Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Susipažinkim! » Mez­gyk­la po Die­vo spar­ne­liu

Mez­gyk­la po Die­vo spar­ne­liu

Prieš kiek dau­giau nei me­tus Rie­ta­vo pa­ra­pi­jos na­muo­se dvi mo­te­rys – Pal­mi­ra Mi­ka­laus­kie­nė ir Onu­tė Ei­ni­kie­nė – iš­si­nuo­mo­jo pa­tal­pas ir ati­da­rė mez­gyk­lą. Jo­je tu­ri įvai­riau­sių rei­ka­lin­gų in­stru­men­tų ir priemonių: skir­tin­gos pa­skir­ties mez­gi­mo ma­ši­nų, ly­gin­tu­vų, siū­lų, už­trauk­tu­kų, bei jau šei­mi­nin­kų lau­kian­čių ga­mi­nių. Mo­te­rims ši veik­la – ne tiek dar­bas, kiek ma­lo­nu­mas, jos ne­skai­čiuo­ja dar­bo va­lan­dų ir ne­sie­kia už­dirb­ti kuo dau­giau pi­ni­gų, di­džiau­sią džiaugs­mą ke­lia pats mez­gi­mas ir lai­min­go klien­to šyp­se­na.

Pir­mo­ji mo­ky­to­ja – ma­ma

P. Mi­ka­laus­kie­nė mez­gi­mu už­si­i­ma nuo pil­na­me­tys­tės. Jos ma­ma dir­bo mez­gė­ja Plun­gės liau­dies kū­ry­bos ga­mi­nių įmo­nė­je „Mi­ni­ja“, šio ama­to iš­mo­kė ir sa­vo duk­te­rį. „Man vi­sa­da megz­ti pa­ti­ko. Kai bai­giau mo­kyk­lą, ma­ma tu­rė­jo iš­ei­ti į pen­si­ją, vie­toj jos pra­dė­jau dirb­ti aš. Da­vė man mez­gi­mo ma­ši­ną, ir dir­bau. Pir­ma­sis ga­mi­nys bu­vo vai­kiš­kas si­jo­nu­kas, o vė­liau megz­da­vau tai, ką liep­da­vo“, – pa­sa­ko­jo rie­ta­viš­kė. 1994 m. už­si­da­rius ga­myk­lai, ne­be­li­ko dar­bo. Ka­dan­gi mez­gi­mas mo­te­riai bu­vo prie šir­dies, ji tuo už­si­ė­mė ir to­liau. Kaip pa­ti sa­ko, dau­giau nie­ko ne­mo­ka, tik siū­ti, megz­ti, pin­ti, pieš­ti, kli­juo­ti, pa­tin­ka vis ką nors „ra­ka­lio­ti“.
Klu­be – kū­ry­bin­gos mo­te­rys
Įsi­su­ku­si į dar­bus, P. Mi­ka­laus­kie­nė su­pra­to, kad jai rei­ka­lin­ga pa­dė­jė­ja. Su­ma­nė su­reng­ti mo­te­rims mez­gi­mo kur­sus, ti­kė­da­ma­si, kad at­si­ras to­kia pat mez­gi­mo mė­gė­ja. Taip ša­lia at­si­ra­do pa­gal­bi­nin­kė – O. Ei­ni­kie­nė, ku­ri pra­dė­jo aus­ti min­tį, jog rei­kia iš­ei­ti iš na­mų – at­si­da­ry­ti mez­gyk­lą. Ji ati­da­ry­ta 2015 m. lap­kri­čio mė­ne­sį. P. Mi­ka­laus­kie­nė taip pat yra ir Rie­ta­vo mo­te­rų klu­bo pir­mi­nin­kė. Klu­be šuo me­tu – 7 mo­te­rys: Ra­sa Bru­žie­nė (ke­ra­mi­kė, tau­to­dai­li­nin­kė), O. Ei­ni­kie­nė (mez­gė­ja), Ilo­na Meš­kaus­kie­nė (pa­veiks­lų iš šiau­de­lių kū­rė­ja), Vir­gi­ni­ja Lenk­šie­nė (žo­li­nin­kė), Jū­ra­tė Po­cie­nė (ke­pė­ja) ir Auš­ra Va­lan­čie­nė, ne­sto­ko­jan­ti vi­soms ge­rų pa­ta­ri­mų. Klu­bo na­rės pa­de­da vie­na ki­tai įgy­ven­din­ti su­ma­ny­mus, pa­ta­ria ir pa­gel­bė­ja.
Nuo ke­pu­rių iki ko­ji­nių...
Abi mo­te­rys sa­ko, kad mez­gyk­la – jų as­me­ni­nis fan­ta­zi­jų pa­sau­lis, min­čių, idė­jų re­a­li­za­vi­mo vie­ta. Jos ga­li ap­reng­ti žmo­gų nuo gal­vos iki ko­jų – mez­ga suk­ne­les, kos­tiu­mė­lius, si­jo­nus, ša­li­kus, pa­lai­di­nes, švar­ke­lius, skrais­tes, ke­pu­res ir kt. Tu­ri įvai­rių ma­ši­nų, ta­čiau dar­bams pa­leng­vin­ti dar trūks­ta sto­res­niais siū­lais mez­gan­čios ma­ši­nos.
„Ge­riau­sia re­kla­ma – žmo­nės. Jie at­si­ne­ša sa­vo iš­kar­pų, ži­no, ko no­ri. Rū­bai – vie­ne­ti­niai, to­kių dau­giau ne­pa­ma­ty­si. Bū­na ir su­dė­tin­ges­nių už­sa­ky­mų. Ta­da pa­gal­vo­ju, jei kaž­kas ki­tas su­ge­bė­jo taip pa­da­ry­ti, ga­liu ir aš. Po to žiū­riu, kad ne­bu­vo la­

bai sun­ku, rei­kia tik įdė­ti daug dar­bo ir pa­stan­gų. Sie­kia­me pa­da­ry­ti ga­mi­nį iš­skir­ti­nį: kaž­ką pa­ve­lia­me, už­de­da­me ap­li­ka­ci­ją, ki­taip ap­siu­va­me ir pan.“, – pa­sa­ko­jo P. Mi­ka­laus­kie­nė.
Pa­si­bai­gus die­nai, dar­bai ne­si­bai­gia, grį­žu­sios na­mo, mo­te­rys pa­si­rū­pi­na šei­my­na ir vėl ima­si šir­džiai mie­lo už­si­ė­mi­mo. „Šį dar­bą ma­lo­nu dirb­ti ir na­muo­se. Ei­da­ma mie­go­ti, ne­re­tai pa­ma­tau min­ty­se rū­bą ir sku­bu at­si­kel­ti bei jį nu­si­pieš­ti, kad per nak­tį ne­pa­mirš­čiau. Na­muo­se – ant­ro­ji dar­bo pa­mai­na. Vil­nas pe­šio­ja­me, vir­ba­lais mez­ga­me. O ką dau­giau veik­si? Toks mū­sų gy­ve­ni­mo bū­das“, – sa­kė O. Ei­ni­kie­nė.
Mie­lai į sa­vo gre­tas pri­im­tų dar vie­ną mez­gė­ją
„Vie­ti­niai mus jau ži­no, at­va­žiuo­ja ir iš ki­tų mies­tų, jiems drau­gai, gi­mi­nės pa­re­ko­men­duo­ja. Ma­no rū­bus at­pa­žįs­ta iš ap­dai­los. Tai – ski­ria­ma­sis bruo­žas, to iš­mo­kau dirb­da­ma „Mi­ni­jo­je“. Jei­gu yra klien­tų, va­di­na­si, žmo­nėms įtin­ka­me, esa­me rei­ka­lin­gos. Kai pa­ma­tau žmo­gų su sa­vo pa­siū­tu rū­bu, šir­dį už­lie­ja ši­lu­ma. Ki­tais me­tais jau bus 30 me­tų, kai už­si­i­mu šiuo ama­tu, o tai la­bai daug. No­rė­tų­si plės­tis, kad ša­lia at­si­ras­tų dar vie­na mez­gė­ja. Svar­biau­sia, kad bū­tų tiek pat at­si­da­vu­si šiam dar­bui. Jei žmo­gus at­ėjo dirb­ti ir, ne­bai­gęs siū­ti ku­rios nors da­lies, 5 va­lan­dą no­ri ei­ti na­mo, ne­tiks. Mū­sų veik­la ne­tu­ri dar­bo va­lan­dų, bū­na, kad par­ei­ni na­mo 7 ar 8 val. va­ka­ro“, – min­ti­mis da­li­jo­si P. Mi­ka­laus­kie­nė.
Apie ko­le­gę pa­sa­ko­jo ir kar­tu dir­ban­ti O. Ei­ni­kie­nė, sa­ky­da­ma, kad su Pal­mi­ra dirb­ti nė­ra sun­ku, nors ji – reik­lus žmo­gus, no­ri, kad vis­kas bū­tų at­lik­ta tvar­kin­gai. „Man ji la­bai pa­de­da, ne­ži­nau, kur aš da­bar bū­čiau, jei ne Pal­mi­ra. No­rint dirb­ti to­kį dar­bą, rei­kia jam at­si­duo­ti“, – sa­kė O. Ei­ni­kie­nė.
Mez­gė­jos at­sklei­dė, kad šis ama­tas rei­ka­lau­ja ne tik daug dar­bo, bet ir kruopš­tu­mo, fan­ta­zi­jos. Tai – ne ur­mi­nis fab­ri­kas, vi­si rū­be­liai skir­tin­gi, iš­skir­ti­niai. Dau­giau­sia džiaugs­mo ke­lia dar­bo re­zul­ta­tas. Svar­bu ne vien už­dar­bis, bet ir tai, kad žmo­gus no­riai pa­si­puoš­tų pa­siū­tu rū­bu, ge­rai jaus­tų­si.
Ne­sto­ko­ja min­čių ir fan­ta­zi­jos
Įdo­mių, iš­skir­ti­nių idė­jų mo­te­rys tik­rai ne­sto­ko­ja: tra­di­ci­nei My­ko­li­nių šven­tei jos su­gal­vo­jo pa­da­ry­ti suk­ne­lę iš... žo­lių. Pa­grin­das bu­vo su­ręs­tas iš su­griu­vu­sios me­ta­li­nės tvo­ros, su­si­ne­šė įran­kius ir ki­bo į dar­bą. Jo re­zul­ta­tais džiau­gė­si ne vie­nas šven­tės da­ly­vis – pra­ei­vės fo­to­gra­fa­vo­si, džiau­gė­si ga­li­my­be bent trum­pam tap­ti ba­jo­rai­te.
