Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Susipažinkim! » Tau­tiš­ku­mo puo­se­lė­ji­mas – iš­šū­kis pe­da­go­gui

Tau­tiš­ku­mo puo­se­lė­ji­mas – iš­šū­kis pe­da­go­gui

Plun­giš­kė As­ta Vyš­niaus­kie­nė jau vie­nuo­lik­tus me­tus kiek­vie­ną dar­bo die­ną sku­ba į lop­še­lį-dar­že­lį „Rū­te­lė“ su­si­tik­ti su sa­vo auk­lė­ti­niais. „Ne­įsi­vaiz­duo­ju sa­vęs dir­ban­čios ki­to­kį dar­bą“, – pri­si­pa­žįs­ta mo­te­ris. Iš vi­so dau­giau nei dvi­de­šimt me­tų pe­da­go­gi­nio dar­bo su vai­kais sta­žą tu­rin­ti As­ta pa­ste­bi, kad šian­die­nos vai­kai yra ypa­tin­gi – drą­ses­ni ir įno­rin­ges­ni. Auk­lė­to­jai ten­ka kas­kart pa­si­telk­ti vi­są iš­mo­nę, kad juos kuo nors su­do­min­tų. Pa­ti As­ta – lie­tu­vy­bės, sa­vo kraš­to tra­di­ci­jų puo­se­lė­to­ja. No­ri­si bent da­le­lę pa­gar­bos sa­vo iden­ti­te­tui per­duo­ti ir auk­lė­ti­niams. O tai nė­ra leng­va. „Vai­kai be ga­lo jud­rūs, ak­ty­vūs, jiems vis­kas tu­ri bū­ti la­bai įdo­mu. Jei nuo­bo­du, jie nie­ko ne­da­rys“, – sa­ko A. Vyš­niaus­kie­nė. Pa­si­ro­do, net­gi kal­bė­ji­mas že­mai­tiš­kai da­bar tam­pa iš­šū­kiu.

Da­bar­ti­nė „Ait­va­riu­kų“ gru­pė – tre­čio­ji A. Vyš­niaus­kie­nės ug­do­mų vai­kų lai­da. Auk­lė­to­ja sie­kia, kad ma­žie­ji į mo­kyk­li­nį suo­lą at­ei­tų drą­sūs, ben­drau­jan­tys, pa­si­ren­gę siek­ti ži­nių. Pe­da­go­gė sten­gia­si, kad ma­žie­ji tu­rė­tų su­pra­ti­mą ir apie tai, kas yra Lie­tu­va, kuo mes, že­mai­čiai, esa­me iš­skir­ti­niai, kuo ypa­tin­ga mū­sų tar­mė. Pe­da­go­gė įsi­ti­ki­nu­si, kad vai­kus su tuo rei­kia su­pa­žin­din­ti jau dar­že­ly­je, nes vė­liau su­si­do­mė­ji­mas ga­li ir ne­be­at­si­ras­ti – gy­ve­na­me įman­trių tech­no­lo­gi­jų, kos­mo­po­li­ti­nia­me pa­sau­ly­je, kur tau­tiš­ku­mas, tra­di­ci­jos pa­ma­žu pra­ran­da ver­tę.
Pa­ti As­ta su vy­ru daug me­tų da­ly­vau­ja Plun­gės kul­tū­ros cen­tro fol­klo­ro an­sam­blio „Gon­din­ga“ veik­lo­je, sū­nūs taip pat bu­vo pa­stū­mė­ti į pa­na­šią veik­lą: vy­res­nė­lis šo­ko, o jau­ny­lis dar te­be­šo­ka „Su­var­tu­ko“ ko­lek­ty­ve. „Ma­nau, kad su me­tais tau­tiš­ku­mas vis la­biau nyks, nau­jos tech­no­lo­gi­jos mus įtrau­kia, ir vai­kai jau no­ri vi­siš­kai ki­tų da­ly­kų. Jei su­ge­bė­si­me iš­sau­go­ti, vai­kams įskie­py­ti pa­gar­bą sa­vo tra­di­ci­joms – mums la­bai pa­si­seks. Ka­da tai da­ry­ti, jei ne da­bar?“, – svars­to mo­ky­to­ja.
