Ga­bi­ja Kup­ry­tė: „Kny­gos ma­ne iš­mo­kė bū­ti sa­vi­mi“

„Skai­ty­ti kny­gas pa­mė­gau vi­sai ne­se­niai – kai vie­ną va­sa­rą lai­ką lei­dau spor­to sto­vyk­lo­je. Tre­ne­rė Re­gi­na Ši­lens­kie­nė pa­pa­sa­ko­jo, kad kiek­vie­ną ry­tą ke­lia­si anks­čiau ir skai­to kny­gą. Pa­sak tre­ne­rės, jai tai la­bai svar­bi die­not­var­kės da­lis. Taip ji su­si­kau­pian­ti die­nos dar­bams, pa­bū­nan­ti sa­vy­je, at­si­pa­lai­duo­jan­ti. Pa­ban­džiau ir aš ry­tais pa­skai­ty­ti kny­gą, ku­ri la­vi­na ir ug­do, da­ro žmo­gų to­bu­les­nį. Taip ir „už­si­ka­bi­nau“. Nuo ta­da ne­be­pa­lei­džiu kny­gos iš ran­kų, nes skai­ty­mas ta­po di­dži­ą­ja ma­no gy­ve­ni­mo da­li­mi. Kny­gos ma­ne iš­mo­kė gy­ven­ti, bū­ti sa­vi­mi. Per­skai­čiu­si ne vie­ną kny­gą, su­pra­tau, kad ne­rei­kia veid­mai­niau­ti, ban­dy­ti kaž­kam įtik­ti, įspraus­ti sa­ve į so­cia­li­nius rė­mus, bū­ti to­kiai, kaip vi­si “, – apie kny­gos ga­lią, pa­kei­tu­sią po­žiū­rį į sa­ve ir pa­sau­lį, pa­sa­ko­jo Plun­gės Se­na­mies­čio mo­kyk­los de­šim­to­je kla­sė­je be­si­mo­kan­ti Ga­bi­ja Kup­ry­tė.

Bet pra­dė­ki­me nuo pra­džių. Kaip pa­sa­ko­jo ne­se­niai kny­gas at­ra­du­si še­šio­lik­me­tė, ne vien skai­ty­mas jai tei­kia di­džiu­lį ma­lo­nu­mą. Šiai mer­gi­nai ne­sve­ti­mas ir spor­to pa­sau­lis.
Dar Ga­bi­jai be­si­mo­kant penk­to­je kla­sė­je, kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­ja Al­ma Čiul­čins­kie­nė, pa­ste­bė­jusi grei­tą, grakš­čią, ak­ty­vią bei ge­rus duo­me­nis tu­rin­čią mer­gai­tę, pa­siū­lė jai lan­ky­ti Spor­to ir rek­re­a­ci­jos mo­kyk­lą.
Lan­ky­ti sprin­to – trum­pų bė­gi­mo dis­tan­ci­jų – už­si­ė­mi­mus ją ska­ti­no ir tė­tis, nes ir jis pats, pa­sak mer­gi­nos, ne­abe­jin­gas spor­tui bei pui­kiai su­pran­ta, ko­kią nau­dą fi­zi­nis ak­ty­vu­mas da­ro au­gan­čiam duk­ters or­ga­niz­mui. Nors su spor­tu su­sie­ti sa­vo at­ei­ties Ga­bi­ja ne­ke­ti­na, spor­tuo­ti jai pa­tin­ka, tad iki šiol lan­ko sprin­to tre­ni­ruo­tes pas tre­ne­rę R. Ši­lens­kie­nę.
G. Kup­ry­tė yra ta­pu­si Lie­tu­vos vai­kų 60 m dis­tan­ci­jos bė­gi­mo čem­pio­ne, taip pat – 60, 100 ir 200 met­rų bė­gi­mo dis­tan­ci­jų – Lie­tu­vos jau­nu­čių čem­pio­ne. Prieš dve­jus me­tų ak­ty­viai spor­tuo­jan­čiai mer­gi­nai pa­vy­ko tap­ti ir Pa­bal­ti­jo sprin­to – trum­pų dis­tan­ci­jų bė­gi­mo – čem­pio­ne. Tai – aukš­ti pa­sie­ki­mai. Kaip sa­kė Ga­bi­ja, spor­te pra­lai­mė­ti ne­mėgs­ta, tad sten­gia­si kuo dau­giau dirb­ti ir sie­kia ge­riau­sių re­zul­ta­tų. Mer­gi­na taip pat su­pran­ta, kad fi­zi­nis ak­ty­vu­mas – pa­grin­di­nis svei­ka­tos šal­ti­nis. Spor­tuo­jan­tis žmo­gus yra fi­ziš­kai stip­res­nis, gra­žes­nis, ge­riau jau­čia­si.
Se­na­mies­čio mo­kyk­los de­šim­to­kė Ga­bi­ja ne tik ak­ty­viai spor­tuo­ja ir sie­kia kuo aukš­tes­nių re­zul­ta­tų, bet džiau­gia­si, kaip jau mi­nė­ta, ne­se­niai ras­tu dar vie­nu šir­džiai mie­lu už­si­ė­mi­mu – kny­gų skai­ty­mu, be ku­rio sa­vo gy­ve­ni­mo ne­be­įsi­vaiz­duo­ja. „Kiek­vie­ną ry­tą ke­liuo­si anks­čiau, kad ga­lė­čiau pa­skai­ty­ti. To man la­bai rei­kia, kny­gos tei­kia di­džiu­lį ma­lo­nu­mą. Skai­ty­da­ma at­si­pa­lai­duo­ju, pa­mirš­tu vis­ką ap­link, sten­giuo­si su­si­kon­cen­truo­ti į kny­gos vei­kė­jo iš­gy­ve­ni­mus, jo el­ge­sį, min­tis, sva­jo­nes. Skai­ty­da­ma aš tie­siog bū­nu su sa­vi­mi“, – apie skai­ty­mo ma­lo­nu­mą pa­sa­ko­jo Ga­bi­ja.
Gy­ve­ni­mo džiaugs­mu trykš­tan­ti mer­gi­na pa­sa­ko­jo, kad tik­rai nė­ra tarp ge­riau­siai be­si­mo­kan­čių­jų, ta­čiau į mo­kyk­lą ei­ti pa­tin­ka. Kiek­vie­ną va­sa­rą, vos tik pra­si­dė­jus atos­to­goms, ji jau lau­kia rug­sė­jo 1-osios, ka­da mo­kyk­lo­je vėl pra­si­dės pa­mo­kos, ir ji ga­lės su­si­tik­ti su drau­gais. „Mo­kyk­lo­je jau­čiuo­si la­bai ge­rai. Čia ge­ra ir jau­ki at­mos­fe­ra. Pui­kiai su­ta­riu ne tik su kla­sės drau­gais, bet ir su ki­tais mo­kyk­los mo­ki­niais, ran­du ben­drą kal­bą. La­biau­siai pa­tin­ka lie­tu­vių kal­bos ir is­to­ri­jos pa­mo­kos, ta­čiau man įdo­mu mo­ky­tis ki­tų da­ly­kų“, – pa­sa­ko­jo Plun­gės Se­na­mies­čio mo­kyk­los mo­ki­nė.
Ga­bi­ja tei­gia, kad kny­gos jai pa­de­da, mo­ko pa­žin­ti ir su­pras­ti dau­ge­lį da­ly­kų. Jos, pa­sak mer­gi­nos, da­ro ją to­bu­les­nę, tvir­tai ži­nan­čią, ko ji iš tik­rų­jų sie­kia ir no­ri iš gy­ve­ni­mo. Iš kny­gų, pa­sak še­šio­lik­me­tės, ga­li­ma pa­si­mo­ky­ti, ras­ti at­sa­ky­mus į dau­ge­lį rū­pi­mų klau­si­mų, pra­tur­tė­ti dva­siš­kai.
Mer­gi­nai la­biau­siai pa­tin­ka skai­ty­ti psi­cho­lo­gi­nius už­sie­nio ir lie­tu­vių au­to­rių ro­ma­nus. Ji pri­si­mi­nė pir­mą skai­ty­tą ro­ma­ną „Ta­vo ant­ra­sis gy­ve­ni­mas pra­si­de­da ta­da, kai su­pran­ti, kad gy­ve­ni tik kar­tą“, ku­ris ir pa­ro­dė mer­gi­nai ke­lią į nuo­sta­bų kny­gų pa­sau­lį. La­bai pa­ti­ko Dau­man­to Pau­laus­ko kny­ga „F žo­dis, ku­rio ne­ga­li­ma mi­nė­ti“, ku­rio­je pa­sa­ko­ja­ma apie fe­mi­niz­mą, o Jus­tės Zin­ke­vi­čiū­tės ro­ma­nas „Puo­de­lis ka­vos prie jū­ros“ iš­vis pa­kei­tė jos po­žiū­rį į dau­ge­lį da­ly­kų. „Nuo ma­žens bu­vau mo­ko­ma bū­ti la­biau mo­te­riš­ka. Vil­kė­ti suk­ne­les, si­jo­nus, o ne spor­ti­nę ap­ran­gą, gra­žiai elg­tis ir mąs­ty­ti. Ne­už­si­im­ti vi­so­kio­mis ne­mer­gai­tiš­ko­mis, dau­ge­lio ma­ny­mu, veik­lo­mis bei iš­mok­ti gra­žių mo­te­riš­kų ma­nie­rų, su­vok­ti, kas de­ra mer­gai­tėms, o kas ne“, – vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si Ga­bi­ja.
