Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Susipažinkim! » Se­nat­vė tarp na­mų sie­nų ne­liū­di­na

Se­nat­vė tarp na­mų sie­nų ne­liū­di­na

Glau­džiuo­se gy­ve­nan­tys Kos­tas ir Ju­li­jo­na Nar­mon­tai, su­lau­kę gar­baus am­žiaus, „ne­si­bė­da­vo­ja“ dėl sa­vo gy­ve­ni­mo. O ko skųs­tis? Die­nas lei­džia vie­nas ki­to kom­pa­ni­jo­je, am­sė­ji­mu džiu­gi­na au­gin­ti­nis Lor­das, svei­ka­tos pro­ble­mos la­bai ne­kan­ki­na – tik­ras ra­mios ir sau­gios se­nat­vės pa­vyz­dys. „Vis­kas ge­rai – ju­dam, kru­tam abu, tik kad į dar­bus ne­be­įkim­bam, rei­kia jau pa­dė­jė­jų“, – šyp­so­da­ma­si sa­ko Ju­li­jo­na. Me­tai Nar­mon­tams pra­si­dė­jo gra­žia su­ka­ti­mi: Kos­tas sau­sio 6 die­ną at­šven­tė gar­bin­gą 90 me­tų su­kak­tį. Ta pro­ga su­lau­kė ir ma­lo­nios staig­me­nos – į na­mus ju­bi­lia­to pa­svei­kin­ti at­vy­ko Bab­run­go se­niū­ni­jos se­niū­nė Rū­ta Jo­nu­šie­nė.

Da­tų, „ap­va­lių“ su­kak­čių Nar­mon­tai ne­lin­kę la­bai su­reikš­min­ti – ne tas am­žius, kai no­ri­si švęs­ti. Mie­liau jie­du lei­džia lai­ką na­muo­se, kur vi­sa­da šil­ta, jau­ku, nė­ra šur­mu­lio, triukš­mo. Vis­gi pro­gų gau­sios šei­mos su­si­bė­gi­mui ir pa­si­bu­vi­mui pas­ta­rai­siais me­tais ne­pri­trūks­ta. Vai­kų ini­cia­ty­va nie­kad ne­bū­na pa­mirš­ti tė­vų gim­ta­die­niai, ju­bi­lie­jai. Dar ir da­bar sma­gu pri­si­min­ti at­švęs­tas Auk­si­nes ves­tu­ves, o ne­il­gai tru­kus rei­kės mi­nė­ti Dei­man­ti­nes – ki­tų me­tų va­sa­rą bus ly­giai 60 me­tų, kaip Kos­tas su Ju­li­jo­na per gy­ve­ni­mą ke­liau­ja kar­tu.
„Vis­ko gy­ve­ni­me bu­vo: ir kal­nų, ir pa­kal­nių, bet kai rei­kia pri­si­min­ti nu­ei­tą ke­lią, tai tik ge­ri pri­si­mi­ni­mai ro­do­si“, – sa­ko J. Nar­mon­tie­nė. Jud­vie­jų su Kos­tu pa­žin­tis – be ypa­tin­gos ro­man­ti­kos. Dvy­li­ka me­tų už Kos­tą jau­nes­nė Ju­li­jo­na la­bai my­lė­ju­si sa­vo tė­vą. Šis mė­gęs Kos­tą, sa­kė ži­nan­tis, kad bus ge­ras vy­ras. Ju­li­jo­na tė­vo ir pa­klau­siu­si. Tė­vo bū­ta įžval­gaus. „Jei tiek me­tų kar­tu pra­gy­ve­no­me, va­di­na­si, tik­rai ge­ras vy­ras yra“, – juo­kia­si Ju­li­jo­na. Pa­čiam Kos­tui, pa­si­ro­do, svar­biau­sia bu­vo bū­si­mos žmo­nos pro­tas. „O tas gro­žis...“, – šyp­so­da­ma­sis nu­tę­sia se­na­sis Nar­mon­tas. Vis­gi aki­vaiz­du, kad Ju­li­jo­na jau­nys­tė­je tik­rai bu­vo sim­pa­tiš­ka, nes ir pra­bė­gę me­tai ne­pa­slė­pė gra­žių mo­ters vei­do bruo­žų, ma­lo­nios šyp­se­nos. Nar­mon­tai pri­si­me­na, kad pa­si­ma­ty­mams ta­da ne­la­bai tu­rė­ję lai­ko. Kos­tui, ap­si­gy­ve­nu­siam tė­vų na­muo­se Glau­džiuo­se, rei­kė­ję pri­žiū­rė­ti ūkį, tad daž­nai ke­liau­ti į Kar­klė­nų pu­sę, kur gy­ve­no my­li­mo­ji, ne­la­bai bu­vo ka­da. Vis­gi po me­tų po­rai pa­vy­ko at­šok­ti ves­tu­ves. Ir štai jau 59 me­tai jie­du žen­gia ko­ja ko­jon.
90-me­čio Kos­to ir 78-erių Ju­li­jo­nos tur­tas – 6 vai­kai (dvi duk­ros ir ke­tu­ri sū­nūs), 15 anū­kų, 7 pro­anū­kiai. Se­no­liai džiau­gia­si, kad jų šei­mos kol kas ne­pa­lie­tė emig­ra­ci­ja. Vi­si vai­kai įsi­kū­rė ar­ti tė­vų: ap­link Plun­gę ar Plun­gė­je, tik anū­kai ne­pa­no­ro čia lik­ti ir iš­si­bars­tė po ša­lies did­mies­čius. Šiek tiek ap­mau­du se­na­jam Nar­mon­tui, kad nė vie­nas vai­kas ne­pa­no­ro dirb­ti že­mės – te­ko ją iš­nuo­mo­ti. „Tai kad dar­bo daug, o nau­dos nė­ra“, – vai­kų spren­di­mą aiš­ki­na Ju­li­jo­na. Pa­čių Nar­mon­tų di­de­lė gy­ve­ni­mo da­lis pra­ėjo su­kan­tis sa­vo ūky­je (ko­lū­ky­je jie ne­su­ti­ko nu­ga­ros lenk­ti) bei dir­bant vi­sai ša­lia na­mų bu­vu­sia­me li­nų au­di­nių fab­ri­ke. Kos­tas dirbo kū­ri­ku, Ju­li­jo­na sar­ga­vo. Pa­mai­ni­nis ir nak­ti­nis dar­bas rei­ka­la­vo ypa­tin­go su­si­kal­bė­ji­mo šei­mo­je, pa­si­ti­kė­ji­mo vie­nas ki­tu. Ju­li­jo­na di­džiuo­ja­si vy­ru, kad šiam, kol pa­ti sar­ga­vo, be jo­kios šird­per­šos ga­lė­jo pa­ti­kė­ti vai­kų prie­žiū­rą. „Pa­si­keis­da­mi ir už­au­gi­no­me. Kaip ga­li sa­vo vai­kus pa­lik­ti be prie­žiū­ros “, – kal­ba Kos­tas.
Šian­dien, kai vai­kai jau pa­tys tu­ri anū­kų, Nar­mon­tų na­mai iš­tuš­tė­jo. Nors vai­kų dė­me­sio Kos­tui ir Ju­li­jo­nai ne­trūks­ta, die­nos daž­niau­siai bė­ga tarp ke­tu­rių na­mo sie­nų vie­nas ki­to ben­dri­jo­je. Bu­vo me­tas, kai su šei­ma prie jū­ros nu­lėk­da­vo ar kur ki­tur pa­si­sve­čiuo­ti. Da­bar jau nie­kur ne­be­trau­kia. Na­mai – ge­riau­sia užuo­vė­ja. Tu­ri jė­gų Ju­li­jo­na ir dar­žo­vių pa­si­au­gin­ti, o Kos­tas pra­ėju­sią va­sa­rą su dal­giu apei­da­vo ap­link tro­bą, žo­lę nu­šie­nau­da­vo. Vai­kų pa­gal­bos ne­trūks­ta, ta­čiau no­ri­si ir pa­tiems pa­ju­dė­ti. Ne kai­mo žmo­gui gu­lė­ti lo­vo­je die­nų die­nas, net ir su­lau­kus to­kio gar­bin­go am­žiaus. „Vi­są gy­ve­ni­mą kru­tė­jo­me, gal ir svei­ka­ta dėl to šian­dien la­bai ne­si­skun­džia­me“, – at­vi­ra­vo Kos­tas ir Ju­li­jo­na Nar­mon­tai.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama