Įmo­nės „Lo­me­ras“ di­rek­to­rius apie su­si­ža­lo­ju­sį dar­bi­nin­ką: vis­kas per tin­gė­ji­mą!

Ko­vo 26 die­ną bu­vo tę­sia­mas bau­džia­mo­sios by­los nag­ri­nė­ji­mas, ku­rio­je rąs­ti­nių na­mų sta­ty­bų įmo­nės „Lo­me­ras“ di­rek­to­rius plun­giš­kis Žy­gi­man­tas Stat­ke­vi­čius (gim. 1970 m.) kal­ti­na­mas dar­bų sau­gos ir svei­ka­tos rei­ka­la­vi­mų pa­žei­di­mu (Bau­džia­mo­jo ko­dek­so 176 str. 1 d.). Jo įmo­nės te­ri­to­ri­jo­je per­nai va­sa­rą nu­kri­to ir sun­kią gal­vos trau­mą pa­ty­rė dar­buo­to­jas A. P. (gim. 1954 m.). Ant­ra­die­nį teis­mas ap­klau­sė teis­mo me­di­ci­nos eks­per­tą ir kal­ti­na­mą­jį, ta­čiau by­los dar ne­už­bai­gė.

Straips­ny­je „Dėl su­si­ža­lo­ju­sio dai­li­dės tei­sia­mas rąs­ti­nių na­mų sta­ty­bų įmo­nės di­rek­to­rius“ jau ra­šė­me apie pra­si­dė­ju­sį teis­mo pro­ce­są.
Pri­me­na­me, jog Bab­run­go se­niū­ni­jos Ruo­lai­čių kai­me esan­čios rąs­ti­nių na­mų su­rin­ki­mo ben­dro­vės UAB „Lo­me­ras“ ce­che ne­lai­mė įvy­ko 2018 me­tų lie­pos 30 die­ną, kai ke­li dar­buo­to­jai dir­bo su­ren­kant rąs­ti­nio na­mo an­trą aukš­tą. Dai­li­dė A. P., sto­vė­da­mas ant len­tos maž­daug 1,7 m. aukš­ty­je, elek­tri­niu gran­di­ni­niu pjūk­lu da­rė įpjo­vą rąs­te ki­to rąs­to įlei­di­mui, kai stai­ga kri­to že­myn ir gal­va tren­kė­si į be­to­ni­nį grin­di­nį. Plun­giš­kis pa­ty­rė sun­kią gal­vos trau­mą.
UAB „Lo­me­ras“ di­rek­to­rius bu­vo ap­kal­tin­tas tuo, kad nu­ken­tė­ju­sio­jo dar­buo­to­jo ne­su­pa­žin­di­no su sta­ty­bos dar­bų tech­ni­niu pro­jek­tu, ne­inst­ruk­ta­vo jo, ne­pa­si­rū­pi­no pa­sto­lių įren­gi­mu, ne­iš­da­vė tin­ka­mų dar­bo prie­mo­nių, ne­kon­tro­lia­vo dir­žų pri­si­se­gi­mo.
Va­sa­rio 11 die­ną, pra­si­dė­jus teis­mo po­sė­džiui, tei­sia­ma­sis Ž. Stat­ke­vi­čius sa­vo kal­tės dėl ne­lai­min­go įvy­kio sa­kė ne­ma­tan­tis ir ne­pri­pa­žįs­tan­tis, pa­ro­dy­mus ža­dė­jo duo­ti po ki­tų da­ly­vių ap­klau­sos.
