„Tai ir yra spek­tak­lio gro­žis, kad jo nie­ka­da ne­su­re­pe­tuo­si iki to­bu­ly­bės“

At­ėjus pa­va­sa­riui, kas­met Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės gy­ven­to­jus džiu­gi­na Te­at­ro die­nų sa­vai­tė. Sa­vai­tės me­tu pa­ro­do­ma ne­ma­žai įvai­riau­sių spek­tak­lių, o fes­ti­va­lį vai­ni­kuo­ja Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros cen­tro te­at­ras „Ruo­da“ ir jo ak­to­rių pa­reng­tos kom­po­zi­ci­jos, spek­tak­liai. Vie­nas iš jau­nų­jų šio te­at­ro ak­to­rių – Pau­lius Šniau­ka, ku­rį pa­kal­bi­no­me prieš pat spek­tak­lio prem­je­rą. Šie­met žiū­ro­vų lau­kia po­eti­nė kom­po­zi­ci­ja „Že­mai­čių že­mė“ ir ko­me­di­ja „Pi­nigā, pi­nigā“ (rež. Vin­cas An­driuš­ka).

– Pa­pa­sa­kok trum­pai apie sa­ve, ką vei­kei po mo­kyk­los bai­gi­mo, kuo te­ko už­si­im­ti iki šiol?
– Esu rie­ta­viš­kis, mo­kyk­lą bai­giau taip pat Rie­ta­ve. Stu­di­juo­ti iš­vy­kau į Vil­nių, kur įgi­jau „Sta­ty­bos in­ži­ne­ri­jos“ ba­ka­lau­ro laips­nį. Dar dve­jus me­tus sie­kiau ma­gist­ro laips­nio, ta­čiau su šia sri­ti­mi nie­ko ben­dro ne­tu­rė­jau, kol grį­žau į Rie­ta­vą. Gy­ven­da­mas Vil­niu­je, įsi­dar­bi­nau pa­da­vė­ju „Sie­mens“ are­no­je. Po ba­ka­lau­ro stu­di­jų man ten bu­vo pa­siū­ly­ta sri­ties va­do­vo vie­ta. Bai­gęs ma­gist­ro stu­di­jas, dar tre­jus me­tus dir­bau ten su ren­gi­niais. Dirb­da­mas su­si­pa­ži­nau su bū­si­ma žmo­na, ku­ri taip pat yra rie­ta­viš­kė. Vie­ną die­ną ėmė­me svars­ty­ti, ką no­ri­me da­ry­ti su sa­vo gy­ve­ni­mu, kur jį kur­ti. Tad su­si­kro­vė­me daik­tus ir par­ke­lia­vo­me į Rie­ta­vą. Svars­tė­me apie Klai­pė­dą, ta­čiau nu­spren­dė­me, kad Rie­ta­ve ge­riau jau­čia­mės, ir jau 4 me­tai čia gy­ve­na­me, nors dirb­ti kas­dien va­ži­nė­ja­me į Klai­pė­dą. Grį­žau prie šak­nų, dir­bu sta­ty­bos pro­jek­tų va­do­vu.
– Kaip ta­vo gy­ve­ni­me at­si­ra­do ak­to­rys­tė? Ar di­de­lis ta­vo su­vai­din­tų spek­tak­lių krai­tis?
– Su vai­dy­ba vis­kas iš­ėjo sa­vai­me, ge­rai su­kri­to kor­tos. Tu­rė­jau pa­žįs­ta­mą re­ži­sie­rę Vil­niu­je, ku­ri kvie­tė vai­din­ti, ta­čiau ne­ga­lė­jau to su­de­rin­ti su dar­bu. Kai par­vy­kau į Rie­ta­vą, vie­ną va­ka­rą pa­žįs­ta­mas pa­pra­šė at­ei­ti pa­skai­ty­ti teks­to. Nu­ė­jau, ir jau 3 me­tai kaip ne­be­iš­ei­nu. Ma­ne tai už­ka­bi­no. Pir­mas spek­tak­lis, ta­da gi­mė ant­ras, tre­čias, ir da­bar sun­ku su­sto­ti. Šie­met bus jau 4 spek­tak­lis, ku­ria­me vai­di­nu. Re­ži­sie­rius nu­spren­džia, ką vai­din­si­me, ta­da žiū­ri, ko­kie yra per­so­na­žai, ir juos at­rin­ki­nė­ja pa­gal ti­pa­žą. Šiuo­lai­ki­nė pje­sė yra toks da­ly­kas, kad ga­li įvai­riai la­vi­ruo­ti – iš mo­ters pa­da­ry­ti vy­rą, iš su­au­gu­sio vai­ką ir pan. Mes ga­li­me im­pro­vi­zuo­ti iš­lai­ky­da­mi tik pa­tį rė­mą ir pa­grin­di­nę min­tį. Jau tre­ti me­tai ties tuo ir dir­ba­me, pa­tį pa­vir­šu­ti­niš­kiau­sią kū­ri­nį ga­li­ma pa­da­ry­ti la­bai gi­lų ir įdo­mų.
– Ko­kie vaid­me­nys daž­niau­siai pa­puo­la? Ko­kius sun­kiau ar leng­viau su­vai­din­ti?
– Vaid­me­nys daž­niau­sia pa­ren­ka­mi pa­gal ti­pa­žą, am­žių. Jei esi jau­nas vy­ru­kas, grei­čiau­siai ati­teks ly­ri­nio he­ro­jaus, tar­no, jau­ni­kai­čio ar pa­na­šūs vaid­me­nys. Įdo­miau­sia man bu­vo vai­din­ti Vy­dū­no vei­ka­lą „Ne sau žmo­nės“, nes jis bu­vo ki­toks. O ki­ti trys ma­no vaid­me­nys bu­vo ko­me­di­ji­niai. Jei­gu vi­sa ko­man­da ge­rai dir­ba, ta­da su­si­ku­ria ge­ra ben­dra au­ra, ir po spek­tak­lio net dre­bi vi­sas. Sun­kiau vai­din­ti ko­me­di­ją, nes rei­kia ati­duo­ti daug sa­vęs. Ypa­tin­gai sun­ku, kai ma­žai teks­to, ir tu­ri la­bai daug dirb­ti pats. Sten­gia­mės į re­per­tu­a­rą įtrauk­ti rim­tes­nių vei­ka­lų, tad ruo­šia­me du spek­tak­lius per me­tus. Šis mo­de­lis ga­na sėk­min­gas. Bū­na die­nų, kai ne­si­se­ka dar­be, o nu­ė­jus va­ka­re į re­pe­ti­ci­jas, ant ta­vęs šau­kia, lau­žo ta­vo mo­ra­li­nį stu­bu­rą, esi vi­sas šla­pias, bet grįž­ti na­mo lai­min­gas. Bū­na, kad spek­tak­lis tik­rai ge­ras, ta­čiau kaž­kas at­si­tin­ka, ir nė­ra ge­ros au­ros, o bū­na kad per­so­na­žai pui­kiai ati­tin­ka, ir iš­ei­na­me į sce­ną kaip vie­nas kumš­tis, su stip­riu už­tai­su ir vie­nas ki­tą pa­pil­dy­da­mi.
– Vi­si jū­sų te­at­ro spek­tak­liai yra že­mai­tiš­ki. Ar ne­su­si­du­ria­te su sun­ku­mais juos ro­dy­da­mi „sve­ti­mai“ pub­li­kai?
– Že­mai­tiš­ki spek­tak­liai at­si­ra­do, kai V. An­driuš­ka pe­rė­mė te­at­rą į sa­vo ran­kas. Tu­rė­jo­me Pet­rą Leng­ve­nį, mū­sų Že­mai­čių ku­ni­gaikš­tį, ku­ris sa­vo ran­ką taip pat pri­dė­jo. Tai yra mū­sų iš­skir­ti­nis žen­klas. Nie­kas ki­tas ne­vai­di­na že­mai­tiš­kai. Pa­ste­bė­jo­me, kad, pa­vyz­džiui, rie­ta­viš­kiai juo­kia­si vie­no­se spek­tak­lio vie­to­se, ki­tų tar­mių at­sto­vai – ki­to­se. Bū­na, jog no­ri­me įdo­mes­nes vie­tas pa­ašt­rin­ti, ta­čiau nie­ko ne­si­gau­na, o ly­gio­je vie­to­je kaž­ką pa­sa­kai, ir pra­de­da pub­li­ka juok­tis. Čia ir yra mū­sų kal­bos ža­ve­sys. Te­at­ro pa­va­di­ni­mas ne šiaip sau yra „Ruo­da“, nes že­mai­tiš­kai jis reiš­kia kal­bą, o aukš­tai­tiš­kai – ro­do. Tai mū­sų re­ži­sie­riaus nuo­pel­nas. Esa­me rim­tas te­at­ras su he­ral­di­ka, vė­lia­va, pa­va­di­ni­mu, tu­ri­me sa­vo ko­man­do­je apie 20 žmo­nių.