Plun­gė­je jau ke­le­tą me­tų vyks­ta kon­kur­sas „Skai­ty­mai že­mai­tiš­kai“. A. Vyš­niaus­kie­nė su auk­lė­ti­niais yra nuo­la­ti­niai ren­gi­nio da­ly­viai. Ne tik pa­ruo­šia kom­po­zi­ci­ją, bet ir lai­mi pri­zi­nes vie­tas. Pra­ėju­siais me­tais vy­ku­sia­me ju­bi­lie­ji­nia­me kon­kur­se „Ait­va­riu­kų“ auk­lė­ti­niai ta­po iki­mo­kyk­li­nu­kų gru­pės ant­ros vie­tos lai­mė­to­jai. Tur­būt tik auk­lė­to­ja As­ta ga­li įver­tin­ti ir pa­sa­ky­ti, kiek pa­stan­gų ten­ka įdė­ti, no­rint pa­ruoš­ti ma­žuo­sius šiam kon­kur­sui. „Pa­ruoš­ti teks­tą že­mai­tiš­kai yra la­bai sun­ku, nes to­kių kaip ir nė­ra, juk teks­tas tu­ri bū­ti vai­kiš­kas, da­r-že­li­nu­kui su­pran­ta­mas, o ir ne kiek­vie­nas da­bar ga­li kal­bė­ti že­mai­tiš­kai. Pa­ste­bė­jau, kad ma­no gru­pė­je že­mai­tiš­kai šne­ka tik ko­kie trys vai­kais. Vi­si ki­ti – li­te­ra­tū­riš­kai. Mū­sų tar­mė juk la­bai gra­ži, iš­skir­ti­nė. Su­pran­tu, jei ma­ma ar tė­ve­lis yra iš ki­to kraš­to, bet kai abu plun­giš­kiai, že­mai­čiai...“ – ste­bi­si A. Vyš­niaus­kie­nė. Tė­ve­liai to­kį sa­vo pa­si­rin­ki­mą aiš­ki­na, kad ben­drau­ti su vai­ku no­ri ma­lo­niai, švel­niai, o že­mai­čių tar­mė yra... gru­bi. „Iš tie­sų

gru­bu­mo gal ir yra, bet juk tai ir­gi su­tei­kia iš­skir­ti­nu­mo. Man la­bai pa­ti­ko per „Skai­ty­mų že­mai­tiš­kai“ kon­kur­są mo­ky­to­jos Ge­nu­tės Ma­te­vi­čiū­tės pa­sa­ky­tas pa­ly­gi­ni­mas, kad šne­kė­ti že­mai­tiš­kai – tai ne su leng­vą­ja ma­ši­na as­fal­tu va­ži­nė­ti, čia kaip su trak­to­riu­mi per lau­kus va­ry­ti. La­bai taik­lus pa­ly­gi­ni­mas“, – juo­kia­si A. Vyš­niaus­kie­nė.
Kon­kur­sui As­ta su sa­vo auk­lė­ti­niais pra­de­da ruoš­tis prieš ke­le­tą mė­ne­sių (šių­me­ti­niam pa­si­ro­dy­mui, įvyk­sian­čiam tik me­tų pa­bai­go­je, auk­lė­to­ja jau ieš­ko že­mai­tiš­ko teks­to). Mo­ky­ma­sis vyks­ta žai­di­mo for­ma. A. Vyš­niaus­kie­nė įsi­ti­ki­nu­si, kad jei vai­ką pa­si­so­din­si ir liep­si mo­ky­tis – nie­ko ne­bus. „Mes vi­si su­sė­da­me ir kal­ba­mės vie­ni su ki­tais. Vai­kams rei­kia pa­aiš­kin­ti, ką reiš­kia vie­nas ar ki­tas že­mai­tiš­kas žo­dis, jei įma­no­ma, ir vaiz­di­nę prie­mo­nę pa­ro­dy­ti. Jei vai­kas ne­su­pras, kas yra ži­po­nas, vy­ža, li­žė, ka­na­pins­kis ir pan., nė­ra pra­smės ir mo­ky­tis“, – kal­ba auk­lė­to­ja.
As­ta sa­ko, kad jos šei­mo­je nie­kas ne­dai­na­vo, ne­šo­ko, ne­bu­vo jo­kių pa­sa­ko­rių, nie­kas per­ne­lyg ne­skie­pi­jo ir mei­lės gim­ta­jai tar­mei. Tad iš kur di­džia­vi­mo­si sa­vo šak­ni­mis jaus­mas? Pa­si­ro­do, mei­lė že­mai­tiš­ku­mui gi­mė... Vil­niu­je. As­ta sos­ti­nė­je stu­di­ja­vo tuo lai­ku, kai ša­ly­je pra­si­dė­jo tau­ti­nės sa­vi­mo­nės at­gi­mi­mas. Plun­giš­kė ta­da mo­kė­si kul­tū­ros mo­kyk­lo­je. „Kai pra­si­dė­jo Są­jū­džio mi­tin­gai, Vil­niu­je ma­čiau pir­mą kar­tą iš­kel­tą Lie­tu­vos vė­lia­vą. Tai ma­ne su­ža­vė­jo. Bu­vo kaž­kas ne­re­a­laus, kai pa­ma­čiau žmo­nes, pa­si­puo­šu­sius tau­ti­niais rū­bais, ir tri­spal­vė man la­bai gra­ži. Mes bu­vo­me stu­den­tai, da­ly­vau­da­vo­me įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se, mo­ky­to­jai ir­gi ska­tin­da­vo. Ma­nau, kad kul­tū­ros mo­kyk­la, ku­rią aš tik tarp kit­ko pa­si­rin­kau, nes ne­įsto­jau stu­di­juo­ti lie­tu­vių kal­bos (vė­liau As­ta įgi­jo pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jos spe­cia­ly­bę Šiau­liuo­se – aut. past.), įskie­pi­jo man mei­lę liau­dies dai­nai, šo­kiui, nes vi­so to mes ir mo­ki­no­mės. Bu­vom dvi že­mai­tės, Vil­niu­je tar­pu­sa­vy­je vi­sa­da kal­bė­da­vo­mės že­mai­tiš­kai. Vi­si klau­sy­da­vo­si ir sa­ky­da­vo, kad nie­ko ne­su­pran­ta, bet kaip gra­žiai skam­ba. Že­mai­tiš­ku­mas man bu­vo pa­si­di­džia­vi­mas, nie­ka­da ne­si­gė­di­jau sa­vo tar­mės“, – aiš­ki­na A. Vyš­niaus­kie­nė.
Pa­šne­ko­vė da­bar su šyp­se­na pri­si­me­na sa­vo auk­lė­ti­nių re­ak­ci­ją, kai jiems pa­si­ro­dė ap­si­rė­džiu­si tau­ti­nį kos­tiu­mą. „Kaž­ko­kia bo­bu­tė“, – tą­kart juo­kė­si vai­kai. Kad šis dra­bu­žis – mū­sų is­to­ri­jos da­lis, „ait­va­riu­kai“ da­bar jau ži­no. Ir pa­tiems ten­ka už­si­vilk­ti li­ni­nius rū­bus: Vi­sos „Rū­te­lės“ vai­kų gru­pės tu­ri pa­si­siū­di­nu­sios to­kius dra­bu­žius. „Pas mus dar­že­ly­je vyks­ta įvai­rūs ren­gi­niai, va­ka­ro­nės, ku­rių me­tu vi­si pa­si­puo­šia­me. Kad ma­ty­tu­mė­te, ko­kios gra­žios yra mū­sų ad­ven­ti­nės po­pie­tės, ku­rias aš sten­giuo­si reng­ti va­do­vau­da­ma­si že­mai­tiš­kais pa­pro­čiais“, – pa­sa­ko­ja As­ta. Mo­te­ris įsi­ti­ki­nu­si, kad tik iš ren­gi­nių, et­no­gra­fi­nių dai­nų ir šo­kių da­bar­ti­nė kar­ta ga­li sem­tis su­pra­ti­mo apie pra­ei­tį, bu­vu­sias tra­di­ci­jas.
Tu­ri sa­vo nuo­mo­nę A. Vyš­niaus­kie­nė ir apie ša­lies val­džios ini­cia­ty­vą pa­do­va­no­ti sep­tyn­me­čiams tau­ti­nius rū­bus. „Idė­ja la­bai gra­ži, bet siū­lo­mo va­rian­to ne­pa­lai­kau. Ma­ny­čiau, kad tiks­lin­giau bū­tų tau­ti­nių rū­bų kom­plek­tus do­va­no­ti įstai­goms. Pa­vyz­džiui, dar­že­liams to­kia do­va­na bū­tų auk­so ver­tės. Kos­tiu­mą bū­tų ga­li­ma nau­do­ti me­tų me­tus, vai­kai tu­rė­tų dau­giau pro­gų juos ap­si­vilk­ti, nei tai da­ry­tų tu­rė­da­mi to­kį dra­bu­žį na­muo­se“, – ma­no pa­šne­ko­vė. Pa­sak As­tos, da­bar­ti­nis siū­ly­mas var­giai pri­si­dė­tų prie lie­tu­vy­bės puo­se­lė­ji­mo, stal­čiu­je dū­lan­tis dra­bu­žis ne­su­lauk­tų de­ra­mos pa­gar­bos. „Kur tė­ve­liai kos­tiu­mą dės, kai vai­kas jį iš­augs, ati­duos į ko­kį ko­mi­są“, – svars­to pe­da­go­gė. Jai pa­čiai tau­ti­nis rū­bas – di­de­lė ver­ty­bė. „Man tai la­bai gra­žu. Su pa­si­di­džia­vi­mu vil­kiu tau­ti­nius rū­bus, la­bai ge­rai jau­čiuo­si“, – tei­gia ji.
As­tai puoš­tis tau­ti­niais rū­bais ten­ka daž­nai. Kaip mi­nė­ta, ji – fol­klo­ro an­sam­blio „Gon­din­ga“ na­rė, pri­klau­so ko­lek­ty­vui dau­giau nei de­šimt­me­tį. Kaip pa­ti tei­gia, šis an­sam­blis pa­ten­ki­na jos žin­gei­du­mą, su­si­ju­sį su tra­di­ci­jų sau­go­ji­mu, tau­tiš­ku­mo puo­se­lė­ji­mu. „Man že­mai­čių dai­nos yra pa­čios gra­žiau­sios, šo­kis „Jon­ke­lis“ – pats įspū­din­giau­sias, kiek ten fi­gū­rų, kiek rei­kia gal­vo­ti no­rint su­šok­ti“, – pa­ste­bė­ji­mais da­li­ja­si A. Vyš­niaus­kie­nė. Jai la­bai gai­la, kad su me­tais po­žiū­ris į se­ną­sias že­mai­čių tra­di­ci­jas, tar­mę kin­ta, bū­tų ap­mau­du, jei tai pa­si­mirš­tų. Kaip pe­da­go­gė, mo­te­ris pa­ste­bi, kad va­di­na­mie­ji z kar­tos vai­kai vis la­biau tols­ta nuo tra­di­ci­nių ver­ty­bių. „Toks laik­me­tis, gai­la, kad mes ne­daug te­ga­li­me pa­keis­ti, bet stengtis reikia“, – re­ziu­muo­ja auk­lė­to­ja.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama