Ne­įpras­ti orai Lie­tu­vo­je: kaip karš­čio iš­ban­dy­mus at­lai­ko Že­mai­ti­ja?

Pas­ta­rai­siais me­tais vis daž­niau ga­li­me džiaug­tis šil­to­mis va­sa­ro­mis, o šių me­tų bir­že­lis mu­šė karš­čio re­kor­dus. Prie mū­sų kraš­tui ne­įpras­to kli­ma­to ten­ka tai­ky­tis vi­siems – ir žmo­nėms, ir vi­siems li­ku­siems gam­tos gy­ven­to­jams. Kai ku­riems jų to­kie kli­ma­to pa­si­kei­ti­mai tam­pa rim­tu iš­ban­dy­mu. Apie tai, ko­kie pa­si­kei­ti­mai vyks­ta gy­vū­ni­jos ir au­ga­li­jos pa­sau­ly­je at­ši­lus orams, pa­sa­ko­ja gam­ti­nin­kai.

Lie­pos pra­džio­je Lie­tu­vos hid­ro­me­te­o­ro­lo­gi­jos tar­ny­ba na­cio­na­li­niu mas­tu pa­skel­bė hid­ro­lo­gi­nę saus­rą. Ji skel­bia­ma, kai van­dens ly­gis yra že­mes­nis dau­giau nei pu­sė­je ša­lies van­dens ma­ta­vi­mo sto­čių. Nu­sta­ty­ta, kad iš 48 to­kių ša­lies sto­čių 28-io­se van­dens ly­gis yra že­mes­nis ar­ba ly­gus že­miau­siam vi­du­ti­niam dau­gia­me­čiam šil­to­jo lai­ko­tar­pio van­dens ly­giui. Ke­lias sa­vai­tes tru­ku­si hid­ro­lo­gi­nė saus­ra pa­skelb­ta pa­si­bai­gu­sia, ta­čiau di­džio­sioms Lie­tu­vos upėms gau­ses­nio lie­taus vis dar trūks­ta.

Pla­te­lių eže­rui pa­vo­jus ne­gre­sia
Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko di­rek­ci­jos Gam­tos ir kul­tū­ros sky­riaus eko­lo­gė Ma­ri­ja Jan­kaus­kie­nė at­krei­pia dė­me­sį, jog nors saus­ra nu­se­ki­no ar­ba vi­sai iš­džio­vi­no su­ka­na­li­zuo­tus upe­lius, me­lio­ra­ci­jos ka­na­lus, Že­mai­ti­jos re­gio­nas yra kal­vo­tas, čia gau­su miš­kų, pel­kių, iš šlai­tų trykš­tan­čių gy­vy­bin­gų šal­ti­nių, tad nuos­to­lin­gos saus­ros po­vei­kio Pla­te­lių eže­ro ba­sei­nas ne­pa­ju­to, ne­nu­se­ko ir čia esan­tys eže­rai.
„Van­duo anks­ti įši­lo, tad mau­dy­nės pra­si­dė­jo jau ge­gu­žės mė­ne­sį, ne­trū­ko ir po­il­siau­to­jų. Ne­bu­vo pa­ste­bė­tas ir žy­mes­nis van­dens žy­dė­ji­mas, nes eže­ro eko­sis­te­ma yra pa­jė­gi ap­si­va­ly­ti, tam tal­ki­na ir ga­na gū­sin­gi vė­jai, ku­rie per­mai­šo van­de­nį, iš­ska­lau­ja į kran­tus nuo le­dų iš­lū­žu­sias nen­dres, ki­tas au­ga­lų lie­ka­nas, šiukš­les bei ki­tą per žie­mą su­si­kau­pu­sią bio­ma­sę“, – aiš­ki­na M. Jan­kaus­kie­nė.

Šil­tas eže­ro van­duo tin­ka ne vi­siems eže­ro gy­ven­to­jams
Vals­ty­bi­nės sau­go­mų te­ri­to­ri­jų tar­ny­bos Bio­lo­gi­nės įvai­ro­vės sky­riaus vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas Lai­mu­tis Bud­rys at­krei­pia dė­me­sį į ne­įpras­tai šil­tos eže­rų van­dens tem­pe­ra­tū­ros įta­ką van­dens eko­sis­te­moms.
„Šil­ta­me van­de­ny­je de­guo­nis tirps­ta lė­čiau nei vė­sia­me. Pra­si­de­da de­guo­nies ba­das ir sek­les­niuo­se, dum­blė­jan­čiuo­se eže­ruo­se ima dus­ti žu­vys“, – sa­ko L. Bud­rys. Pa­sak jo, šie­met bir­že­lį kai ku­riuo­se eže­ruo­se van­dens tem­pe­ra­tū­ra sie­kė 25 laips­nius, kai prieš ke­lis de­šimt­me­čius tik lie­pos mė­ne­sį ji įšil­da­vo iki 22 laips­nių ši­lu­mos. Esant aukš­tai van­dens tem­pe­ra­tū­rai, žu­vys fi­zio­lo­giš­kai tam­pa pa­sy­vios, ne­no­ri mai­tin­tis.
Ki­ta pro­ble­ma, pa­sak gam­ti­nin­ko, yra šil­ta­me van­de­ny­je plin­tan­čios li­gos.
„Pa­vyz­džiui, įvai­rių for­mų vė­žių ma­ras. Vė­žiai žū­va ne nuo de­guo­nies trū­ku­mo, bet dėl li­gų, ku­rioms, ypač už­kre­čia­moms, pa­ra­zi­ti­nėms, šil­ta­me van­de­ny­je plis­ti yra la­bai pa­lan­kios są­ly­gos“, – sa­ko L. Bud­rys. Jis pa­sa­ko­ja, kad pra­ėju­siais me­tais kri­to un­gu­riai – taip at­si­ti­ko dėl jų žiau­ni­niuo­se la­pe­liuo­se įsi­tai­siu­sių pa­ra­zi­tų. „Un­gu­riai ne­be­tu­rė­da­vo kuo kvė­puo­ti ir žū­da­vo“, – aiš­ki­na gam­ti­nin­kas.

