„Mi­si­jo­je Si­bi­ras‘19“ – ir plun­giš­kis

Po pra­ėju­sį sa­vait­ga­lį vy­ku­sio „Mi­si­ja Si­bi­ras‘19“ ban­do­mo­jo žy­gio, ku­rio me­tu da­ly­viams te­ko nu­žy­giuo­ti dau­giau nei 50 ki­lo­met­rų, or­ga­ni­za­to­riai pa­skel­bė ga­lu­ti­nę eks­pe­di­ci­jos ko­man­dą.

Šie­met į Si­bi­rą – Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­ją ar­ba Ka­zach­sta­no Res­pub­li­ką – iš­ke­liaus 16 žmo­nių ko­man­da, ku­rios na­riai bu­vo at­rink­ti iš dau­giau nei tūks­tan­čio kan­di­da­tų, pil­džiu­sių at­ran­kos an­ke­tas. Ant­ro­jo eta­po me­tu be­veik 80 žmo­nių bu­vo pa­kvies­ta į ban­do­mą­jį žy­gį, ku­ria­me da­ly­viai iš­ban­dė ne vien fi­zi­nes jė­gas, žy­giuo­da­mi per tan­kius miš­kus ir Du­by­sos slė­nius Ra­sei­nių ra­jo­ne, bet ir įro­dė psi­cho­lo­gi­nį pa­si­ruo­ši­mą.
„Il­ga­me­tė pro­jek­to pa­tir­tis ro­do, jog net ir dau­gy­bė ki­lo­met­rų ar smar­kiai pe­čius spau­džian­ti kup­ri­nė yra įvei­kia­mi da­ly­kai. Svar­biau­sia at­ran­ko­je yra įveik­ti pa­tiems sa­ve ir min­tis: „ne­ga­liu“, „ne­pa­tek­siu“, „man per sun­ku“. Tie­siau­sias ke­lias į eks­pe­di­ci­ją – bu­vi­mas sa­vi­mi. Šia­me pro­jek­te mes ne­ieš­ko­me vien ly­de­rių ar pui­kiai is­to­ri­nius fak­tus įsi­me­nan­čių žmo­nių – mes ieš­ko­me ko­man­dos“, – tei­gia pro­jek­to „Mi­si­ja Si­bi­ras“ va­do­vė Ais­tė Ei­du­kai­ty­tė.
Jei­gu eks­pe­di­ci­jai šie­met pasiseks iš­vyk­ti į Kras­no­jars­ką, bus sie­kia­ma įgy­ven­din­ti dar 2018 m. su­dė­lio­tą pla­ną, kuo­met pla­nuo­ta tvar­ky­ti ka­pi­nes Aba­no, Bo­gu­čia­nų, Kans­ko, Niž­nij In­ga­šo, Mo­ty­gi­no bei Užu­ro ra­jo­nuo­se. To­kį pla­ną „Mi­si­ja Si­bi­ras‘18“ ko­man­da tu­rė­jo įgy­ven­din­ti dar per­nai, kuo­met jiems ne­pa­vy­ko gau­ti vi­zų vyk­ti į Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­ją. Jei­gu eks­pe­di­ci­ja šie­met pa­suks į Ka­zach­sta­no Res­pub­li­ką, čia vėl pla­nuo­ja­ma šu­kuo­ti ka­pi­nes ieš­kant lie­tu­vių, sta­ty­ti at­mi­ni­mo žen­klus la­ge­rių vie­to­se.
Džiu­gu, kad šių­me­ti­nė­je 16 žmo­nių gru­pė­je – ir plun­giš­kis Pau­lius Ga­dei­kis, dir­ban­tis Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je bib­lio­te­ki­nin­ku edu­ka­ci­joms. Vai­ki­nas pa­sa­ko­jo, kad da­ly­vio an­ke­tą pa­vy­ko už­pil­dy­ti tik iš tre­čio kar­to, ta­da ne­kan­triai lau­kė at­ran­kos į ban­do­mą­jį žy­gį re­zul­ta­tų. Su­lau­kė tei­gia­mo at­sa­ky­mo. Pa­sak jo, žy­gis bu­vo tik­rai įtemp­tas – ne­trū­ko nei tem­po, nei fi­zi­nio krū­vio. Bet dar dau­giau buvo tei­gia­mų emo­ci­jų ir ne­re­a­lių žmo­nių. Tad po jo sva­jo­nė pa­tek­ti į Si­bi­rą dar iš­au­go. Be to, yra ir ki­ta svar­bi prie­žas­tis – trem­ty­je dau­giau kaip de­šimt me­tų gy­ve­no Pau­liaus se­ne­lis.
Su­ži­no­jęs, jog pa­te­ko į mi­si­jos gru­pę, ne­ga­lė­jo su­val­dy­ti emo­ci­jų ir vi­są die­ną šyp­so­jo­si. Džiau­gė­si ir už sa­ve, ir už ki­tus ban­do­mo­jo žy­gio da­ly­vius, ku­riems taip pat nu­si­šyp­so­jo sėk­mė.

Pau­liaus įspū­džiai iš ban­do­mo­jo žy­gio

At­ro­do, ką tik pil­džiau an­ke­tą, o štai ir kvie­ti­mas į ban­do­mą­jį žy­gį. Ne­ga­lė­jau nu­styg­ti vie­to­je, džiaugs­mo, jau­du­lio, net šiek tiek bai­mės mi­ši­nys už­pil­dė sie­lą ir kū­ną. Ži­no­ma, dau­giau­sia bu­vo džiaugs­mo, bet vis šmėkš­čio­jo min­tys: „O tai kaip čia iš tiek žmo­nių at­rinks, ką reiks da­ry­ti: ar grei­čiau­siai ei­ti, ar sun­kiau­siai neš­ti…“ Bet va­das Ar­nol­das Fo­kas da­vė tik vie­ną nu­ro­dy­mą – „bū­kit sa­vi­mi“.
Prieš žy­gį vi­sus su­skirs­tė į gru­pe­les maž­daug po 10 žmo­nių. Pa­te­kau į 7-tą gru­pę. Vi­si pri­sis­ta­tė­me, iš kur at­vy­ko­me, ką vei­kia­me gy­ve­ni­me, ko­kie po­mė­giai, na ir, aiš­ku, kas ne­ša mus į ši­tą nuo­ty­kį.
Kaip ir ten, taip ir čia, ge­riau­sia sa­ve pri­sta­ty­ti kaip tik­rą že­mai­tį, jau 15 me­tų žai­džian­tį reg­bį ir šiuo me­tu dir­ban­tį bib­lio­te­ko­je. Trum­pai, aiš­kiai, že­mai­tiš­kai.
Dėl reg­bio ir žy­gių su Plun­gės skau­tais fi­zi­nis pa­si­ren­gi­mas ne­bu­vo di­džiau­sias iš­šū­kis, svar­biau – vi­di­nė mo­ty­va­ci­ja, kad šir­dis bū­tų sa­vo vie­to­je.
Di­džiau­sias pa­vyz­dys vi­sa­da bu­vo ma­no bo­čius, vai­kys­tė per­si­sun­ku­si jo pa­sa­ko­ji­mų apie Si­bi­rą. 1948 05 22 jį, 11 me­tų vai­ką, iš­ve­žė į Kras­no­jars­ko kraš­tą, Per­va­mai­kos gy­ven­vie­tę.
Pa­sa­ko­da­vo, ko­kius dar­bus ta­da jam te­ko dirb­ti, ko­kį ba­dą, ne­pri­tek­lių kęs­ti ir ko­kius at­stu­mus nu­ei­ti, kad iš­gy­ven­tų. To­dėl ne­bu­vo nė ma­žiau­sios min­te­lės su­sto­ti ar nu­trauk­ti žy­gį.
Su­si­pa­ži­nę su žy­gio da­ly­viais – pro­gra­muo­to­jais, di­zai­ne­riais, stu­den­tais, ka­riais, ūki­nin­kais – iš­ėjo­me te­stuo­ti Ar­nol­do marš­ru­to ir iš­kart su­pra­to­me, kad čia ne pa­si­vaikš­čio­ji­mas po par­ką. Pra­kai­tas bė­go to­kio­mis pa­čio­mis upė­mis, per ku­rias rei­kė­jo bris­ti, o Lie­tu­vos kal­vos ir kal­ve­lės ne­be­at­ro­dė to­kios gra­žios, kaip dai­nuo­ja­ma.
Pir­ma­sis su­sto­ji­mas bu­vo Ario­ga­los se­nų­jų žy­dų ka­pi­nė­se. Joms su­tvar­ky­ti tu­rė­jo­me va­lan­dą. 100 žmo­nių kaip skė­rių bū­rys be var­go įvei­kė už­duo­tį, po to pa­si­stip­ri­no, iš­klau­sė nu­ro­dy­mus, ke­lis pokš­tus ir – to­lyn į ke­lią, ku­rį pa­tys ir my­nė­me.
Ki­lo­met­ras po ki­lo­met­ro, ir žo­džiai „kaip ei­na­si“ įgau­na vi­sai ki­tą pras­mę, upes kei­čia kal­vos, kal­vas – pie­vos ir nuo­sta­būs Ra­sei­nių ra­jo­no vaiz­dai. Ne­si­kei­čia tik va­do lai­ko­mas tem­pas. Bet kai to­kia kom­pa­ni­ja, šyp­se­na įvei­kia bet ko­kį nuo­var­gį. Is­to­ri­jos, dai­nos, anek­do­tai ir tik­ri tik­rų žmo­nių vei­dai – pa­grin­di­niai ban­do­mo­jo žy­gio kom­po­nen­tai.
Tas mo­men­tas, kai su­pran­ti, jog tai ir yra mi­si­ja – su­bur­ti ben­dra­min­čius, su­vie­ny­ti žmo­nes dirb­ti ben­dram tiks­lui, ne­įkai­no­ja­mas.
Kai pa­sie­kė­me nak­vy­nės vie­tą, val­gė­me pa­čius ska­niau­sius gy­ve­ni­me ma­ka­ro­nus, o prieš mie­gą lop­ši­nės tik­rai ne­rei­kė­jo, nors prie lau­žo dai­nos ne­ti­lo.
Ki­tą die­ną ki­lo­me su gai­džiais, bet da­bar kup­ri­nės leng­vos, nes dai­nų žo­džiai jau ži­no­mi. Ka­va, ar­ba­ta, ko­šė, pūs­lės. 7 ko­man­da per­krikš­ti­ja­ma į „7-tą kam­ba­rį“, o kam­ba­rio­kai to­kie, kad nors ir pės­čio­mis į Si­bi­rą…
At­žy­gia­vę į Ka­taus­kių rin­ki­mi­nę apy­lin­kę, at­li­ko­me sa­vo pi­lie­ti­nę pa­rei­gą. Ta­da pir­mą kar­tą da­viau in­ter­viu, at­ro­do, nenu­si­šne­kė­jau.
Nuo čia ir ke­lio­nės pa­bai­ga ne­to­li. Dar vie­nas trum­pas su­sto­ji­mas. Už­ka­sa­me lai­ko kap­su­lę su lin­kė­ji­mais Lie­tu­vai.
Ei­na­me ati­duo­da­mi pas­ku­ti­nes jė­gas, bet vis dar su šyp­se­no­mis, nors ir er­zi­na min­tis, kad ši pa­tir­tis tuoj baig­sis…
Da­bar, kai pa­te­kau į ga­lu­ti­nę ko­man­dą, kai ko­le­gos, gi­mi­nės ir vi­si, ku­rie ži­no­jo, kad da­ly­vau­siu, svei­ki­na, džiū­gau­ja ir lin­ki sėk­mės, jau­čiu dar di­des­nę pa­rei­gą ir at­sa­ko­my­bę iš­sau­go­ti trem­ti­nių is­to­ri­ją lie­tu­vių at­min­ty­je. Jau­du­lys, ne­ri­mas, džiaugs­mas – vi­sa emo­ci­jų ko­šė – 100 kar­tų di­des­nė nei prieš ban­do­mą­jį žy­gį…

Pau­lius Ga­dei­kis
„Mi­si­jos Si­bi­ras`19“ da­ly­vis

Nuotraukoje: P. Gadeikis dešinėje.