Ma­no vi­sas gy­ve­ni­mas – dar­bas

Taip sa­kė jau be­veik dvi­de­šimt me­tų Plun­gės vai­kų glo­bos agen­tū­ro­je „Cy­ru­lis“ vai­kų die­nos už­im­tu­mo cen­tro va­do­ve dir­ban­ti Aud­ro­nė Ki­se­lio­va. Ji taip pat už­si­mi­nė, kad pe­da­go­gi­nį dar­bą dir­ba net ke­tu­rias­de­šimt me­tų.

„Esu pe­da­go­gė pa­gal pa­šau­ki­mą. Man šis dar­bas la­bai pa­tin­ka. Apie mo­ky­to­jos spe­cia­ly­bę sva­jo­jau nuo vai­kys­tės. Bu­vau įsi­ti­ki­nu­si, kad tap­siu ja, ir ta­pau… – apie iš­si­pil­džiu­sią sva­jo­nę džiu­giai kal­bė­jo A. Ki­se­lio­va.
Net ke­tu­ris de­šimt­me­čius pe­da­go­ge dir­ban­ti mo­te­ris pa­sa­ko­jo, kad 1977 me­tais, bai­gu­si Klai­pė­dos pe­da­go­gi­nę mo­kyk­lą, dar vi­sai jau­nu­tė su vy­ru ir pir­ma­gi­miu sū­nu­mi grį­žo į gim­tą­ją Plun­gę. Čia jau­na spe­cia­lis­tė įsi­dar­bi­no lop­še­ly­je-dar­že­ly­je „Lie­pai­tė“ (da­bar šia­me pa­sta­te įsi­kū­ru­si pe­da­go­gi­nė psi­cho­lo­gi­nė tar­ny­ba) ir dir­bo auk­lė­to­ja ke­tu­rio­li­ka me­tų.
Po to bu­vo pa­kvies­ta dirb­ti pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja į tuo­me­ti­nę Plun­gės penk­tą­ją vi­du­ri­nę mo­kyk­lą (da­bar – „Ry­to“ pa­grin­di­nė mo­kyk­la).
„Tais lai­kais gims­ta­mu­mas bu­vo di­de­lis. Vai­kų į pir­mas kla­ses su­si­rink­da­vo la­bai daug. Tad, aiš­ku, trū­ko ir mo­ky­to­jų, nes tek­da­vo pa­pil­do­mai su­for­muo­ti kla­sių. Lai­ko ap­si­spręs­ti tap­ti mo­ky­to­ja tu­rė­jau tik tris die­nas. Ir ap­si­spren­džiau… Ga­vau pir­mo­kė­lių kla­sę. Taip ir pra­si­dė­jo ma­no dar­bas mo­kyk­lo­je. Ka­dan­gi ne­tu­rė­jau tin­ka­mo iš­si­la­vi­ni­mo, nu­spren­džiau to­liau siek­ti moks­lų ir kop­ti kar­je­ros laip­tais. Tad dir­bau su vai­kais ir kar­tu mo­kiau­si. 1999-ai­siais bai­giau Klai­pė­dos uni­ver­si­te­tą ir ga­vau Edu­ko­lo­gi­jos ba­ka­lau­ro laips­nį bei įsi­gi­jau so­cia­li­nio pe­da­go­go spe­cia­ly­bę“, – pa­sa­ko­jo A. Ki­se­lio­va ir pri­dū­rė, kad tuo­me­ti­nė­je penk­to­jo­je vi­du­ri­nė­je dir­bo try­li­ka me­tų.
Die­nos už­im­tu­mo cen­tro va­do­vė pa­brė­žė, kad nuo vai­kys­tės bu­vo la­bai ak­ty­vi, už­si­ė­mė įvai­ria veik­la, se­kė­si ly­de­riau­ti, ta­čiau vai­kys­tės sva­jo­nė­se pe­da­go­go dar­bas vi­sa­da bu­vo pir­mo­je vie­to­je. Mo­te­ris taip pat mi­nė­jo, kad daug me­tų už­si­ė­mė leng­vą­ja at­le­ti­ka, net sep­ty­ne­rius me­tus lan­kė dra­mos bū­re­lį. „Vi­sa­da bu­vau ko­mu­ni­ka­bi­li, mė­gau ben­drau­ti. Pa­si­žy­mė­jau ir or­ga­ni­za­ci­niais ga­bu­mais. Nuo­lat bū­da­vau ap­sup­ta drau­gų. Kai bu­vo­me vai­kai, kur­da­vo­me įvai­rius vai­di­ni­mus, rink­da­vo­me pi­ni­gus už bi­lie­tus į sa­vo pa­čių su­kur­tą te­at­rą, o bi­lie­tu­kus pa­si­da­ry­da­vo­me iš me­džių la­pų, net iš stik­lo šu­kių. Už su­rink­tus pi­ni­gus pirk­da­vo­me sal­dai­nių. Juos val­gy­da­vo­me vi­si kar­tu – ir ar­tis­tai, ir žiū­ro­vai, ir tie, ku­rie ne­tu­rė­da­vo bi­lie­tams pi­ni­gų“, – šil­tais vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si pe­da­go­gė ir at­si­du­su­si pri­dū­rė, jog da­bar vai­kai žai­džia tik te­le­fo­nais ar­ba kom­piu­te­riais.
Kaip pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė, te­ko šiek tiek pa­dir­bė­ti ir tuo­me­ti­nia­me laik­raš­ty­je „Bras­ta“ re­kla­mos agen­te, taip pat – Vai­ko tei­sių ap­sau­gos sky­riu­je. Ta­čiau dar­bas su vai­kais bu­vo pir­mo­je vie­to­je, be jo ne­įsi­vaiz­da­vo sa­vo gy­ve­ni­mo. „Nie­ka­da ne­su­si­mąs­čiau, kad rei­kia ką nors keis­ti, nors ir te­ko trum­pai pa­dir­bė­ti ki­tur. Kai 2000-ai­siais įsi­kū­rė Plun­gės vai­kų glo­bos agen­tū­ra „Cy­ru­lis“, vėl at­si­dū­riau ten, kur rei­kia – bu­vau pa­kvies­ta dirb­ti Vai­kų die­nos už­im­tu­mo cen­tro va­do­ve. Šį dar­bą te­be­dir­bu iki šiol“, – mėgs­ta­ma veik­la džiau­gė­si pe­da­go­gė.
„Dar­bas tik­rai sun­kus, bet tai – vi­sas ma­no gy­ve­ni­mas. Ži­nau, kad esu rei­ka­lin­ga. Juk mū­sų vai­kai – ne „per­liu­kai“. Jie pas mus at­ei­na iš so­cia­li­nės ri­zi­kos ar­ba ne­pa­si­tu­rin­čių šei­mų. Dau­ge­lis sa­vo šei­mo­se nė­ra ma­tę nie­ko gra­žaus ir ge­ro, yra pik­ti, gru­būs, ag­re­sy­vūs, nu­si­tei­kę prie­šiš­kai, pro­tes­tuo­jan­tys, kar­tais sun­kiai su­kal­ba­mi. Ta­čiau pui­kiai ži­nau, kad ge­ru­mu ir mei­le ga­li­ma vis­ką pa­siek­ti. Ir pa­sie­kia­me – jie no­ri pas mus grįž­ti, nes čia jiems ge­ra ir jau­ku. Iš pri­gim­ties ma­no „cy­ru­liu­kai“ – la­bai ge­ros šir­dies ir mie­li vai­kai, tik rei­kia juos pa­mil­ti ir su­pras­ti“, – apie auk­lė­ti­nius pa­sa­ko­jo A. Ki­se­lio­va.
Mo­te­ris sa­kė, kad se­ka­si ben­drau­ti ir ras­ti ben­drą kal­bą su vi­sais at­ėju­siais į jos va­do­vau­ja­mą cen­trą. „Tu­riu ge­rą hu­mo­ro jaus­mą. Man pa­vyks­ta tuos iš­dy­kė­lius ir ne­klau­ža­das pri­si­jau­kin­ti, pri­si­bels­ti į jų šir­dis. Per be­veik dvi­de­šimt me­tų į gy­ve­ni­mą esa­me iš­lei­dę apie 1000 glo­bo­ti­nių. Dau­ge­liui at­ro­dy­tų, kad tai ne­daug, bet ži­nan­tys, ko­kie vai­kai čia at­ei­na, su­pras, kad tai – di­de­lis skai­čius. Vai­kai mū­sų glo­bos cen­trą ga­li lan­ky­ti nuo sep­ty­ne­rių iki aš­tuo­nio­li­kos. Daž­niau­siai mer­gi­nos ne­su­lau­kia aš­tuo­nio­li­kos – iš­ei­na, o vai­ki­nai, kaip mes sa­ko­me, bū­na iki ka­riuo­me­nės“, – pa­tir­ti­mi da­li­jo­si A. Ki­se­lio­va.
Mo­te­ris sa­kė, kad auk­lė­ti­niams čia pa­tin­ka. Ir svar­biau­sia, pa­brė­žė va­do­vė, čia jie at­ei­na ne­ver­čia­mi. Vai­kai kar­tą per die­ną gau­na šil­to mais­to, pa­ruo­šia pa­mo­kas, už­si­i­ma pa­tin­kan­čia veik­la, ben­drau­ja, žai­džia. Taip pat no­riai da­ly­vau­ja įvai­riuo­se pro­jek­tuo­se, va­žiuo­ja į eks­kur­si­jas, šven­čių pro­ga gau­na do­va­nų. Pa­si­kal­bė­ti ir kar­tu spręs­ti iš­ki­lu­sias pro­ble­mas ten­ka ir su į cen­trą at­ei­nan­čių vai­kų tė­vais. Jie daž­nai ieš­ko pa­gal­bos, o dar daž­niau – ge­ro žo­džio.
Kaip pa­sa­ko­jo so­cia­li­nė pe­da­go­gė, Vai­kų glo­bos agen­tū­ra „Cy­ru­lis“ – ne­vy­riau­sy­bi­nė or­ga­ni­za­ci­ja, tad ten­ka suk­tis įgy­ven­di­na­mų pro­jek­tų ir rė­mė­jų lė­šo­mis. Pri­sie­i­na pa­gal­bos pra­šy­ti ir Sa­vi­val­dy­bės, ku­ri me­tams cen­trui ski­ria 9 tūkst. eu­rų. Pa­sak pa­šne­ko­vės, tai nė­ra di­de­li pi­ni­gai, bet vis ge­riau ne­gu nie­ko. Glau­džiai ben­dra­dar­biau­ja­ma ir su ver­sli­nin­kais, ku­rie ne­at­si­sa­ko pa­dė­ti.
„Esa­me al­truis­tės, bet pui­kiai ži­no­me, kad mū­sų rei­kia. Ma­lo­nu nu­skriaus­ta­jam ir pa­gal­bos pra­šan­čia­jam iš­ties­ti ran­ką. Ge­ra pa­tar­ti, ben­drau­ti, pa­si­kal­bė­ti. Ir ta­da vai­kui ar jau­nuo­liui iš­ki­lu­si pro­ble­ma ne­bė­ra to­kia bai­si. Tad kvie­čiu vi­sus, kam rei­kia pa­gal­bos, už­suk­ti į mū­sų Vai­kų die­nos už­im­tu­mo cen­trą. Ne­at­stum­si­me nė vie­no, kuo ga­lė­si­me, tuo pa­gel­bė­si­me“, – kvie­tė jo va­do­vė A. Ki­se­lio­va.
Kar­tu su vy­ru tris sū­nus už­au­gi­nu­si ir jau ke­tu­riais anū­kais be­si­džiau­gian­ti mo­te­ris sa­ko, kad ei­na į dar­bą kaip į šven­tę, nes už­si­i­ma mėgs­ta­ma veik­la – jaus­mas, kad esi rei­ka­lin­gas, su­tei­kia pil­nat­vės ir ra­my­bės. „Pe­da­go­go dar­bą dir­bu jau ke­tu­rias­de­šimt me­tų. Ke­ti­nu jį dirb­ti ir to­liau. Ačiū Die­vui, kad da­vė svei­ka­tos ir ener­gi­jos. Gy­ve­ni­mas ge­rė­ja, rei­kia tik dirb­ti, steng­tis, ir vis­kas bus ge­rai. Tu­ri už­tek­ti to, ką tu­ri­me. Tad džiau­ki­mės kiek­vie­na aki­mir­ka, my­lė­ki­me ir bū­ki­me my­li­mi. Bū­ki­me to­le­ran­tiš­kes­ni vie­nas ki­tam, vi­sa­da iš­klau­sy­ki­me bei dau­giau šyp­so­ki­mės, ir gy­ve­ni­mas taps dar gra­žes­nis“, – lin­kė­jo vi­siems Plun­gės vai­kų glo­bos agen­tū­ros „Cy­ru­lis“ Vai­kų die­nos už­im­tu­mo cen­tro va­do­vė A. Ki­se­lio­va.

Edi­ta LUKIENĖ

Nuotraukoje: Jau 20 metų Vaikų dienos užimtumo ir socialinės paramos centro „Cyruliukai“ vadove dirbanti A. Kiseliova sako, kad kitokio darbo net neįsivaizduoja.