Ta­čiau, kaip pa­sa­ko­jo mer­gi­na, per­skai­čius šį ro­ma­ną, vis­kas ap­si­ver­tė aukš­tyn ko­jo­mis. Ji su­vo­kė, kad svar­bu tie­siog bū­ti sa­vi­mi ir ne­bū­ti­na įsi­spraus­ti į vi­suo­me­nės su­gal­vo­tus so­cia­li­nius rė­mus bei steng­tis vi­siems įtik­ti. „Juk kiek­vie­nas žmo­gus yra in­di­vi­du­a­lus. Mes ne­ga­li­me bū­ti vie­no­di“, – įti­ki­na­mai kal­bė­jo mer­gi­na.
Wa­rio Di­rie ro­ma­nas „Dy­ku­mų gė­lė“ su­pa­žin­di­no jau­ną­ją skai­ty­to­ją su Af­ri­kos kai ku­rių gen­čių mo­te­rų gy­ve­ni­mu ir jų pro­ble­mo­mis. Ga­bi­ja bu­vo su­ža­vė­ta pa­grin­di­nė he­ro­jės drą­sa ir su­ge­bė­ji­mu pa­si­prie­šin­ti sis­te­mai. Pa­grin­di­nė kny­gos vei­kė­ja pa­bė­go iš na­mų, ne vie­ne­rius me­tus gy­ve­no kla­jok­lės gy­ve­ni­mą bei ko­vo­jo už mo­te­rų tei­ses. Ryž­tin­ga ir at­kak­liai sie­kian­ti sa­vo tiks­lo kny­gos he­ro­jė pa­ga­liau bu­vo iš­girs­ta.
Har­per Lee ro­ma­nas „Ne­žu­dy­kit straz­do gies­mi­nin­ko“ mer­gi­nai taip pat šir­dy­je pa­li­ko gi­lų pėd­sa­ką. Mer­gi­na su­vo­kė, kad pa­sa­ky­ti vis­ko žo­džiais kar­tais ne­įma­no­ma – kai ku­rie da­ly­kai jau­čia­mi šir­di­mi.
Ne­se­niai, lap­kri­čio 15-ąją, Ga­bi­ja da­ly­va­vo kon­kur­so „Di­dy­sis kny­gų pri­sta­ty­mas“ fi­na­le, ku­rį or­ga­ni­za­vo Šiau­lių apskrities Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­ji bib­lio­te­ka. Iš pra­džių, spa­lio 8 d., Plun­gės ra­jo­no vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je vy­ko at­ran­ka į šį Šiau­liuo­se jau ne pir­mus me­tus or­ga­ni­zuo­tą renginį. Iš pen­kių 9–12 kla­sių mo­ki­nių Ga­bi­ja pa­si­ro­dė ge­riau­siai ir jai te­ko gar­bė da­ly­vau­ti kny­gų pri­sta­ty­mo kon­kur­so fi­na­le.
Kon­kur­se, vy­ku­sia­me Šiau­liuo­se, G. Kup­ry­tė pri­sta­tė Da­vi­do Le­vit­ha­no kny­gą „Kiek­vie­ną die­ną“. Jau­no­ji kon­kur­so da­ly­vė per­tei­kė kny­gos pa­grin­di­nio vei­kė­jo – ne­tu­rin­čio kū­no še­šio­lik­me­čio ber­niu­ko – gy­ve­ni­mą. Pa­si­ro­dy­mo me­tu jai net tris kar­tus te­ko per­si­reng­ti ir pa­vaiz­duo­ti pa­grin­di­nį he­ro­jų vis ki­to­kį.
Kaip pa­sa­ko­jo kon­kur­so da­ly­vė, jos pa­gal kny­gą at­lik­tas vaid­muo bei įsi­kū­ni­ji­mas į ieš­kan­tį sa­vęs vai­ki­ną la­bai pa­ti­ko ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jai. Jie li­ko su­ža­vė­ti ne­pri­ekaiš­tin­go pa­si­ro­dy­mo, džiau­gė­si jau­no­sios plun­giš­kės ra­miu ir raiš­kiu kal­bė­ji­mu, ma­lo­niu bal­so temb­ru, iš­la­vin­ta dik­ci­ja.
Iš vi­so šia­me kon­kur­se da­ly­va­vo 71 da­ly­vis. Iš sep­ty­nių vy­riau­sių­jų am­žiaus gru­pė­je da­ly­va­vu­sių mo­ki­nių Ga­bi­jos pa­si­ro­dy­mas bu­vo ge­riau­sias. Mer­gi­nai bu­vo įteik­tas ne tik di­plo­mas, bet ir do­va­nos: kup­ri­nė, dvi kny­gos, kom­piu­te­rio pe­lė, ger­tu­vė ir be­lai­dė ko­lo­nė­lė.