Pir­mo­jo po­sė­džio me­tu ap­klaus­tas nu­ken­tė­ju­sy­sis A. P. pa­sa­ko­jo, jog įmo­nė­je „Lo­me­ras“ dai­li­de dir­bo apie pus­tre­čių me­tų, bet pa­tir­tį to­kia­me dar­be tu­rė­jo di­de­lę. Tą 2018 me­tų lie­pos 30-ąją bu­vo pir­ma­die­nis, apie tris­de­šimt laips­nių karš­čio. Ti­ki­no, jog ne­bu­vo nei pa­gi­rin­gas po sa­vait­ga­lio, nei ser­gan­tis. Dir­bo an­ga­re, su­si­rin­ki­nė­jo rąs­ti­nį na­mą – bu­vo trys rąs­ti­nin­kai ir šli­fuo­to­jas. Mi­nė­jo, jog ko­pė­čio­mis bu­vo pa­si­li­pęs į maž­daug 2 met­rų aukš­tį ir dir­bo at­si­sto­jęs ant 5 cm sto­rio len­tos, ku­rią pats pa­si­dė­jo. „Dė­jo­me va­di­na­mus il­gi­nius. Aš tu­rė­jau rąs­tus at­si­žy­mė­ti, pa­da­ry­ti įpjo­vas elek­tri­niu pjūk­lu“, – pa­sa­ko­jo nu­ken­tė­ju­sy­sis. Kas nu­ti­ko, kad jis stai­ga kri­to že­myn ir tren­kė­si į be­to­ni­nes grin­dis, sa­kė ne­pri­si­me­nan­tis.
Nors nu­ken­tė­ju­sy­sis po trau­mos sa­kė sun­kiai gir­din­tis vie­na au­si­mi ir jam gal­vo­je nuo­lat ūžia, ci­vi­li­nio ieš­ki­nio dėl ža­los at­ly­gi­ni­mo žmo­gus ne­reiš­kė ir dėl ne­lai­mės nie­ko ne­kal­ti­no.
Pa­klaus­tas, ar bu­vo pri­va­lo­ma pri­si­riš­ti dir­žais, A. P. svars­tė, kad ne­bu­vo kur jų pri­si­riš­ti. Ar jie iš­vis bu­vo – ne­ga­lė­jo at­sa­ky­ti. Į klau­si­mą, kiek kar­tų bu­vo in­struk­tuo­tas, pri­si­mi­nė, jog vie­ną kar­tą prieš įsi­dar­bi­nant bu­hal­te­rė jam lie­pė pa­si­ra­šy­ti po in­struk­ta­žu, tuo vis­kas ir bai­gė­si. Į klau­si­mą, ar darb­da­vys su­pa­žin­di­no, kaip sau­giai at­lik­ti pa­sta­to mon­ta­vi­mą dar­bo vie­to­je, at­sa­kė nei­gia­mai. Ti­ki­no, jog jo­kių ste­la­žų ar pa­sto­lių su ra­tu­kais jie ne­tu­rė­jo ir ne­ma­tė. Esą vi­sa­da dir­bo taip – pa­si­li­pęs ant len­tos.
Ko­vo 4 die­ną bu­vo ap­klaus­ti ki­ti tos įmo­nės dar­buo­to­jai. Vy­rai tei­gė, jog bu­vo su­pa­žin­din­ti su dar­bų sau­gos rei­ka­la­vi­mais, juos in­struk­ta­vo di­rek­to­rius. Nors sa­vo aki­mis ne­ma­tė, liu­di­nin­kai tvir­ti­no, jog dai­li­dė grei­čiau­siai nu­kri­to nuo ko­pė­čių. Tei­gė, jog A. P. ry­te skun­dė­si pras­ta sa­vi­jau­ta.
Taip pat bu­vo ap­klaus­ta nu­ken­tė­ju­sio­jo šei­mos gy­dy­to­ja – ji tvir­ti­no, kad A. P. svei­ka­ta bu­vo ge­ra, o grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos dar­buo­to­ja pa­tvir­ti­no įvy­kio vie­to­je vy­rą bu­vus be są­mo­nės, ties gal­va ma­tė­si ne­ma­žai krau­jo.
Ko­vo 27 die­ną teis­mo po­sė­dis pra­si­dė­jo nuo teis­mo me­di­ci­nos eks­per­to Gin­tau­to Pau­li­ko ap­klau­sos. Jis sa­kė, jog pir­mi­nę eks­per­ti­zę at­li­ko jo ko­le­gė, ku­ri ne­be­dir­ba. Eks­per­tas ne­ga­lė­jo at­sa­ky­ti, ar žmo­gaus as­me­ni­nės li­gos tu­rė­jo įta­kos nu­kri­ti­mui iš aukš­čio. Tei­gė, jog bu­vo du kon­tak­tai su kie­tu pa­grin­du, dėl ko at­si­ra­do gal­vos de­ši­nės pu­sės kau­ko­lės lū­žis ir nu­ga­ros juos­me­ni­nės sri­ties trau­ma. Pri­dū­rė, jog vis­kas ga­lė­jo nu­tik­ti vie­no kri­ti­mo me­tu.
