Pa­ro­da Lie­tu­vos šimt­me­čiui

Penk­ta­die­nio po­pie­tę žmo­nės bū­re­liais ke­lia­vo į Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės Ire­nė­jaus Ogins­kio vie­šą­ją bib­lio­te­ką, ku­rio­je plun­giš­kiai Bro­nis­lo­vas Po­cius ir Ri­man­tas Ben­do­rius pri­sta­tė žen­kliu­kų pa­ro­dą „Lie­tu­vos mies­tai, spor­tas, avia­ci­ja, kos­mo­sas ir au­to­mo­bi­liz­mas“. Ren­gi­nio me­tu au­to­riai su­pa­žin­di­no ir su 1918–2018 m. lie­tu­viš­kų pi­ni­gų ka­len­do­riu­mi. Pa­ro­da skir­ta Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čiui pa­mi­nė­ti.

R. Ben­do­rius gi­mė 1952 m. Ma­ri­jam­po­lė­je, o nuo 1961 m. gy­ve­na Plun­gė­je. Mo­kė­si Plun­gės I vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, bai­gė Plun­gės sta­ty­bos tech­ni­ku­mą ir Lie­tu­vos že­mės ūkio aka­de­mi­ją. Nuo 1970 m. do­mi­si fi­la­te­li­ja, nu­miz­ma­ti­ka, bib­lio­fi­li­ja, dai­lės kū­ri­niais, se­no­vi­niais laik­ro­džiais, žen­kliu­kais ir spor­tu. Yra su­ren­gęs 5 pa­ro­das – Vil­niu­je, Tel­šiuo­se ir Plun­gė­je.
B. Po­cius gi­mė 1946 m. Plun­gė­je. Mo­kė­si Plun­gės jau­ni­mo va­ka­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. 1971 m. bai­gė Vil­niaus pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą, įsi­gi­jo is­to­ri­jos ir fi­zi­nio la­vi­ni­mo mo­ky­to­jo pro­fe­si­ją. Nuo 1980 m. do­mi­si nu­miz­ma­ti­ka, kraš­to­ty­ra, sen­daik­čiais, se­no­vi­nė­mis nuo­trau­ko­mis, me­da­liais, žen­kliu­kais. 2002 m. iš­lei­do kny­gą „Plun­gė am­žių san­dū­ro­je“, vie­ti­nė­je spau­do­je pa­skel­bė dau­giau kaip 30 straips­nių apie Plun­gės bei Že­mai­ti­jos is­to­ri­ją, taip pat ke­le­tą teks­tų pe­da­go­gi­kos te­ma. Su­ren­gė 13 pa­ro­dų: Vil­niaus dra­mos te­at­re, Plun­gės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je, mo­kyk­lo­se.
2018-ie­ji Lie­tu­vai yra ypa­tin­gi, šven­čia­mas vals­ty­bės šimt­me­tis, ta pro­ga pa­ro­dos au­to­riai iš­lei­do ka­len­do­rių, ku­ria­me pa­grin­di­nis ak­cen­tas ski­ria­mas Lie­tu­vos vals­ty­bės pi­ni­gams. Pi­ni­gų pa­vyz­džiai ka­len­do­riui pa­im­ti iš pa­ro­dos au­to­rių as­me­ni­nių ko­lek­ci­jų. Lei­di­ny­je – tik lie­tu­viš­ki pi­ni­gai. „Gal­būt ki­tiems me­tams iš­lei­si­me vi­sų pi­ni­gų, kur­sa­vu­sių Lie­tu­vo­je, ka­len­do­rių“, – sa­kė B. Po­cius.
B. Po­cius pa­ro­dos da­ly­viams nu­pa­sa­ko­jo pi­ni­gų ke­lią Lie­tu­vo­je nuo pra­džios – 1918-ųjų me­tų – iki šių die­nų. Po­pie­ri­niai pi­ni­gai bu­vo spaus­di­na­mi An­gli­jo­je, me­ta­li­nius pi­ni­gus ka­lė Kau­no pi­ni­gų ka­lyk­la. Tvar­ka bu­vo la­bai griež­ta, „ne­iš­sprūs­da­vo“ ne­ap­skai­ty­tas nė vie­nas li­tas ar cen­tas. Už pi­ni­gų pa­dir­bi­nė­ji­mą bu­vo la­bai griež­tai bau­džia­ma.
1918 m. ba­lan­džio 4 die­ną Vo­kie­ti­jos val­džia Kau­ne iš­lei­do ost­mar­kes Lie­tu­vai. 1919 m. va­sa­rio 26 die­ną Lie­tu­vos vy­riau­sy­bės spren­di­mu vo­kiš­kos ost­mar­kės bu­vo pa­va­din­tos auk­si­niais, o pfe­ni­gai – ska­ti­kais. Vie­nas auk­si­nis bu­vo ly­gus 100 ska­ti­kų. Lie­tu­vos eko­no­mi­ka, ne­tu­rė­da­ma sa­vų pi­ni­gų, per 1919–1922 m. pa­ty­rė 400 mln. li­tų ar­ba 40 mln. Ame­ri­kos do­le­rių nuos­to­lį, nes dėl in­flia­ci­jos auk­si­nio ver­tė kas­dien ma­žė­jo.
Vals­ty­bės ne­pri­klau­so­mu­mo ro­dik­lis yra pi­ni­gai. 1922 m. bu­vo iš­leis­ti lie­tu­viš­ki pi­ni­gai – po­pie­ri­niais li­tai ir cen­tai. Li­tai bu­vo deng­ti auk­su, ku­rį Lie­tu­va ga­vo iš So­vie­tų Ru­si­jos pa­gal Lie­tu­vos-Ru­si­jos tai­kos su­tar­tį. Tai bu­vo 3 mi­li­jo­nai auk­so rub­lių. Vie­nas li­tas bu­vo ly­gus 0,150462 g auk­so, o vie­nas do­le­ris pri­ly­gin­tas de­šim­čiai li­tų. 1922 m. spa­lio mėn. Lie­tu­vos vy­riau­sy­bė kei­tė 175 auk­si­nius į vie­ną li­tą. Lie­tu­viš­kas li­tas įgi­jo tarp­tau­ti­nį pa­si­ti­kė­ji­mą, ta­po vie­na iš tvir­čiau­sių va­liu­tų pa­sau­ly­je. 1940 m. bir­že­lio 15 die­ną So­vie­tų Są­jun­gai oku­pa­vus Lie­tu­vą, ša­lia li­tų kur­sa­vo čer­von­cai ir rub­liai. Vie­nas li­tas bu­vo pri­ly­gin­tas 0,90 rub­lio, o vie­nas čer­von­cas – 10-čiai rub­lių. 1941 m. ko­vo 25-ąją li­tas, kaip pi­ni­gi­nis vie­ne­tas, bu­vo pa­nai­kin­tas, li­ko kur­suo­ti čer­von­cai ir rub­liai. 1 čer­von­cas bu­vo ly­gus 10-čiai rub­lių. 1990 m. ko­vo 11-ąją Lie­tu­vai at­kū­rus Ne­pri­klau­so­my­bę at­si­ra­do ga­li­my­bė su­si­grą­žin­ti sa­vą­ją va­liu­tą. Sa­vi pi­ni­gai, ku­riais bu­vo lai­ki­nie­ji ta­lo­nai, apy­var­to­je pa­si­ro­dė 1992 m. pa­bai­go­je, o 1993 m. bir­že­lio 25 die­ną į apy­var­tą su­grį­žo li­tas.
R. Ben­do­rius džiau­gė­si, kad rie­ta­viš­kiai taip šil­tai juos pri­ėmė. „Per me­tus pa­da­ro­me 3 ar 4 pa­ro­das. Da­le­lę to, ką tu­ri­me, nu­spren­dė­me pa­ro­dy­ti ir jums. Gal­vo­jo­me, kuo ga­li­me mes, kaip ko­lek­cio­nie­riai, pri­si­dė­ti ir ką tu­ri­me pa­ro­dy­ti vi­suo­me­nei Lie­tu­vos šimt­me­čio pro­ga“, – kal­bė­jo vie­nas iš au­to­rių.
Žen­kliu­kų pa­ro­do­je yra 1 200 žen­kliu­kų – spor­to, kos­mo­so, lėk­tu­vų, au­to­mo­bi­lių, Lie­tu­vos mies­tų, tarp ku­rių yra su­si­ju­sių ir su Plun­ge bei Rie­ta­vu. Pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mi žen­kliu­kai pa­ga­min­ti nuo 1924 m. iki 2014-ųjų. Pa­ro­dą bib­lio­te­ko­je bus ga­li­ma ap­žiū­rė­ti tris sa­vai­tes.

Da­lia BARCYTĖ