„Man pa­tin­ka bū­ti sce­no­je ir pa­si­ro­dy­ti žmo­nėms. Ne­tu­riu sce­nos bai­mės, vi­sa­da iš­lie­ku ra­mi ir jau­čiuo­si pa­to­giai. Gal to­dėl ir se­ka­si, kad jau­čiuo­si sa­vi­mi ir ne­si­jau­di­nu. Ypač ma­lo­nu bū­ti sce­no­je, kai ma­tau, kad ma­no pa­si­ro­dy­mas pa­tin­ka žiū­ro­vams“, – pa­sa­ko­jo Di­džio­jo kny­gų pri­sta­ty­mo kon­kur­so fi­na­lo nu­ga­lė­to­ja.
Plun­gės Se­na­mies­čio mo­kyk­los lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja Van­da Ma­kaus­kie­nė, mo­kan­ti Ga­bi­ją lie­tu­vių kal­bos, sa­kė, kad mo­ki­nė – la­bai pro­tin­ga, ga­bi ir ta­len­tin­ga mer­gai­tė, tiks­lin­gai ir ryž­tin­gai sie­kian­ti sa­vo tiks­lų ir pui­kiai juos su­vo­kian­ti. „Kū­ry­bi­nė gys­le­lė jai Die­vo duo­ta. Im­li mer­gi­na daug ką pa­si­i­ma ir iš ap­lin­kos“, – apie mo­ki­nę pa­sa­ko­jo V. Ma­kaus­kie­nė.
Ener­gi­ja ir gy­vy­bin­gu­mu trykš­tan­ti mer­gi­na ap­link sa­ve ma­to daug gė­rio, ap­lin­ką pie­šia švie­sio­mis spal­vo­mis. „Man vis­kas įdo­mu. Įdo­mu tiek mo­kyk­lo­je, tiek už jos ri­bų or­ga­ni­zuo­ja­mų ren­gi­nių me­tu, pa­tin­ka vi­sos pa­mo­kos, ypač ve­da­mos mo­ky­to­jos V. Ma­kaus­kie­nės, nes jų me­tu kū­ri­nius iš­nag­ri­nė­ja­me taip aiš­kiai, smul­kme­niš­kai ir nuo­sek­liai, kad vis­kas tam­pa aiš­ku kaip ant del­no. O tai la­bai mo­ty­vuo­ja skai­ty­ti“, – ža­vė­jo­si Ga­bi­ja, ke­ti­nan­ti sa­vo at­ei­tį sie­ti su li­te­ra­tū­ra.
Die­vo do­va­ną – kū­ry­bi­nę gys­le­lę – tu­rin­ti mer­gi­na džiau­gia­si at­ra­du­si sa­ve, di­džiuo­ja­si lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja, iš­mo­kiu­sia ją gy­ve­ni­miš­ko­sios pa­tir­ties, „už­krė­tu­sia“ skai­ty­mu ir pa­ro­džiu­sia ke­lią į nuo­sta­bų kny­gų pa­sau­lį. Ir tre­ne­rė R. Ši­lens­kie­nė, ir lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja V. Ma­kaus­kie­nė pa­da­rė di­džiu­lę įta­ką ir pri­si­dė­jo prie to, kad de­šim­to­kė dar la­biau pa­mėg­tų kny­gą.
Ne tik skai­tan­ti, bet ir esė ra­šy­ti pra­dė­ju­si jau­no­ji me­ni­nin­kė kri­tiš­kai žiū­ri į gy­ve­ni­mą, daug fan­ta­zuo­ja, skai­ty­da­ma įvai­rias kny­gas, se­mia­si pa­tir­ties, ste­bė­da­ma ap­lin­ką, mo­ko­si pa­žin­ti su­pan­tį pa­sau­lį.
„Man at­ro­do, kad vis­kas yra ge­rai. Nors ant mū­sų, jau­ni­mo, su­au­gu­sie­ji kar­tais „va­ro“, kad mes per il­gai sė­di­me in­ter­ne­te, kad per ma­žai ben­drau­ja­me, kad ne­su­pran­ta­me dau­ge­lio da­ly­kų, kad ką nors da­ro­me ne taip, kaip pri­va­lė­tu­me, bet mes jau to­kie esa­me, to­kia mū­sų kar­ta. Juk ir sė­dė­ji­mas in­ter­ne­te at­ne­ša nau­dos. Be to, kiek­vie­nas žmo­gus yra in­di­vi­du­a­lus ir tu­ri bū­ti sa­vi­mi, elg­tis taip, kaip jam at­ro­do ge­riau­sia“, – dar kar­tą pa­brė­žė G. Kup­ry­tė.

Edi­ta LUKIENĖ

Nuotraukoje: G. Kuprytė beveik niekada nepaleidžia knygos iš rankų.