– Ne pa­slap­tis, kad ak­to­riams pa­si­tai­ko ir pa­mirš­ti žo­džius, su­pai­nio­ti sce­nas ir pan. Ar nu­tin­ka to­kių si­tu­a­ci­jų, kaip iš to iš­si­su­ki? Ar prieš ei­nant į sce­ną vis dar ap­ima jau­du­lys?
– Vi­sa­da pa­si­tai­ko ku­rio­zų, kai pa­mirš­ti teks­tą, kaž­kas ne­pa­vyks­ta. Jei ko­le­ga su­si­pai­nio­ja, ta­da su sa­vo žo­džiais „li­pi“ ant jo ir lau­ki at­sa­ky­mo. Rei­kia la­vi­ruo­ti, nes im­pro­vi­za­ci­jos, per­šo­ki­mo nuo vie­no veiks­mo prie ki­to bū­na vi­sa­da. Tai ir yra spek­tak­lio gro­žis, jo nie­ka­da ne­su­re­pe­tuo­si iki to­bu­ly­bės. Len­kų ko­me­di­ja su­vai­din­ta jau apie 20 kar­tų, o vi­sai ne­se­niai, ją ro­dant Dau­gė­duo­se, bu­vo jaus­mas, kad vai­di­na­me pir­mą kar­tą – vis­ką su­su­ko­me ki­taip. Daug kas pri­klau­so nuo mū­sų pa­čių nuo­tai­kos, pub­li­kos, kaip ji ta­ve pri­ima. Pats bai­siau­sias da­ly­kas – kai nė­ra re­ak­ci­jos. Mū­sų tiks­las – su­jau­din­ti, ne­svar­bu, ko­kią emo­ci­ją su­kel­ti – pyk­tį, džiaugs­mą, nuo­sta­bą, ta­čiau kaž­kas tu­ri bū­ti. Daug duo­da ir ener­gi­ja, su­spau­di sa­ve ir lai­kai. Iš­ėjęs į sce­ną, ne­ga­li jos ma­žin­ti, tu­ri iš­lik­ti to­kia­me pa­čia­me lyg­me­ny­je vi­so spek­tak­lio me­tu.
Jei­gu prieš ei­nant į sce­ną ne­bū­tų jau­du­lio, reikš­tų, kad tau tas da­ly­kas ne­be­rū­pi. Jis vi­sa­da yra, ne­svar­bu, ke­lin­tą kar­tą vai­di­na­me. Žen­gi žings­nį į sce­ną, pa­sa­kai pir­mus žo­džius, ir vis­kas dings­ta. Ak­to­riai tu­ri sa­vo ri­tu­a­lus: vie­ni ei­na į kam­pą ir kar­to­ja­si žo­džius, ki­ti kaž­ką bur­ba, po­te­rius kal­ba, aš tai žiū­riu į veid­ro­dį, su­si­kau­piu, iš­ei­nu iš sa­vęs, vėl grįž­tu. Kai per­si­ren­gi sce­ni­niais rū­bais, pa­ky­la už­dan­ga, su­pran­ti, kad jau vis­kas, nie­kur ne­be­pa­bėg­si. Kai vai­di­ni, žmo­nių ne­ma­tai, ta­vo pa­sau­lis yra tik sce­na.
– Spek­tak­lius ro­do­te ne tik sa­vo sa­vi­val­dy­bės pub­li­kai, ar pa­vyks­ta su­do­min­ti ki­tų mies­tų te­at­ro mė­gė­jus?
