Gam­ti­nin­kė: „Kar­ta iš kar­tos per­da­vė­me mei­lę gam­tai, ta­čiau sai­ko ne­tu­rė­ji­mas bai­gia tai su­nai­kin­ti“

– Kuo ypa­tin­ga Že­mai­ti­jos par­ko gam­ta bei gy­vū­ni­ja?
– Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nis par­kas yra iš­skir­ti­nė Lie­tu­vos sau­go­ma te­ri­to­ri­ja, ku­rio­je su­dė­tin­gi le­dy­no ir po­le­dyn­me­čio pro­ce­sai su­for­ma­vo kal­vo­tą, gūb­riuo­tą rel­je­fą, iš­grem­žė gi­lius eže­rų du­bu­rius, kar­tu ir di­džiau­sią bei gi­liau­sią Že­mai­ti­jo­je Pla­te­lių eže­rą. Le­do tirps­mo są­na­šos nu­sė­do ply­šiuo­se – at­si­ra­do sek­lu­mų, sa­lų bei pu­sia­sa­lių raiz­ga­ly­nė.
Čia dunk­so tan­kūs, na­tū­ra­lūs spyg­liuo­čių miš­kai, ku­riuos su­da­ro eg­lės, su­si­mai­šiu­sios su pu­ši­mis bei vie­nu ki­tu ber­žu ar dre­bu­le. Par­ko te­ri­to­ri­jo­je pe­ri nyks­tan­tys ar Eu­ro­po­je sau­go­mi paukš­čiai: jū­ri­niai ere­liai, je­ru­bės, griež­lės ir gul­bės gies­mi­nin­kės. Tik Va­ka­rų Že­mai­ti­jos mums pri­skir­tų sau­go­mų te­ri­to­ri­jų aukš­ta­pel­kė­se (Reis­kių ty­ro, Aukš­to­jo ty­ro, Vai­nai­čių ty­ro, Šar­ne­lės) dar au­ga tun­droms bū­din­ga kups­ti­nė kū­lin­gė. Mū­sų par­ko po­le­dyn­me­čio re­lik­tai: rais­ti­nė viks­va, dau­gia­me­tė bliz­gė, lap­lan­di­nis kar­klas, rak­ta­žo­lė pe­le­nė­lė ir kt.

– Kaip at­ro­do Jū­sų dar­bo die­na?
– Gam­tos sky­riaus vy­riau­sio­jo spe­cia­lis­to dar­bą sun­ku api­brėž­ti, nes jis įvai­ria­pu­sis ir dau­gia­ly­pis. Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko te­ri­to­ri­ja ap­ima 21 754 ha, bet dir­ba­me ir na­cio­na­li­nė­se sau­go­mo­se te­ri­to­ri­jo­se (10 534 ha) bei „Na­tu­ra 2000“ (spe­cia­lių sau­go­mų te­ri­to­ri­jų Eu­ro­pos eko­lo­gi­nis tin­klas) te­ri­to­ri­jo­se (55 378 ha).
Svar­biau­sias už­da­vi­nys – vals­ty­bi­nis gy­vū­ni­jos mo­ni­to­rin­gas. Daug kas gam­ti­nin­ko dar­bą įsi­vaiz­duo­ja kaip la­bai ro­man­tiš­ką. Bet už­mirš­ta­ma, kad at­lie­kant ty­ri­mus bei ste­bė­ji­mus ten­ka daug ke­liau­ti pės­čio­mis, brau­tis per brūz­gy­nus, ata­kuo­ja vabz­džiai, dil­gi­na dil­gė­lės, ska­li­ja iš so­dy­bų at­bė­gę pa­lai­di šu­nys. Iš­si­ruo­šus į už 50–60 km esan­čią sau­go­mą te­ri­to­ri­ją ne­ga­li nu­spė­ti vi­sos die­nos orų – kar­tais rei­kia pra­sė­dė­ti tris va­lan­das svi­li­nant 30 laips­nių karš­čiui, o po pie­tų kiau­rai smel­kiant pa­ki­lu­siam šal­tam vė­jui.

– Ar daž­nai ben­drau­ja­te su re­gio­no žmo­nė­mis? Ar šie do­mi­si Jū­sų dar­bu?
– Mums ten­ka ap­žiū­rė­ti gy­ven­to­jų ras­tus ar su­žeis­tus gy­vū­nus, kon­sul­tuo­ti dėl iš­mo­kų už de­kla­ruo­ja­mus plo­tus, pa­aiš­kin­ti, ko­kie ap­ri­bo­ji­mai tai­ko­mi ūki­nin­kau­jant ar at­ku­riant bei per­tvar­kant so­dy­bas. Džiu­gi­na tai, kad vis dau­giau jau­nų žmo­nių pra­šo pa­dė­ti api­bū­din­ti, koks gy­vū­nas, au­ga­las ar gry­bas au­ga jų že­mė­je. Tu­ri­me ir tik­rų gam­tos fa­na­ti­kų, nuo­la­ti­nių pa­gal­bi­nin­kų, ku­riems rū­pi pa­žin­ti, kas gy­ve­na jų na­mų ap­lin­ko­je, kaip tai iš­sau­go­ti. Dau­gu­ma vie­ti­nių nuo se­no gy­ve­no ir te­be­gy­ve­na san­tar­vė­je su gam­ta.

– Kas Jus pa­čią dar­be nu­ste­bi­na ar pa­mo­ko?
– Pa­tys ne­pa­ste­bi­me, kai kar­tais iš ša­lies at­ro­do­me juo­kin­gai: per­ne­ši­nė­ja­me į ki­tą ke­lio pu­sę pa­va­sa­rį mig­ruo­jan­čius var­lia­gy­vius, kad jų ne­su­traiš­ky­tų ma­ši­nos, iš so­do bai­do­me nu­si­lei­džian­čius gan­drus, kad ne­su­les­tų čia gy­ve­nan­čių pas­ku­ti­nių dvie­jų var­lių, šilt­na­my­je sau­go­me žie­mo­ti su­si­ruo­šu­sią var­lę nuo kar­tais už­klys­tan­čių al­ka­nų la­pių.
Gam­to­je at­si­tin­ka vis­ko: prie upe­lio pa­ste­bė­ta šer­nų šei­my­na pa­trau­kia link ta­vęs, su­tin­ki nu­ste­bu­sio brie­džio žvilgs­nį iš taip ar­ti, kad bi­jai krus­te­lė­ti, stai­ga iki pa­žas­tų su­smen­gi į beb­rų iš­raus­tą ur­vą. At­si­to­kė­jęs, iš­si­py­lęs iš au­li­nių van­de­nį, nu­si­juo­ki, o įsi­min­ti­nos aki­mir­kos iš­lie­ka il­gam. Mo­ky­tis iš gam­tos ga­li­ma vi­są gy­ve­ni­mą, ir tai per­im­si tik ma­žy­tę da­le­lę jos iš­min­ties.

– Ko­kias pa­mo­kas apie gam­tą dar rei­kia iš­mok­ti lie­tu­viams?
– Šian­dien vis­ko no­ri­me čia ir da­bar. Pra­ra­do­me sai­kin­gu­mą, mo­kė­ji­mą kan­triai ir sun­kiai dirb­ti že­mę, iš jos gau­ti svei­ką grū­dą. Tau­tos sa­vi­sau­gą ir są­ži­nę už­go­žė vi­sais ka­na­lais per­ša­ma be­sai­kio var­to­ji­mo, pra­ban­gos ir tur­to ma­ni­ja, glo­ba­li­za­ci­ja. Jei at­si­kū­rus ne­pri­klau­so­my­bei dau­gy­bę ver­tin­gų pau­pių, pie­vų ir pel­kių bei jų bio­lo­gi­nę įvai­ro­vę iš­sau­go­jo smul­kie­ji ūki­nin­kai, tai da­bar to­kių na­tū­ra­lių pie­vu­čių su lau­ki­niais au­ga­lais, dūz­gian­čiais vabz­džiais ap­dul­kin­to­jais nie­kam ne­be­rei­kia – jos už­krū­mi­jo, vir­to ne­pra­ei­na­mais brūz­gy­nais.
Lie­tu­viams rei­kia ne nau­jai mo­ky­tis iš gam­tos, o iš­sau­go­ti tai, ką at­si­ne­šė­me iš tė­vų, pro­tė­vių, iš sa­vo gim­tų­jų so­dy­bų, vien­kie­mių, gim­ti­nių.
Kiek­vie­nas iš mū­sų no­ri, kad na­mai bū­tų tvar­kin­gi, jau­kūs, il­ga­am­žiai. O gam­ta juk yra ne tik mū­sų, bet ir at­ei­nan­čių kar­tų na­mai. Sau­go­ki­me bei tau­so­ki­me ją, nes pa­tys ma­to­me per­mai­nas: kli­ma­to kai­tą, šiukš­lių kal­nus, ma­žė­jan­čių žy­din­čių lau­ki­nių žo­ly­nų plo­te­lius, nyks­tan­čią spar­nuo­čių įvai­ro­vę, pro­gre­suo­jan­čias ne­pa­gy­do­mas li­gas. Tau­so­ki­me miš­kus, nes tai – mū­sų plau­čiai!

– Do­mi­tės šikš­nos­par­niais – ką ga­li­te pa­pa­sa­ko­ti apie šį gy­vū­ną?
– Apie nak­ti­mis skrai­dan­čius pa­slap­tin­gus šikš­nos­par­nius nuo se­no bu­vo ku­ria­mi įvai­rūs mi­tai – kad jie įsi­ve­lia į plau­kus, už­puo­la kū­di­kius. Ir ma­ne tė­vai bu­vo per­spė­ję jų ne­lies­ti. Bet šikš­nos­par­nis yra toks pats žin­duo­lis, kaip ir mes. Gim­do, žin­do ir pir­mą­sias 3–4 sa­vai­tes vi­sur ne­šio­ja­si vie­ną, la­bai re­tai du jau­nik­lius. Vei­sian­tis jų slėp­tu­vė­se vyks­ta tik­ras ben­druo­me­ni­nis gy­ve­ni­mas – jei žūs­ta ku­ri žin­dan­ti ma­ma, jos jau­nik­lį iš­mai­ti­na ki­ta pa­te­lė, sa­vo kū­nais gy­vū­nė­liai šil­do vie­nas ki­tą, sil­pnes­nie­siems iš kai­liu­kų iš­ren­ka er­ku­tes.
Vi­sos Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­čios šikš­nos­par­nių rū­šys min­ta tik vabz­džiais. Nuo sau­lė­ly­džio iki sau­lė­te­kio jie su­me­džio­ja nuo ke­lių iki ke­lias­de­šimt tūks­tan­čių uo­dų, ma­ša­lų ir ki­tų vabz­džių. Vie­ni mai­ti­na­si at­vi­ro­se erd­vė­se, ki­ti tarp me­džių, tre­ti virš upių ar eže­rų, taip su­nai­kin­da­mi dau­gy­bę įvai­riau­sių vabz­džių.
Šikš­nos­par­niai yra la­bai nau­din­gi gy­vū­nai, juos rei­kia glo­bo­ti iš­sau­gant se­nus dre­vė­tus me­džius, rū­sius, me­di­nius sta­ti­nius. Vos sau­lė pa­si­sle­pia už ho­ri­zon­to, pa­slap­tin­gie­ji skra­jū­nai šikš­nos­par­niai iš­skren­da me­džiok­lėn, ir jų si­lu­e­tai šmė­žuo­ja virš upių, tarp me­džių, pa­sta­tų.