Ketvirtadienis, 2024 m. kovo 28 d.

Ša­lia kul­tū­ros cen­tro esan­čią elek­tros trans­for­ma­to­ri­nę pa­puo­šė įspū­din­gas pie­ši­nys

Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros cen­tras įgy­ven­di­no pro­jek­tą II Tarp­tau­ti­nis fes­ti­va­lis „Ogins­kių sos­ti­nė – Rie­ta­vas“, ku­rio vie­na iš veik­lų – gat­vės me­no kū­ri­nio įgy­ven­di­ni­mas Rie­ta­ve. Šiuo­lai­ki­nis me­nas po­pu­lia­rus vi­sa­me pa­sau­ly­je, tad šiuo pro­jek­tu sie­kia­ma, kad ši me­no ša­ka pa­siek­tų ir Rie­ta­vą.

Pa­si­tel­kus vie­tos me­ni­nin­kus ir dai­li­nin­kus, bu­vo pa­siū­ly­tas me­ni­nin­kas iš Uk­rai­nos An­ton Akey. Pieš­ti jam pa­dė­jo Ka­tia Hu­me­niuk. Me­ni­nin­kas spe­cia­liai Rie­ta­vui su­kū­rė uni­ka­lų, sa­vi­tą sti­lių tu­rin­tį es­ki­zą, ku­ris at­gi­mė fres­ko­je ša­lia kul­tū­ros cen­tro esan­čios elek­tros trans­for­ma­to­ri­nės. Kaip pa­sa­ko­jo kul­tū­ros cen­tro di­rek­to­rė Bi­ru­tė Ged­mi­nai­tė, pir­mi­nis pla­nas bu­vo pieš­ti ant grin­di­nio, ta­čiau ga­liau­siai nu­spręs­ta im­tis fres­ki­nės ta­py­bos ant pa­sta­to. „Mū­sų tiks­las – at­neš­ti į Rie­ta­vą šiuo­lai­ki­nio me­no, jo čia trūks­ta. Iš pra­džių pie­ši­nio vie­ta bu­vo nu­ma­ty­ta mies­to cen­tre, ta­čiau pa­si­kei­tus es­ki­zui ir val­džios po­žiū­riui, nu­tar­ta jį pieš­ti ša­lia kul­tū­ros cen­tro. Prieš pra­de­dant vis­ką įgy­ven­din­ti, rei­kė­jo ap­gal­vo­ti, koks bus ga­lu­ti­nis va­rian­tas ir ar mes bū­tent taip no­ri­me rep­re­zen­tuo­ti Rie­ta­vą“, – sa­kė B. Ged­mi­nai­tė. Bu­vo pa­si­rink­tas ant­ras me­ni­nin­ko su­kur­tas es­ki­zas, jis il­gą lai­ką bu­vo de­rin­tas ir ko­re­guo­tas, kol pa­siek­tas va­rian­tas, ku­rį ma­to­me da­bar. Au­to­riui bu­vo pa­teik­tas už­da­vi­nys su­kur­ti fres­ką, ku­ri at­spin­dė­tų Rie­ta­vą kaip švie­sos sklei­dė­ją ir ino­va­ci­jų cen­trą.
Iš Uk­rai­nos at­vy­ku­sį me­ni­nin­ką pa­si­ti­ko ir tam tik­ri iš­šū­kiai – pra­dė­jus pieš­ti, la­bai li­jo, tad da­žai nu­bėg­da­vo. Tik­ra­sis dar­bas pra­si­dė­jo lap­kri­čio 17-ąją, kai ant sie­nos pa­si­ma­tė pir­mie­ji štri­chai. Pie­šiant bu­vo ieš­ko­ma tin­ka­mos spal­vi­nės ga­mos, kad spal­vos ne­rėž­tų akies, bū­tų sub­ti­liai ir ma­lo­niai akiai pa­teik­ti pa­si­rink­ti sim­bo­liai. Pie­šia­ma bu­vo purš­kia­mais daž­nais ant fa­sa­di­nių da­žų pa­grin­do. Su šiuo pie­ši­niu į Rie­ta­vą at­ei­na nau­ja me­no rū­šis. Ti­ki­ma­si, kad tai bus tik pra­džia, nes šiuo­lai­kiš­kų da­ly­kų Rie­ta­ve nė­ra daug. To­kiu bū­du į mies­tą ban­do­ma įneš­ti jau­nat­viš­ku­mo. Pie­ši­nys pieš­tas pa­si­tel­kus sim­bo­lius – sau­lė sim­bo­li­zuo­ja lem­pu­tę, liū­tas sau­go mies­tą, o jo uo­de­ga – kaip žai­bas, sim­bo­li­zuo­jan­tis elek­tros at­si­ra­di­mą Rie­ta­ve. Mė­ly­na spal­va pa­si­rink­ta dėl aso­cia­ci­jų su Rie­ta­vo her­bu. Ki­to­je sie­nos pu­sė­je pa­vaiz­duo­ta tar­si Rie­ta­vo ana­to­mi­ja, ku­rio­je at­si­spin­di gam­ta, kul­tū­ra ir moks­las.
Pie­ši­nio au­to­rius sa­kė, kad dirb­ti Rie­ta­ve jam pa­ti­ko, la­bai kū­ry­biš­kai nu­tei­kė mu­zi­kos gar­sai, sklin­dan­tys iš My­ko­lo Kle­o­po Ogins­kio me­no mo­kyk­los. A. Akey pa­sa­ko­jo, kad Rie­ta­vo žmo­nės la­bai drau­giš­ki ir ma­lo­nūs, at­ei­da­vo ne tik pa­si­kal­bė­ti, bet ir at­neš­da­vo įvai­rių gė­ry­bių – me­daus, obuo­lių sul­čių, na­mi­nio vy­no, ki­tų ska­nu­my­nų. Me­ni­nin­kui la­bai ar­ti­ma gam­ta, tad pir­mo­mis die­no­mis, kai li­jo, jis ap­žiū­rė­jo par­ką. Šis pa­li­ko di­džiu­lį įspū­dį, dar la­biau įkvė­pė kū­ry­bai. „Prie to­kio ti­po me­no dau­gu­ma žmo­nių ne­pri­ei­na, o čia žmo­nės ga­lė­jo ir pa­ben­drau­ti su me­ni­nin­ku, ir ste­bė­ti pie­ši­mo pro­ce­są. Tu­rė­jo­me min­čių su­reng­ti ir di­des­nį fes­ti­va­lį, pa­si­kvies­ti dau­giau me­ni­nin­kų, šio­je te­ri­to­ri­jo­je bū­tų at­si­ra­dę ir dau­giau pie­ši­nių. Vis­kas lie­ka ne­to­li­mo­je at­ei­ty­je. Tai kaip tram­ply­nas į šiuo­lai­ki­nį me­ną ir jo sklai­dą Rie­ta­ve“, – sa­kė B. Ged­mi­nai­tė.

Da­lia BARCYTĖ

Nuotraukoje: Menininkai piešę piešinį (dešinėje) kartu su kultūros centro direktore B. Gedminaite ir Vincu Andriuška.

Komentarai
Kiti straipsniai