Ma­žiau uo­dų – ma­žiau mais­to paukš­čiams
M. Jan­kaus­kie­nė sa­ko, jog šie­met be­veik ne­pa­ste­bė­ta mig­ruo­jan­čių pie­vi­nių var­lių – jų nerš­tas bu­vo ne­ryš­kus, o gan­drams trū­ko mais­to.
„Bal­tie­ji gan­drai sun­kiai ra­do mais­to, dau­ge­lis dėl to net ne­per­ėjo, bū­riais šu­ka­vo pie­vas bei ga­nyk­las, se­kio­jo pas­kui trak­to­rius, arian­čius dir­vas“, – pa­sa­ko­ja Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko eko­lo­gė. Ji at­krei­pia dė­me­sį, kad šie­met bu­vo ma­žiau uo­dų, ku­rie yra svar­būs dau­ge­lio paukš­čių mi­ty­bo­je.
Tie­sa, L. Bud­rys ra­mi­na, kad spar­nuo­čiai min­ta ne vie­na vabz­džių rū­ši­mi, tad su­ma­žė­jęs uo­dų skai­čius ne­reiš­kia, kad paukš­čiai ne­tu­ri kuo mis­ti, nors jų mi­ty­ba šie­met ir yra skur­des­nė.
Jis aiš­ki­na, kad bū­tent su paukš­čių mi­ty­bos ba­ze – le­sa­lais – yra su­si­jęs pas­ta­ruo­ju me­tu ste­bi­mas pa­ki­tęs paukš­čių el­ge­sys – sun­kiai nu­sa­ko­mas per­ėji­mo me­tas bei mig­ra­ci­jos kryp­tys.
„Vi­si gy­vū­nai ju­da pas­kui sa­vo mais­tą ir tu­ri gam­ti­nį ins­tink­tą. Dėl šios prie­žas­ties šie­met yra skur­džios bal­tų­jų bei juo­dų­jų gan­drų va­dos – jie ju­to, kad dėl le­sa­lų sty­giaus vi­sų jau­nik­lių ne­už­au­gins, tad stip­riau­sius pa­li­ko, o ki­tus iš­me­tė iš liz­dų. Šie­met Ry­tų Lie­tu­vo­je gan­drų ge­ro­kai ma­žiau, nei Va­ka­rų Lie­tu­vo­je, kur li­jo dau­giau ir kur jų dė­tys bu­vo gau­ses­nės“, – sa­ko L. Bud­rys.

Kli­ma­to po­ky­čių pa­da­ri­niai – il­ga­lai­kiai
Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko eko­lo­gė sa­ko, jog karš­ti, sau­si orai ne­abe­jo­ti­nai vei­kia ir au­ga­li­ją.
„Eg­lės, ku­rių šak­nys pa­vir­ši­nės, ne­gau­da­mos kri­tu­lių pra­dė­jo ber­ti spyg­lius ir net džiū­ti. Nuo pa­sto­vaus ve­jų pjo­vi­mo daug kur pa­gel­to ar net vi­sai iš­džiū­vo žo­lė, nors šiuo me­tu ji at­si­gau­na“, – pa­sa­ko­ja M. Jan­kaus­kie­nė.
L. Bud­rys sa­ko, jog to­kie per­mai­nin­gi orai – 2017-ai­siais Lie­tu­vą mer­kę lie­tūs, per­nai ir šie­met vy­ra­vu­si kait­ra yra kli­ma­to kai­tos at­spin­dys.
„Tai nė­ra vien­kar­ti­niai tem­pe­ra­tū­ros po­ky­čiai, bet pro­ce­sai, ku­rie pa­lie­čia vi­są gy­vą­ją gam­tą – gy­vū­ni­ją, au­ga­li­ją, o kar­tu – ir kraš­to­vaiz­dį“, – pa­brė­žia gam­ti­nin­kas. Spe­cia­lis­tų tei­gi­mu, kiek­vie­nas ga­li pri­si­dė­ti prie ap­lin­kos ko­ky­bės ge­ri­ni­mo tau­piai nau­do­da­mas gam­tos iš­tek­lius, rū­šiuo­da­mas at­lie­kas, so­din­da­mas ir sau­go­da­mas me­džius.

S-401

Marijos Jankauskienės nuotr.