– Tu­rė­jo­me daug iš­va­žia­vi­mų, „At­spin­džių“ per­žiū­rų („At­spin­džiai“ – Lie­tu­vos mies­tų ir ra­jo­nų mė­gė­jų te­at­rų šven­tė-ap­žiū­ros kon­kur­sas). Į te­at­rą da­bar ei­na daug žmo­nių, pas mus gal ma­žes­nis su­si­do­mė­ji­mas, ypač va­sa­ros me­tu. Va­ži­nė­ja­me į fes­ti­va­lius, į ku­riuos nuo­lat esa­me kvie­čia­mi. Kar­tais at­ro­do, kad pa­sie­kė­me ri­bą, kai ne­be­pri­klau­so­me kai­mo mė­gė­jų te­at­rui, bet kar­tu ir ne­pa­sie­kė­me pro­fe­sio­na­lų ri­bos.
Mes ne­tu­ri­me eta­to, ne­gau­na­me pi­ni­gų už tai, vis­kas da­ro­ma mė­gė­jiš­kai, mi­ni­ma­liai pri­si­de­da kul­tū­ros cen­tras. Jei esi te­at­ro da­lis, tai bus pa­nau­do­ja­mi ta­vo se­ni kos­tiu­mai, įvai­rūs daik­tai, ku­rie tam­pa de­ko­ra­ci­jo­mis. De­ko­ra­ci­jos tu­ri bū­ti mums pa­to­gios, kad ga­lė­tu­me jas leng­vai nu­si­ga­ben­ti į ki­tus mies­tus, ta­čiau ne jo­se es­mė. Te­at­rai links­ta prie to, kad jų bū­tų kuo ma­žiau, o la­biau ak­cen­tuo­tas žmo­gus. Mė­gė­jų rei­ka­lai to­kie ir lie­ka: kas­met rei­kia kel­ti kar­te­lę ir da­ry­ti kuo ge­riau. Kū­ry­bi­nis va­rik­lis pas mus yra Vin­cas, mes tik vis­ką įgy­ven­di­na­me, jis sten­gia­si įterp­ti nau­ją sti­lių, ku­ris bū­ti pri­im­ti­nas ir žiū­ro­vams, ir mes pa­tys to­bu­lė­tu­me kaip ak­to­riai. Sa­viems vai­din­ti vi­sa­da yra ma­lo­nu, ta­čiau pa­si­tik­rin­ti va­žiuo­ja­me ki­tur.
– Ko­kią nau­dą tau da­vė vai­dy­ba, ge­bė­ji­mas įsi­kū­ny­ti į vaid­me­nis?
– La­biau iš­mo­kau sa­ve kon­tro­liuo­ti, at­si­ra­do vi­di­nė dis­cip­li­na. Dar­be pa­ge­rė­jo ben­dra­vi­mas su klien­tais, kon­flik­ti­nių si­tu­a­ci­jų spren­di­mas, leng­viau vis­ką iš­gy­ve­ni, nes mo­ki at­si­ri­bo­ti nuo stre­so ir orien­tuo­tis į ki­tus da­ly­kus. Bet koks sa­vęs la­vi­ni­mas la­bai daug duo­da – im­pro­vi­za­ci­ja, grei­ta re­ak­ci­ja, ge­rė­ja ben­dra­vi­mo įgū­džiai.
– Jū­sų te­at­ro ko­lek­ty­vas yra ne­ma­žas, kaip pa­vyks­ta su­tar­ti, ne­si­pyk­ti, siek­ti ben­dro tiks­lo?
– Esa­me vi­si skir­tin­gi, įvai­rių pro­fe­si­jų at­sto­vai, vi­si vai­dy­bą skir­tin­gai su­pran­ta­me. Bū­na, kad žmo­nės su­lim­pa, pa­pil­do vie­nas ki­tą, ir gau­na­si ben­dras ly­di­nys. Rei­kia ir kan­dų juo­ką su­pras­ti, ir pa­ty­lė­ti, ir pa­sto­vė­ti už sa­ve. Bū­na die­nų, kai su­vei­kia tam tik­ra che­mi­ja, įvyks­ta kaž­kas ne­su­pran­ta­mo, iš­ei­ni ir „šluo­ji“ vis­ką, o bū­na ir juo­dų die­nų, lau­ži sa­ve kaip įma­no­ma. La­bai daug yra psi­cho­lo­gi­nių da­ly­kų, nes jei­gu no­ri tu­rė­ti daug spal­vų, tu­ri su­lau­žy­ti sa­vo įsi­ti­ki­ni­mus. Jei­gu pa­vyks­ta tai pa­da­ry­ti, vis­kas pri­klau­so nuo to, kiek įde­di jė­gų.
Kai spek­tak­ly­je vai­di­na ma­žiau žmo­nių, ga­li la­biau ati­dirb­ti de­ta­les, la­biau iš­pil­dy­ti sce­nas, san­ty­kius. Dir­ba­me la­bai įtemp­tai. Bū­na, kai vis­kas pa­bos­ta. Ta­da da­ro­me per­trau­kas šven­ti­niu lai­ko­tar­piu. Bū­na, kai kas nors su­ser­ga, rei­kia pail­sė­ti. Jei­gu be per­sto­jo gau­ni di­džiu­lį krū­vį, pra­de­di to ne­be­pa­vež­ti. Juk esa­me dir­ban­tys žmo­nės, tu­ri­me sa­vų rū­pes­čių.
Po prem­je­ros bai­gia­si ak­ty­vios re­pe­ti­ci­jos, pra­de­da­me va­ži­nė­tis, kur kas kvie­čia, o ru­de­niop pra­de­da­me ki­tą eta­pą. Įtemp­to dar­bo su­si­da­ro maž­daug pus­me­tis. Po prem­je­ros ne­su­sto­ja­me, spek­tak­lis au­ga, trum­pi­na­me, kei­čia­me. Bū­na, kad vie­nas spek­tak­lis tu­ri tris ver­si­jas. Pri­klau­so nuo to, kur jį ve­ža­me, ir ko­kie yra rei­ka­la­vi­mai. Taip pat pra­dė­jo­me lįs­ti ir į so­cia­li­nius tin­klus, no­ri­me pri­trauk­ti jau­ni­mą, ne tik vy­res­nio am­žiaus žmo­nes. Jei nė­ra jau­ni­mo, ko­lek­ty­vas yra pa­smerk­tas, po ku­rio lai­ko ims by­rė­ti. Ti­ki­mės, kad ir mū­sų ko­lek­ty­vą pa­pil­dys bent ke­li nau­ji žmo­nės. Kad ir ma­žas vaid­muo ap­šil­do, ir ta­da žmo­gus spren­džia, ar jam lik­ti, ar ne.
– Ar ne­si­gai­li iš sos­ti­nės par­ke­lia­vęs į gim­tą­jį Rie­ta­vą? Ar lie­ka lai­ko ki­tiems ho­biams, lais­va­lai­kiui?
– Kai grį­žau iš Vil­niaus, apie pus­me­tį džiau­giau­si vi­siš­ka ra­my­be, ieš­ko­jau dar­bo. Ho­bių no­rė­tų­si tu­rė­ti dau­giau, ta­čiau jiems ne­be­lie­ka lai­ko. Drau­gai, šei­ma, šuo – pa­grin­di­niai lais­va­lai­kio už­si­ė­mi­mai. Te­at­ras su­val­go la­bai daug lai­ko, sa­vait­ga­lių. Pa­si­tai­ko, kad per mė­ne­sį lie­ka tik vie­nas lais­vas sa­vait­ga­lis. Ma­nau, kad Rie­ta­ve tik­rai ne­trūks­ta veik­los. Vien kul­tū­ros cen­tre kiek yra dai­nuo­jan­čių, šo­kan­čių, va­di­nan­čių žmo­nių. Rie­ta­vas šiuo at­žvil­giu yra la­bai ak­ty­vus ir ži­no­mas. Nor­ma­lu yra grįž­ti į gim­ti­nę, nes čia vis­kas ar­ti, at­stu­mai ma­ži, žmo­nės ak­ty­vūs, švie­sūs, ben­druo­me­niš­ki. Jei­gu no­ri­si ki­to­kių pra­mo­gų, jų vi­sa­da ra­si, rei­kia tik trans­por­to.

Da­lia BARCYTĖ

Nuotraukoje: Nuotrauka iš premjeros „Pinigā, pinigā“ (rež. Vincas Andriuška).