Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Susipažinkim! » Šim­ta­me­tei Ani­ce­tai – svei­ki­ni­mai ju­bi­lie­jaus pro­ga

Šim­ta­me­tei Ani­ce­tai – svei­ki­ni­mai ju­bi­lie­jaus pro­ga

Sau­sio 30 die­ną į Ani­ce­tos Pa­plaus­kie­nės na­mų du­ris pa­bel­dė Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ras Aud­rius Kli­šo­nis, jo pa­ta­rė­jas Gin­tau­tas Vait­ke­vi­čius, Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus ve­dė­ja Ge­no­vai­tė Va­sy­lie­nė bei „Sod­ros“ Ma­žei­kių sky­riaus di­rek­to­rė Lai­ma Na­gie­nė ir jos pa­va­duo­to­ja Bi­ru­tė Ig­no­tie­nė, ku­rie at­ėjo nuo­šir­džiai pa­svei­kin­ti gar­bin­go ju­bi­lie­jaus su­lau­ku­sios ir sau­sio 29 die­ną šei­mos bū­ry­je jau­kiai šim­to me­tų su­kak­tį at­šven­tu­sios plun­giš­kės.

Me­ras A. Kli­šo­nis ap­juo­sė šim­ta­me­tę A. Pa­plaus­kie­nę tau­ti­ne juos­ta ir iš šir­dies vi­sų at­ėju­sių­jų pa­svei­kin­ti var­du lin­kė­jo jai sėk­mės, stip­ry­bės ir svei­ka­tos, taip pat – kad ju­bi­lia­tę sup­tų vien ge­ri žmo­nės. Svei­ka­tai pa­stip­rin­ti įtei­kė vais­to nuo vi­sų li­gų – me­daus. Krai­te­lę sal­dai­nių, gė­lių puokš­tę su­kak­tu­vi­nin­kei įtei­kė ir „Sod­ros“ at­sto­vės.
„Už­lai­kė ma­ne il­gai, bet džiau­giuo­si... Ačiū vi­siems už svei­ki­ni­mus“, – su­jau­din­ta dė­me­sio trum­pam su­si­grau­di­no ju­bi­lia­tė, ku­riai stip­rios svei­ka­tos bei ge­ro ūpo pri­si­pa­ži­no pa­vy­din­tys ir jos vai­kai.
„Kar­tais pa­de­juo­ja­me, kai ap­ser­ga­me ar nu­ga­ra su­skaus­ta, o ma­ma tuoj at­si­lie­pia, kad jai nie­kas ne­skau­da! Ir op­ti­miz­mo, ti­kė­ji­mo sėk­me per sa­vo gy­ve­ni­mą ji ne­pra­ra­do. Di­džiau­sia sek­ma­die­nio pra­mo­ga jai yra žiū­rė­ti per te­le­vi­zo­rių „Te­le­lo­to“ žai­di­mą ir ieš­ko­ti sa­vo bi­lie­tė­ly­je lai­min­gų skai­čių. Ką ga­li ži­no­ti, gal ka­da ir mi­li­jo­ną lai­mės?“ – šyp­so­jo­si ke­lioms die­noms ma­mos ap­lan­ky­ti su žmo­na at­vy­kęs sū­nus Al­gi­man­tas.

Jau 16 me­tų, kai A. Pa­plaus­kie­nė naš­lė, vy­rą pa­kir­to in­sul­tas. Šei­mo­je už­au­go du sū­nus – Al­gi­man­tas ir Vi­ta­li­jus. Mo­čiu­tę lan­ko trys anū­kai – Dia­na, Bi­ru­tė ir Egi­di­jus, ir kol kas trys pro­anū­kės – San­dra, Lau­ra ir Ie­va. Kai ne­ga­li sa­vi, su­si­tvar­ky­ti bui­ty­je il­ga­am­žei pa­de­da sū­nų pa­pra­šy­ta mo­te­riš­kė, ta­čiau daug pa­gal­bos jai dar ne­rei­kia – pa­ti ir kros­nį pa­si­ku­ria, kiek­vie­nų me­tų ge­gu­žę pa­si­rū­pi­na, kad mal­kų kas at­vež­tų, kas­dien apa­ra­tu krau­jo spau­di­mą pa­si­ma­tuo­ja, jo rod­me­nis ir tą die­ną su­var­to­tus vais­tus spe­cia­lio­je kny­go­je re­gist­ruo­ja. Skai­to be aki­nių, tik klau­sa silps­ta, to­dėl be klau­sos apa­ra­to jau ne­be­iš­si­ver­čia.
Abu A. Pa­plaus­kie­nės sū­nūs gy­ve­na Vil­niu­je, mat ten iš­va­žia­vo mo­ky­tis, ten ir pa­si­li­ko, ten sa­vo ant­rą­sias pu­ses su­ti­ko. Nors mar­čios – ne že­mai­tės, nė vie­no pras­to žo­džio nė­ra su­lau­ku­sios. Sū­nūs jau daug me­tų ra­gi­na ma­mą per­si­kel­ti gy­ven­ti pas juos į sos­ti­nę, ta­čiau ji vis at­si­kal­bi­nė­ja kaip įma­ny­da­ma, o kai pri­trūks­ta ar­gu­men­tų, tie­siai švie­siai rė­žia: jei no­rit, kad nu­mir­čiau, – iš­vež­kit ma­ne iš Plun­gės!
Iš tie­sų Plun­gė­je pra­bė­go vi­sas A. Pa­plaus­kie­nės gy­ve­ni­mas, tik vai­kys­tės pė­dos li­ku­sios tė­viš­kė­je Žli­bi­nuo­se. A. Pa­plaus­kie­nė, bu­vu­si Jo­nu­šai­tė, gimė gau­sio­je, de­vy­nis vai­kus už­au­gi­nu­sio­je ūki­nin­kų šei­mo­je. Jos bro­liai ir se­se­rys jau ka­dais mi­rę, ji vie­na iš di­de­lio bū­rio to­kia il­ga­am­žė. Nors tė­vų ūkio Žli­bi­nuo­se ne­be­li­kę nė žy­mės, šim­ta­me­tė per sa­vo ju­bi­lie­jų iš­reiš­kė no­rą, kad sū­nūs šią va­sa­rą nu­vež­tų ją į tė­viš­kę, sa­kė no­rin­ti pa­si­žval­gy­ti.
Oi, kiek daug vis­ko bū­ta per am­že­lį! A. Pa­plaus­kie­nė ge­ru žo­džiu mi­ni tė­ve­lius, ku­rie ją į moks­lus Rie­ta­vo že­mės ūkio mo­kyk­lo­je iš­lei­do. At­si­me­na, kaip bu­vo sta­to­ma Plun­gės baž­ny­čia. Links­mai pa­pa­sa­ko­jo, kaip ją, dar jau­nu­tę, ką tik bai­gu­sią moks­lus, va­do­vau­ti pri­va­čiai Bu­kar­to val­gyk­lai pa­sky­rė, ir kaip ji po sun­kios pir­mo­sios dar­bo die­nos pės­čio­mis į na­mus Žli­bi­nuo­se iš Plun­gės par­bė­go, ta­čiau šei­mi­nin­kas ki­tą die­ną ją vėl į Plun­gę iš­si­ve­žė! Ta­da A. Jo­nu­šai­tė tu­rė­jo va­do­vau­ti trims sam­dy­toms vi­rė­joms. Čia, ma­tyt, ir su­si­for­ma­vo jos ga­na val­din­gas cha­rak­te­ris. Su­kak­tu­vi­nin­kės mar­ti juo­ka­vo, kad uoš­vės žo­dis tiek sū­nums, tiek švie­saus at­mi­ni­mo vy­rui bu­vo to­ly­gus įsa­ky­mui.
Su­kū­ru­si šei­mą, A. Pa­plaus­kie­nė ge­ro­kai pra­au­gi­no vai­kus ir tik ta­da vėl iš­ėjo į dar­bą. Net 33 me­tus dir­bo tuo­me­ti­nia­me Plun­gės bui­ti­nio gy­ven­to­jų ap­tar­na­vi­mo kom­bi­na­te – siu­vo mez­gi­nius.
Sū­nus juo­ka­vo, kad šim­to me­tų su­lau­ku­si ma­ma ne­kan­triai lau­kė pir­ma­die­nio ir jos pa­svei­kin­ti at­ei­sian­čių sve­čių, ne kar­tą per­klau­sė, ar tik­rai me­ras pas ją at­eis, ar ne­pa­mirš, ar ne­ap­sir­go.
Su­kak­tu­vi­nin­kės na­miš­kiai kal­bė­jo, kad šim­ta­me­tė ne­jau­čia sle­gian­čios me­tų naš­tos, ne­pra­ra­do no­ro puoš­tis, gra­žiai at­ro­dy­ti. Ir kre­mu vei­dą pa­si­te­pa, ir lū­pas per šven­tes pa­si­da­žo!
„Me­ro ir ki­tų pa­svei­kin­ti at­ėju­sių žmo­nių ap­si­lan­ky­mas ma­mą la­bai nu­džiu­gi­no ir dar ko­kį pen­ke­tą sma­gių me­te­lių pri­dė­jo! Bus jai ką pri­si­min­ti, kuo pa­si­džiaug­ti,“ – iš­ly­dė­da­mas sve­čius pa­dė­ko­jo A. Pa­plaus­kie­nės sū­nus Al­gi­man­tas.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama