
„Misijoje Sibiras‘19“ – ir plungiškis
Po praėjusį savaitgalį vykusio „Misija Sibiras‘19“ bandomojo žygio, kurio metu dalyviams teko nužygiuoti daugiau nei 50 kilometrų, organizatoriai paskelbė galutinę ekspedicijos komandą.
Šiemet į Sibirą – Rusijos Federaciją arba Kazachstano Respubliką – iškeliaus 16 žmonių komanda, kurios nariai buvo atrinkti iš daugiau nei tūkstančio kandidatų, pildžiusių atrankos anketas. Antrojo etapo metu beveik 80 žmonių buvo pakviesta į bandomąjį žygį, kuriame dalyviai išbandė ne vien fizines jėgas, žygiuodami per tankius miškus ir Dubysos slėnius Raseinių rajone, bet ir įrodė psichologinį pasiruošimą.
„Ilgametė projekto patirtis rodo, jog net ir daugybė kilometrų ar smarkiai pečius spaudžianti kuprinė yra įveikiami dalykai. Svarbiausia atrankoje yra įveikti patiems save ir mintis: „negaliu“, „nepateksiu“, „man per sunku“. Tiesiausias kelias į ekspediciją – buvimas savimi. Šiame projekte mes neieškome vien lyderių ar puikiai istorinius faktus įsimenančių žmonių – mes ieškome komandos“, – teigia projekto „Misija Sibiras“ vadovė Aistė Eidukaitytė.
Jeigu ekspedicijai šiemet pasiseks išvykti į Krasnojarską, bus siekiama įgyvendinti dar 2018 m. sudėliotą planą, kuomet planuota tvarkyti kapines Abano, Bogučianų, Kansko, Nižnij Ingašo, Motygino bei Užuro rajonuose. Tokį planą „Misija Sibiras‘18“ komanda turėjo įgyvendinti dar pernai, kuomet jiems nepavyko gauti vizų vykti į Rusijos Federaciją. Jeigu ekspedicija šiemet pasuks į Kazachstano Respubliką, čia vėl planuojama šukuoti kapines ieškant lietuvių, statyti atminimo ženklus lagerių vietose.
Džiugu, kad šiųmetinėje 16 žmonių grupėje – ir plungiškis Paulius Gadeikis, dirbantis Plungės rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje bibliotekininku edukacijoms. Vaikinas pasakojo, kad dalyvio anketą pavyko užpildyti tik iš trečio karto, tada nekantriai laukė atrankos į bandomąjį žygį rezultatų. Sulaukė teigiamo atsakymo. Pasak jo, žygis buvo tikrai įtemptas – netrūko nei tempo, nei fizinio krūvio. Bet dar daugiau buvo teigiamų emocijų ir nerealių žmonių. Tad po jo svajonė patekti į Sibirą dar išaugo. Be to, yra ir kita svarbi priežastis – tremtyje daugiau kaip dešimt metų gyveno Pauliaus senelis.
Sužinojęs, jog pateko į misijos grupę, negalėjo suvaldyti emocijų ir visą dieną šypsojosi. Džiaugėsi ir už save, ir už kitus bandomojo žygio dalyvius, kuriems taip pat nusišypsojo sėkmė.
Pauliaus įspūdžiai iš bandomojo žygio
Atrodo, ką tik pildžiau anketą, o štai ir kvietimas į bandomąjį žygį. Negalėjau nustygti vietoje, džiaugsmo, jaudulio, net šiek tiek baimės mišinys užpildė sielą ir kūną. Žinoma, daugiausia buvo džiaugsmo, bet vis šmėkščiojo mintys: „O tai kaip čia iš tiek žmonių atrinks, ką reiks daryti: ar greičiausiai eiti, ar sunkiausiai nešti…“ Bet vadas Arnoldas Fokas davė tik vieną nurodymą – „būkit savimi“.
Prieš žygį visus suskirstė į grupeles maždaug po 10 žmonių. Patekau į 7-tą grupę. Visi prisistatėme, iš kur atvykome, ką veikiame gyvenime, kokie pomėgiai, na ir, aišku, kas neša mus į šitą nuotykį.
Kaip ir ten, taip ir čia, geriausia save pristatyti kaip tikrą žemaitį, jau 15 metų žaidžiantį regbį ir šiuo metu dirbantį bibliotekoje. Trumpai, aiškiai, žemaitiškai.
Dėl regbio ir žygių su Plungės skautais fizinis pasirengimas nebuvo didžiausias iššūkis, svarbiau – vidinė motyvacija, kad širdis būtų savo vietoje.
Didžiausias pavyzdys visada buvo mano bočius, vaikystė persisunkusi jo pasakojimų apie Sibirą. 1948 05 22 jį, 11 metų vaiką, išvežė į Krasnojarsko kraštą, Pervamaikos gyvenvietę.
Pasakodavo, kokius darbus tada jam teko dirbti, kokį badą, nepriteklių kęsti ir kokius atstumus nueiti, kad išgyventų. Todėl nebuvo nė mažiausios mintelės sustoti ar nutraukti žygį.
Susipažinę su žygio dalyviais – programuotojais, dizaineriais, studentais, kariais, ūkininkais – išėjome testuoti Arnoldo maršruto ir iškart supratome, kad čia ne pasivaikščiojimas po parką. Prakaitas bėgo tokiomis pačiomis upėmis, per kurias reikėjo bristi, o Lietuvos kalvos ir kalvelės nebeatrodė tokios gražios, kaip dainuojama.
Pirmasis sustojimas buvo Ariogalos senųjų žydų kapinėse. Joms sutvarkyti turėjome valandą. 100 žmonių kaip skėrių būrys be vargo įveikė užduotį, po to pasistiprino, išklausė nurodymus, kelis pokštus ir – tolyn į kelią, kurį patys ir mynėme.
Kilometras po kilometro, ir žodžiai „kaip einasi“ įgauna visai kitą prasmę, upes keičia kalvos, kalvas – pievos ir nuostabūs Raseinių rajono vaizdai. Nesikeičia tik vado laikomas tempas. Bet kai tokia kompanija, šypsena įveikia bet kokį nuovargį. Istorijos, dainos, anekdotai ir tikri tikrų žmonių veidai – pagrindiniai bandomojo žygio komponentai.
Tas momentas, kai supranti, jog tai ir yra misija – suburti bendraminčius, suvienyti žmones dirbti bendram tikslui, neįkainojamas.
Kai pasiekėme nakvynės vietą, valgėme pačius skaniausius gyvenime makaronus, o prieš miegą lopšinės tikrai nereikėjo, nors prie laužo dainos netilo.
Kitą dieną kilome su gaidžiais, bet dabar kuprinės lengvos, nes dainų žodžiai jau žinomi. Kava, arbata, košė, pūslės. 7 komanda perkrikštijama į „7-tą kambarį“, o kambariokai tokie, kad nors ir pėsčiomis į Sibirą…
Atžygiavę į Katauskių rinkiminę apylinkę, atlikome savo pilietinę pareigą. Tada pirmą kartą daviau interviu, atrodo, nenusišnekėjau.
Nuo čia ir kelionės pabaiga netoli. Dar vienas trumpas sustojimas. Užkasame laiko kapsulę su linkėjimais Lietuvai.
Einame atiduodami paskutines jėgas, bet vis dar su šypsenomis, nors ir erzina mintis, kad ši patirtis tuoj baigsis…
Dabar, kai patekau į galutinę komandą, kai kolegos, giminės ir visi, kurie žinojo, kad dalyvausiu, sveikina, džiūgauja ir linki sėkmės, jaučiu dar didesnę pareigą ir atsakomybę išsaugoti tremtinių istoriją lietuvių atmintyje. Jaudulys, nerimas, džiaugsmas – visa emocijų košė – 100 kartų didesnė nei prieš bandomąjį žygį…
Paulius Gadeikis
„Misijos Sibiras`19“ dalyvis
Nuotraukoje: P. Gadeikis dešinėje.