Ki­ti mo­te­rų su­reng­ti pro­jek­tai – pa­gal­vė­lių baž­ny­čiai siu­vi­mas, ko­vo 8-osios pro­ga su­reng­ta pa­veiks­lų pa­ro­da „Pa­va­sa­ri­niai žie­dai“. Pa­si­tei­si­no ir gruo­dį su­reng­ta Ka­lė­di­nė mu­gė, ki­tais me­tais mo­te­rys pla­nuo­ja ją iš­plės­ti. „Pa­si­keis­da­mos jo­je bu­dė­jo­me, kad ne­rei­kė­tų sam­dy­ti sve­ti­mo žmo­gaus. Kas ge­riau pa­pa­sa­kos apie gaminį, jei ne jo autorius. Šie­met ruo­šia­me vai­kiš­kų rū­bų ko­lek­ci­ją, reng­si­me pa­ro­dą-mu­gę. Po tru­pu­tį dar­bai ju­da, šie­met no­ri­me pa­ro­dy­ti dar­bo vai­sius“, – sa­kė P. Mi­ka­laus­kie­nė. Jai ant­ri­no ir O. Ei­ni­kie­nė, pasakoda­ma, kad nors min­čių daug, bet dvie­se spė­ti įgy­ven­din­ti vi­sas idė­jas nė­ra leng­va. Nors veik­la mėgs­ta­ma, kar­tais vis tiek rei­kia po­il­sio. Iš­sklai­dy­ti nuo­var­gį pa­de­da mo­ky­mai ar kon­fe­ren­ci­jos, į ku­rias pa­siū­lo nu­vyk­ti Rie­ta­vo tu­riz­mo ir ver­slo in­for­ma­ci­jos cen­tras. Per va­sa­rą ten­ka su­da­ly­vau­ti ne vie­no­je mu­gė­je. Siek­da­mos pra­si­blaš­ky­ti, ir pa­čios mo­te­rys su­si­gal­vo­ja veik­los: prieš lap­kri­čio 1-ąją da­rė ra­ga­nų są­skry­dį, prieš Šv. Ka­lė­das kei­tė­si pa­čių pa­ga­min­to­mis do­va­nė­lė­mis.
No­rė­tų su­lauk­ti dau­giau val­džios pa­lai­ky­mo
Pa­sa­ko­da­mos apie dar­bus, mo­te­rys už­si­mi­nė, kad no­rė­tų su­lauk­ti dau­giau pa­lai­ky­mo iš vie­ti­nės val­džios. Jei pa­si­tai­ko ga­li­my­bė ke­liau­ti į mu­ges ar ben­druo­me­nių šven­tes, jos ten daž­niau­siai vyks­ta su Rie­ta­vo tu­riz­mo ir ver­slo in­for­ma­ci­jos cen­tru. Bū­na, kad va­žiuo­ja at­sto­vau­ti Rie­ta­vui ir sa­vo trans­por­tu bei lė­šo­mis. „Jei­gu ky­la idė­jų, kliau­ja­mės vie­na ki­ta ar­ba kitomis klu­bo na­rė­mis. Daž­nai mū­sų su­ma­ny­mus pa­lai­ko Rie­ta­vo Šv. My­ko­lo Ar­kan­ge­lo baž­ny­čios kle­bo­nas An­ta­nas Gut­kaus­kas. Jis mus la­bai ska­ti­na. Ne vi­sa­da rei­kia tik fi­nan­si­nės pa­ra­mos“, – sa­kė P. Mi­ka­laus­kie­nė. Mo­te­rys mi­nė­jo, kad no­rė­tų su­lauk­ti šiek tiek pa­lai­ky­mo ir iš ben­druo­me­nės, kad jų ga­mi­nius pa­ste­bė­tų par­duo­tu­vių sa­vi­nin­kai. Juk, gy­ve­nant to­je pa­čio­je ben­druo­me­nė­je, rei­kia vie­nam ki­tą pa­lai­ky­ti, pa­dė­ti. Ta­čiau mez­gė­jos ne­si­skun­džia. Įsi­kū­ru­sios po Die­vo spar­ne­liu, dir­ba, plu­ša ir ga­mi­niais džiu­gi­na ki­tus.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama