Dai­ni­nin­kė Ais­tė Smil­ge­vi­čiū­tė apie gim­tą­ją Plun­gę: Ogins­kių dva­ro par­ke tuo­met bu­vo­me re­ti sve­čiai

„Plun­gės vei­das šian­dien vi­sai ki­toks, nei bu­vo ta­da, kai ten gy­ve­nau. Ma­tau, kaip ji kei­čia­si, gra­žė­ja, ple­čia­si. Vis dau­giau žmo­nių ap­lan­ko žy­mų­jį Ogins­kių dva­rą, o ka­dai­se jis vi­sai ne­pri­mi­nė da­bar Že­mai­ti­jos Ver­sa­liu va­di­na­mų rū­mų. Dva­re ir jo te­ri­to­ri­jo­je lan­ky­da­vo­mės re­tai, nes bu­vo ne­sau­gu“, – pri­si­me­na Plun­gė­je gi­mu­si, už­au­gu­si ir mu­zi­ki­nę kar­je­rą pra­dė­ju­si žy­mi Lie­tu­vos at­li­kė­ja Ais­tė Smil­ge­vi­čiū­tė.

Dai­ni­nin­kė sa­ko, kad į Že­mai­ti­ją už­su­kan­tiems ke­liau­to­jams Plun­gė­je tik­rai yra ką at­ras­ti, ir pri­si­pa­žįs­ta, kad ir pa­ti į gim­tą­jį mies­tą ga­lė­tų grįž­ti gy­ven­ti.

Bū­ti­na pa­ma­ty­ti: Ogins­kių rū­mai, nuo­sta­bus par­kas ir… Plun­gės jū­ra

„Ži­no­ma, žy­mų­jį Ogins­kių dva­rą, jo iš­puo­se­lė­tą par­ką, se­ną Per­kū­no ąžuo­lą ja­me ir dar… Plun­gės jū­rą“, – at­vi­rau­ja žy­mi Lie­tu­vos at­li­kė­ja, pa­klaus­ta, ką pa­tar­tų ap­lan­ky­ti pir­mą kar­tą už­su­ku­siems į Plun­gės kraš­tą.
Ogins­kių dva­ras da­bar – nau­jo­mis spal­vo­mis su­spin­du­si, įsi­sa­vi­nus Eu­ro­pos Są­jun­gos in­ves­ti­ci­jas, lan­ky­to­jų trau­kos cen­tru ta­pu­si erd­vė. Ja­me sklei­džia­si sa­vi­ta Že­mai­ti­jos dai­lės is­to­ri­ja, smal­suo­lių dė­me­sį vi­lio­ja žir­gy­nas, akį trau­kia uni­ka­li oran­že­ri­ja. O štai Per­kū­no ąžuo­las – se­niau­sias me­dis šia­me par­ke, tu­rin­tis sa­vo is­to­ri­ją ir api­pin­tas įvai­riau­sio­mis le­gen­do­mis.
„Pui­kiai pa­me­nu, kad kaž­ka­da par­kas bu­vo ap­leis­tas ir ne­sau­gus, yra bu­vę ir nu­si­kal­ti­mų, tad ten už­suk­da­vo­me la­bai re­tai. Džiu­gu, kad veik­lūs plun­giš­kiai ėmė­si ini­cia­ty­vos at­kur­ti šią ne tik mies­to, bet ir vi­so kraš­to is­to­ri­ją įkū­ni­jan­čią da­lį. Ga­li­me pa­ma­ty­ti ir net pa­jus­ti, kaip gy­ve­no to me­to di­di­kai“, – pa­ste­bi at­li­kė­ja.
Pa­sak gru­pės „Sky­lė“ vo­ka­lis­tės, bū­ti­nai tu­ri­te pa­ma­ty­ti ir Plun­gės jū­rą – Bab­run­go upės už­tvan­ką.
„Gir­dė­jau, kad šią erd­vę ke­ti­na­ma pri­tai­ky­ti mies­tie­čių po­il­siui. La­bai ver­ti­nu to­kias ini­cia­ty­vas, ku­rios pa­de­da Plun­gei tap­ti dar pa­trauk­les­niu ir sma­ges­niu mies­tu vi­siems gy­ven­to­jams ir jo sve­čiams“, – tei­gia A. Smil­ge­vi­čiū­tė.

Se­nie­ji kul­tū­ros na­mai ke­lia ypa­tin­gus sen­ti­men­tus

Apie Plun­gės kul­tū­ros na­mus ir mies­te­lio kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą at­li­kė­ja kal­ba su ypa­tin­ga šyp­se­na, nes su­ky­la iš­skir­ti­niai pri­si­mi­ni­mai.
„Ten pra­dė­jau lan­ky­ti įvai­riau­sius bū­re­lius, klau­sy­da­vo­me at­vyks­tan­čių to me­to žvaigž­džių kon­cer­tų. Į at­min­tį įstri­go V. Ker­na­gio „Ka­ba­re­tas tarp gir­nų“, V. No­rei­kos kon­cer­tas Plun­gė­je“, – pri­si­me­na dai­ni­nin­kė.
Vė­liau, pa­sak jos, pa­sta­ty­tas nau­jas „kul­tūr­na­mis“. Se­na­sis pa­sta­tas vis ny­ko ir ny­ko, o pas­ta­rai­siais me­tais bu­vo ir gais­ro ap­ga­din­tas.
Tuo tar­pu Plun­gės cen­tras per tą lai­ką iš­gra­žė­jo, įga­vo dar dau­giau gy­vy­bės.
„Ir anuo­met, jau­nys­tės me­tais, la­bai pa­tik­da­vo, ir da­bar sma­gu pa­bū­ti mies­to cen­tre. At­si­nau­ji­nu­sio­je Se­na­mies­čio aikš­tė­je at­kreip­ki­te dė­me­sį į gra­žų mies­to fon­ta­nė­lį, bū­ti­nai pri­sės­ki­te ant la­bai mie­lo suo­liu­ko su gi­ta­ra, skir­to vi­sam bū­riui žy­mių plun­giš­kių, ku­rie sa­vo dar­bais gar­si­na Plun­gės kraš­tą“, – pa­ta­ria A. Smil­ge­vi­čiū­tė.

Pa­si­kei­tė ap­lin­ka, kei­čia­si ir įpro­čiai

Pa­klaus­ta, ko­kio­se Plun­gės vie­to­se anuo­met la­biau­siai mėg­da­vo rink­tis jau­ni­mas, at­li­kė­ja, kiek pa­gal­vo­ju­si, šyp­te­li.
„Ma­no pa­aug­lys­tės me­tais vie­šo­se Plun­gės erd­vė­se ne­bu­vo kur rink­tis jau­ni­mui, o gal ir ma­dos to­kios ne­bu­vo. Tad rink­da­vo­mės vie­ni pas ki­tus ar­ba blo­ki­nių na­mų laip­ti­nė­se“, – ne­sle­pia A. Smil­ge­vi­čiū­tė.
Pa­sak jos, po re­pe­ti­ci­jų su gru­pe kul­tū­ros na­mų rū­sy­je bū­da­vo įpras­ta už­suk­ti į ša­lia esan­čią ka­vi­nu­kę ar­ba­tos ar­ba leis­tis į pa­si­vaikš­čio­ji­mus Plun­gės jū­ros pa­kran­tė­mis.

Vi­sa­da ge­ra su­grįž­ti

Pa­sak Ais­tės, į Plun­gę ir jos apy­lin­kes vi­sa­da ge­ra su­grįž­ti.
„Plun­gė man vi­sa­da liks ypa­tin­gu mies­tu, nes čia už­au­gau, čia pra­si­dė­jo ma­no mu­zi­ki­nis ke­lias. Mėgs­ta­me jos apy­lin­kes, su šei­ma daž­nai nu­vyks­ta­me prie Pla­te­lių eže­ro. Grįž­ti gy­ven­ti į gim­tą­sias vie­tas bū­tų įma­no­ma, nes dėl sa­vo gy­ve­ni­mo bū­do esa­me ga­nė­ti­nai mo­bi­lūs. Bet ka­žin ar grį­ši­me. Vis dėl­to da­ly­vau­ti Plun­gės ir jos apy­lin­kių kul­tū­ri­nia­me gy­ve­ni­me bū­tų sma­gu“, – pri­si­pa­žįs­ta at­li­kė­ja.
Pa­sak „Sky­lės“ vo­ka­lis­tės, at­ei­nan­tis de­šimt­me­tis Plun­gei gal­būt at­neš dau­gy­bę po­ky­čių, ta­čiau tai pa­ro­dys tik lai­kas ir as­me­ni­nės žmo­nių pa­stan­gos.
„Su­tvar­ky­ti li­ku­sius is­to­ri­nius pa­sta­tus, ži­no­ma, svar­bu, ta­čiau man at­ro­do, kad kur kas svar­bes­ni mies­to po­ky­čiai pri­klau­so nuo mū­sų at­ei­ties – vai­kų ir jau­ni­mo. Svar­biau­sia su­da­ry­ti vi­sas są­ly­gas Plun­gė­je to­bu­lė­ti ir skleis­tis jų ta­len­tams“, – pa­žy­mi dai­ni­nin­kė.

Asmeninio archyvo nuotr.