Ge­o­lo­gi­nio pa­vel­do die­ną gy­ven­to­jai ar­ti­miau su­si­pa­ži­no su uni­ka­lia Že­mai­ti­jos že­mės is­to­ri­ja

Rug­sė­jo pa­bai­go­je Lie­tu­vos ge­o­lo­gi­jos tar­ny­ba prie Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos vi­suo­me­nę pa­kvie­tė su­da­ly­vau­ti ke­lio­nė­je po Že­mai­ti­ją, skir­to­je su­pa­žin­din­ti su ge­o­lo­gi­niu kraš­to pa­vel­du. Kas­met ge­o­lo­gi­nio pa­vel­do die­nos pro­ga ša­lies gy­ven­to­jai kvie­čia­mi ap­lan­ky­ti vis ki­tą kraš­tą, o idė­jos po­pu­lia­ru­mas su me­tais tik di­dė­ja.

Kiek­vie­nas re­gio­nas – ypa­tin­gas

Rug­sė­jo 21–22 die­no­mis vy­ku­sio ren­gi­nio tiks­las bu­vo ne vien ap­žiū­rė­ti ge­o­lo­gi­nio Že­mai­ti­jos pa­vel­do ob­jek­tus ir įžvelg­ti nau­jų ver­tin­gų bruo­žų, bet ir kuo pla­čiau pa­skleis­ti ži­nią, koks uni­ka­lus ir sa­vi­tas yra šio re­gio­no ge­o­lo­gi­nis pa­vel­das.
„Kiek­vie­nas Lie­tu­vos re­gio­nas yra kuo nors ypa­tin­gas ir iš­skir­ti­nis. To­dėl eks­kur­si­jas ir or­ga­ni­zuo­ja­me kiek­vie­nais me­tais skir­tin­go­se vie­to­vė­se. Že­mai­ti­jos iš­skir­ti­nis bruo­žas vi­sų pir­ma yra jos aukš­tu­ma“, – tei­gia eks­kur­si­jos or­ga­ni­za­to­rė Lietuvos geologijos tarnybos vyriausioji geologė Al­ma Gri­gie­nė.
Eks­kur­si­jos da­ly­viai ap­lan­kė gar­sų­jį Šat­ri­jos kal­ną, Mi­ni­jos upės slė­ny­je esan­čią įspū­din­gą Dy­bu­rių ato­dan­gą, nu­vy­ko į Šauk­lių rie­du­ly­ną, ku­ria­me įspū­din­gi, de­ja, jau tik kai kur iš po sa­ma­nų ir žo­li­nių au­ga­lų ma­to­mi ak­me­nys. Pas­ta­ra­sis pa­skelb­tas Vals­ty­bės sau­go­mu ge­o­lo­gi­niu draus­ti­niu.
Ne­ap­lenk­tas ir ga­na re­tas bei įspū­din­gas Med­sė­džių ge­o­mor­fo­lo­gi­nis draus­ti­nis, ku­rio žy­miau­sias ob­jek­tas yra kei­mi­ne te­ra­sa ap­juos­ta, grio­vo­mis iš­rai­žy­ta Med­sė­džių plokš­čia­kal­vė su šal­ti­niu, at­ra­giais „Dvy­niais“. Taip pat pa­bu­vo­ta prie di­džiau­sio Lie­tu­vos rie­du­lio – Puo­kės (sin. Bars­ty­čių) ak­mens. Ap­lan­ky­tas di­džiau­sias Že­mai­ti­jo­je Gar­dų ozas ir jo pa­žin­ti­nis ta­kas.

Eks­kur­si­jos da­ly­viai džiū­ga­vo

Pa­sak ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­rės Al­mos Gri­gie­nės, ge­o­lo­gi­nio pa­vel­do die­na skir­ta lan­ky­ti, tvar­ky­ti ir po­pu­lia­rin­ti uni­ka­lius ir žmo­gaus glo­bos rei­ka­lin­gus ge­o­lo­gi­jos ob­jek­tus: rie­du­lius, ato­dan­gas, ozus, kei­mus, ri­nas, did­kal­ves ir dau­bas, šal­ti­nius, ver­smes. Ren­gi­niai or­ga­ni­zuo­ja­mi ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir dau­ge­ly­je Eu­ro­pos ša­lių, kur pas­ta­rai­siais me­tais tam­pa vis po­pu­lia­riau at­si­gręž­ti į tai, kas gim­to­je ša­ly­je ne­įpras­ta bei ką bū­ti­na iš­sau­go­ti at­ei­ties kar­toms.
Per sep­ty­ne­rius ren­gi­nio or­ga­ni­za­vi­mo me­tus bu­vo ap­lan­ky­ta daug įžy­mių vie­to­vių, iš ar­čiau su­si­pa­žin­ta su gau­sy­be įvai­rių ge­o­lo­gi­nio pa­vel­do ob­jek­tų, iš­si­bars­čiu­sių po vi­są Lie­tu­vą. Pa­sak or­ga­ni­za­to­rės A. Gri­gie­nės, ke­lio­nės da­ly­viams gi­liai at­min­ty­je įsi­rė­žė ma­ty­ti vaiz­dai ir su­tik­ti įmo­nės.
„Ma­lo­nu bu­vo pa­ke­liau­ti po Že­mai­ti­ją, kur kal­vos ap­žė­lu­sios iš­la­kia gi­ria, kur pel­kės ir eže­rai, kur gi­liai įsi­rė­žę upe­lių slė­niai, kur iš­ki­lę pi­lia­kal­niai ir et­no­gra­fi­niai mies­te­liai, kur žmo­nės ge­ro žo­džio ir ska­nių vai­šių ne­gai­li, kur kal­ba­ma ne­pa­pras­tai gra­žia kal­ba“, – su­si­ža­vė­ji­mo ne­slė­pė Ge­o­lo­gi­nio pa­vel­do die­nai skir­tos iš­vy­kos da­ly­viai.

Kuo ypa­tin­ga Že­mai­ti­ja?

Že­mai­ti­ja Lie­tu­vos kon­teks­te la­biau­siai iš­si­ski­ria sa­vo aukš­tu­ma, ku­ri iš­ki­lu­si per 150 m aukš­čiau nei ap­lin­ki­nės ly­gu­mos, o cen­tri­nė jos da­lis, va­di­na­ma Vi­du­rio Že­mai­čių kal­vy­nais, yra net 200–220 m aukš­ty­je. Čia ir pui­kuo­ja­si Šat­ri­ja.
Tarp ryš­kiau­sių Plun­gės ge­o­lo­gi­nio pa­vel­do ob­jek­tų – Dy­bu­rių ato­dan­ga. 33 m aukš­čio ir 30 m plo­čio ato­dan­ga at­si­ve­ria kai­ria­ja­me Mi­ni­jos kran­te. Ji įdo­mi ne tik ke­liau­to­jams, ku­rie gro­ži­si at­si­ve­rian­čiu vaiz­du, bet ir ty­ri­nė­to­jams. Ato­dan­go­je ma­to­mos įspū­din­gos smė­lio struk­tū­ros – seis­mi­tai. Tai bu­vu­sių že­mės dre­bė­ji­mų pėd­sa­kai.
Itin di­de­lio ge­o­lo­gų dė­me­sio su­lau­kia ir Med­sė­džių plokš­čia­kal­vė – ne­tai­syk­lin­gos for­mos kal­va plokš­čiu pa­vir­šiu­mi, ku­rios plo­tis yra dau­giau nei ki­lo­met­ras, o il­gis – 1,8 km. Plokš­čia­kal­vė ge­ro­kai iš­ki­lu­si virš ap­lin­ki­nio kraš­to­vaiz­džio.
2015-ai­siais pie­ti­nė­je plokš­čia­kal­vės da­ly­je at­ras­tas pi­lia­kal­nis su prieš­pi­liu. Ma­no­ma, kad Šiau­rės va­ka­ri­nė­je plokš­čia­kal­vės da­ly­je yra ir ant­ro­ji pi­lia­vie­tė, kol kas ar­che­o­lo­gų ne­tir­ta ir ne­pa­tvir­tin­ta.
Lie­tu­vo­je 2010 me­tais Ge­o­lo­gi­nio pa­vel­do die­ną bu­vo nu­tar­ta pa­mi­nė­ti tre­či­ą­jį rug­sė­jo šeš­ta­die­nį. Pir­mą kar­tą (2011 m.), kaip pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė, šiai pro­gai skir­ta iš­vy­ka bu­vo su­reng­ta į Mo­lė­tų ra­jo­no Alun­tos-Sku­du­tiš­kio apy­lin­kes, po to (2012 m.) – į Dzū­ki­jos na­cio­na­li­nį par­ką. Dar vė­liau Ge­o­lo­gi­nio pa­vel­do die­nai skir­ti ren­gi­niai vy­ko Ak­me­nės ir Ma­žei­kių kraš­te, Sar­tų ir Gra­žu­tės re­gio­ni­niuo­se par­kuo­se, Šven­čio­nių ir Anykš­čių kraš­tuo­se bei Pa­ne­mu­nė­je ir Pa­gra­man­čio re­gio­ni­nia­me par­ke.
„Ge­o­lo­gi­nio pa­vel­do ver­tės su­pra­ti­mas plin­ta. Rū­pi­ni­mo­si ge­o­lo­gi­niu pa­vel­du nie­ka­da ne­bus per daug. Tai – pla­ti veik­la, ap­iman­ti ty­ri­mus, di­di­nan­čius pa­vel­do ver­tę, tvar­ky­bą, vi­suo­me­nės švie­ti­mą ir ži­nių sklai­dą“, – tei­gia Lie­tu­vos ge­o­lo­gi­jos tar­ny­bos vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas Jo­nas Sat­kū­nas.

R-951

Nuotraukoje: Ekskursijos dalyviai prie Puokės (Barstyčių) akmens. L. Gedminienės nuotr.