UAB „Lo­me­ras“ di­rek­to­rius Ž. Stat­ke­vi­čius lai­kė­si tos pa­čios po­zi­ci­jos – kal­tės ne­pri­pa­ži­no. Pa­sa­ko­jo, jog tą ry­tą dar­be bu­vo su­si­ti­kęs su A. P. – dar­buo­to­jas bu­vo vi­sas su­pra­kai­ta­vęs, ne­kaip at­ro­dė. Pa­klau­sė, kas yra, ar ga­li dirb­ti, gal no­ri va­žiuo­ti na­mo. Dai­li­dė at­sa­kęs, kad po ma­mos mi­ri­mo me­ti­nių toks esan­tis, bet esą jam vis­kas ge­rai. Ta­da di­rek­to­rius mi­nė­jo iš­va­žia­vęs, o po ku­rio lai­ko su­lau­kė vie­no dar­buo­to­jo skam­bu­čio, jog A. P. nu­kri­to lyg ir nuo ko­pė­čių.
Dai­li­dei A. P. įmo­nės va­do­vas sa­kė pa­aiš­ki­nęs, kaip dirb­ti, bu­vo sa­kęs ant len­tos ne­lip­ti. In­struk­ta­vo esą pats, o ne bu­hal­te­rė. Mo­ky­mus ti­ki­no ve­dęs, dar­buo­to­jai esą spren­dę ir tes­tus, tik at­sa­ky­mų kaž­ko­dėl ne­ga­lė­jo pa­teik­ti. Ap­sau­gos prie­mo­nes sa­kė ir­gi pats iš­duo­da­vęs. Bet šal­mų dar­buo­to­jai ne­nau­do­jo, nes jiems bū­da­vo ne­pa­to­gu. Sau­gos dir­žų ir­gi ne­nau­do­jo, nes ne­aukš­tai te­dirb­da­vo – ant ko­pė­čių ko­kį met­rą te­lip­da­vo. O jei rei­kė­da­vo at­lik­ti įpjo­vas rąs­te aukš­čiau, kai kon­struk­ci­ja su­tvir­tin­ta, – dar­buo­to­jai tu­rė­jo rąs­tus nu­si­kel­ti spe­cia­liais kra­nais, ant jo­kių len­tų lip­ti ne­rei­kė­jo. „Čia vis­kas iš tin­gė­ji­mo. Aš ne­tu­riu iš ko prie kiek­vie­no dar­buo­to­jo dar po pri­žiū­rė­to­ją pa­sta­ty­ti!“ – dėl ne­lai­min­go įvy­kio kal­bė­jo Ž. Stat­ke­vi­čius.
„Juk jis ma­tė ne kar­tą, kad dir­bau pa­si­li­pęs ant „blan­kės“, jo­kių prie­kaiš­tų ne­sa­kė. Jam svar­bu bu­vo, kad tik grei­čiau na­mą su­rink­tu­mė­me!“ – į di­rek­to­riaus kal­bas at­kir­to A. P. Vy­ras ti­ki­no, jog dir­bo su sa­vo įran­kiais ir rū­bais kiek dau­giau nei už mi­ni­mu­mą. Jo­kių dir­žų ir šal­mų net ne­bu­vo, jo­kiuo­se mo­ky­muo­se sa­kė ne­da­ly­va­vęs, o tes­tų aky­se ne­ma­tęs ir ne­spren­dęs!
To­liau ši by­la bus nag­ri­nė­ja­ma ba­lan­džio vi­du­ry­je. Pro­ku­ro­rė pa­pra­šė iš­kvies­ti ir ap­klaus­ti įmo­nės bu­hal­te­rę, o kal­ti­na­mo­jo ad­vo­ka­tas pa­gei­da­vo iš­klau­sy­ti ne­lai­mės vie­to­je ap­si­lan­kiu­sį dar­bo ins­pek­to­rių. Po dar­bo ins­pek­to­riaus pa­ro­dy­mų kal­ti­na­mo­ji pu­sė sa­kė sprę­sian­ti, ar pra­šy­ti at­lik­ti dar ir kom­plek­si­nę dar­bų sau­gos eks­per­ti­zę.

Li­na MOTUŽIENĖ