mies­te­lio mo­kyk­lo­je tuo­met dir­bo daug mo­ky­to­jų, vi­si bu­vo drau­giš­ki, ge­rai su­gy­ve­no. Ta­čiau me­tai, kai ji dir­bo Ku­liuo­se – ne pa­tys ge­riau­si jos gy­ve­ni­me. Ta­da vy­ko ko­lū­kių kū­ri­mas, trė­mi­mai į Si­bi­rą, žo­džiu, sun­kūs po­ka­rio lai­kai, su­luo­ši­nę ne vie­nos šei­mos li­ki­mus. Daug žmo­nių nu­žu­dy­ta be prie­žas­ties. Skau­di ne­lai­mė ne­ap­len­kė ir Braz­dei­kių šei­mos. Taip at­si­ti­ko ir su jos tė­ve­liu – jį per klai­dą nu­žu­dė par­ti­za­nai. Pas­kui at­ėjo at­si­pra­šy­ti, bet iš nu­mi­ru­sių­jų ne­pri­kel­si. Ro­žė pa­sa­ko­jo, kaip jai bu­vo pra­neš­ta apie tė­ve­lio mir­tį, apie skau­džias tų die­nų gy­ve­ni­mo pa­tir­tis, apie bai­mę dėl sa­vo šei­mos na­rių. Po šios ne­lai­mės ma­ma pa­li­ko na­mus Ei­tu­čių kai­me ir iš­vy­ko pas duk­rą į Ku­lius. Ta­čiau ap­lin­ky­bės su­si­klos­tė taip, kad Ku­liuo­se ne­bu­vo są­ly­gų gy­ven­ti. To­dėl, bai­gu­si mo­ky­ti ant­ra­kla­sius, Ro­žė kar­tu su ma­ma per­si­kė­lė į Plun­gę. Tuo­met trū­ko mo­ky­to­jų, ją kvie­tė mo­ky­to­jau­ti, ta­čiau Ro­žė, ma­ny­da­ma, kad ne­tu­ri tin­ka­mo iš­si­la­vi­ni­mo, at­si­sa­kė ir nu­spren­dė įsi­dar­bin­ti „Li­nų au­di­nių“ fab­ri­ke. Pra­dė­jo nuo san­dė­li­nin­kės, pas­kui dir­bo Kad­rų sky­riu­je. Mo­kė­si, kė­lė kva­li­fi­ka­ci­ją Eko­no­mi­kos ir pla­na­vi­mo kur­suo­se. 1952 m. bai­gė šiuos kur­sus la­bai ge­rais pa­žy­miais. Pra­dė­jo dirb­ti Pla­na­vi­mo sky­riu­je. 1974 m. įsto­jo į leng­vo­sios pra­mo­nės tech­ni­nės kū­ry­bos liau­dies uni­ver­si­te­tą ir 1976 m. bai­gė šio uni­ver­si­te­to teks­ti­lės fa­kul­te­tą, ap­gy­nė di­plo­mi­nį dar­bą „Dar­bo na­šu­mo au­gi­mas“. Pla­na­vi­mo sky­riaus vir­ši­nin­kui iš­vy­kus iš Plun­gės, pa­skir­ta Pla­na­vi­mo sky­riaus vir­ši­nin­ke. Ta­čiau toks at­sa­kin­gas dar­bas Ro­žei ne­pa­ti­ko, su­ra­do į sa­vo vie­tą ki­tą dar­buo­to­ją, o pa­ti „Li­nų au­di­nių“ fab­ri­ke iki pat fab­ri­ko pri­va­ti­za­vi­mo dir­bo eko­no­mis­te. Jos vy­ras An­drius Var­pio­tas fab­ri­ke dir­bo vai­ruo­to­ju. Ro­žė pa­sa­ko­jo, kaip jie­du ne­sun­kiai ga­vo skly­pą na­mui sta­ty­ti pa­čia­me Plun­gės cen­tre, nes su­ti­ko im­ti to­je vie­to­je, ku­rios nie­kas ne­no­rė­jo – ten bu­vo kle­bo­ni­jos tven­ki­nys. Ro­žės vy­ras dir­bo vai­ruo­to­ju ir tu­rė­jo ga­li­my­bę pri­vež­ti daug grun­to, kad tven­ki­nį už­vers­tų. Na­mą pa­si­sta­tė la­bai grei­tai, per dve­jus me­tus. Ro­žė pa­sa­ko­jo, kad jie pir­mie­ji Plun­gė­je įsi­gi­jo au­to­mo­bi­lį „Mosk­vi­čių“. Pa­sky­rą au­to­mo­bi­liui ga­vo Ro­žė už ge­rą dar­bą „Li­nų au­di­nių“ fab­ri­ke, ta­čiau vai­ra­vo jos vy­ras. Vė­liau nu­si­pir­ko „Ži­gu­lius“, po to ki­tą mašiną.
Ro­žė su vy­ru An­driu­mi gy­ve­no la­bai gra­žiai. Vy­ras bu­vo darbš­tus, ge­ras tė­vas. Abu iš­au­gi­no du sū­nus – Ed­mun­dą ir Kęs­tu­tį. Vai­kus au­gin­ti dir­ban­tiems tė­vams pa­dė­jo Ro­žės ma­ma. Sū­nūs mo­kė­si tre­čio­jo­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je (da­bar „Sau­lės“ gim­na­zi­ja). Bai­gęs vi­du­ri­nę, Ed­mun­das iš­vy­ko mo­ky­tis į Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­tą. Yra dir­bęs Kau­no me­di­ci­nos uni­ver­si­te­to kli­ni­kų val­dy­mo ta­ry­bos di­rek­to­riu­mi. Jis yra gy­dy­to­jas uro­lo­gas, Kau­no me­di­ci­nos uni­ver­si­te­to ta­ry­bos, Lie­tu­vos uro­lo­gų moks­li­nės drau­gi­jos tarp­tau­ti­nės chi­rur­gų drau­gi­jos na­rys. Ed­mun­do žmo­na Ni­jo­lė – pro­vi­zo­rė. Jau­nes­ny­sis Ro­žės sū­nus Kęs­tu­tis – mo­ky­to­jas, bai­gė Šiau­lių K. Preik­šo pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą. Nuo 1995 m. bu­vo Plun­gės Jau­ni­mo mo­kyk­los di­rek­to­rius, o 2001–2017 me­tais – Aka­de­mi­ko Adol­fo Ju­cio pa­grin­di­nės mo­kyk­los di­rek­to­rius. Žmo­na Ri­ta – taip pat mo­ky­to­ja. Ro­žė tu­ri 4 vai­kai­čius ir 4 pro­vai­kai­čius.
Mo­te­ris vi­sa­da my­lė­jo kny­gas, ne tik skai­tė, bet ir pa­ti ra­šė. Ir da­bar te­be­ra­šo die­no­raš­tį, ku­ria po­ezi­ją. Jos vai­kai 85-ojo ju­bi­lie­jaus pro­ga iš­lei­do ir pa­do­va­no­jo ma­mai jos pa­čios kū­ry­bos kny­gą. Šio­je kny­go­je at­si­spin­di vi­sas Ro­žės gy­ve­ni­mas.
„No­rė­čiau pa­pil­dyt tą sap­ną
Ir iš sa­vęs, kiek ga­liu.
Jau­nys­tė­je la­bai my­lė­jau kny­gą,
Dar ir da­bar ją my­liu.“
Sa­vo kny­go­je Ro­žė ei­liuo­tai pa­sa­ko­ja pri­si­mi­ni­mus pra­dė­da­ma nuo vai­kys­tės, jo­je – na­mai, drau­gai, šei­ma. Lyg skai­ty­tum žmo­gaus gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją su pa­mąs­ty­mais. Jai skau­da šir­dį, kad ne­be­ga­li skai­ty­ti kaip anks­čiau, ra­šo apie kar­tais už­plūs­tan­čią vie­nat­vę, dė­ko­ja vai­kams, ku­rie ja rū­pi­na­si. Kny­go­je yra jos pa­čios su­da­ry­tas ir nu­pieš­tas šei­mos ge­ne­a­lo­gi­nis me­dis.
Vy­ro An­driaus gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja ap­ra­šy­ta pra­ėjus ket­ve­riems me­tams po jo mir­ties, taip pat ei­lė­mis. Džiau­gia­si jo ge­ru­mu, darbš­tu­mu, mei­le ir rū­pes­čiu. Su juo iš­gy­ve­no 56-erius ben­dro gy­ve­ni­mo me­tus. Pa­ti se­nat­vė­je jį slau­gė ir už­de­gė mirš­tan­čiam žva­kę.
„Ne­ma­lo­nus gruo­dis man la­bai,
Ne dėl to, kad var­gi­no le­dai,
To­dėl, kad gruo­dį pa­li­ko žmo­gus,
Su ku­riuo iš­gy­ve­nom il­gus me­tus.“
Ei­lė­se ne­gai­li ge­rų žo­džių vy­ro pa­mo­tei. Ji jos vy­rui bu­vo kaip ma­ma, o ir mar­čiai la­bai ge­ra. Su liū­de­siu mi­ni žie­mą, nes žie­mos mė­ne­siais iš gy­ve­ni­mo iš­ėjo ar­ti­miau­si ir my­li­miau­si žmo­nės: tė­ve­lis – gruo­dį, ma­ma – va­sa­rį, vy­ras – sau­sį.
Ant­ro­ji R. Var­pio­tie­nės po­ezi­jos kny­ga „Pri­si­mi­ni­mai“ pa­si­ro­dė 2015 m. Ją Šiau­liuo­se iš­lei­do Ro­žės vai­kai­tis Ka­ro­lis su žmo­na Ro­mu­al­da ir pa­do­va­no­jo mo­čiu­tės 90-me­čio pro­ga.
Ra­šy­mas mo­te­riai pa­de­da iš­lai­ky­ti ge­rą at­min­tį ir ašt­rų pro­tą. Bu­vo įdo­mu ir ma­lo­nu su ja kal­bė­tis tiek apie pra­ei­tį, tiek apie da­bar­tį. Nors vy­ras mi­ręs, o sū­nūs gy­ve­na at­ski­rai, Ro­žė yra ne vie­na, na­mus sau­go gra­žuo­lė vo­kie­čių avi­ga­nė Bo­na, o tro­bo­je su ja čiul­ba nar­ve­ly­je gy­ve­nan­tis paukš­čiu­kas. Sū­nus Kęs­tu­tis kas­dien at­ei­na ap­lan­ky­ti, pa­kur­ti kros­nies, pa­si­kal­bė­ti.
No­ri­me Kęs­tu­čiui Var­pio­tui pa­dė­ko­ti, kad pa­pa­sa­ko­jo mums apie ma­mą, bu­vu­sią vie­ną pir­mų­jų bib­lio­te­ki­nin­kių. Taip pat – už tai, kad pa­ly­dė­jo ją į bib­lio­te­kos 80-me­tį.

Oti­li­ja Juo­za­pai­tie­nė

Nuotraukoje: Ro­žė kas­dien ra­šo die­no­raš­tį.

Komentarai
Kiti straipsniai