Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Susipažinkim! » Kan­klės ar fut­bo­las? Aiš­ku, kan­klės!

Kan­klės ar fut­bo­las? Aiš­ku, kan­klės!

1:0 kan­klių nau­dai. To­kiu san­ty­kiu pa­si­bai­gė plun­giš­kio Er­lan­do Gri­ciaus ban­dy­mas tap­ti fut­bo­li­nin­ku. Vie­nuo­li­ka­me­tis šian­dien ski­na lau­rus liau­dies in­stru­men­tų kon­kur­suo­se ir sa­vo pa­sie­ki­mais dar kar­tą tiek sau, tiek ap­lin­ki­niams įro­do, kad jo pa­si­rin­ki­mas gro­ti kan­klė­mis bu­vo tei­sin­gas. Tai, kad ber­niu­kas ga­li bū­ti kan­kli­nin­kas, nu­ste­bi­na ne vie­ną, ta­čiau bū­tent toks už­si­ė­mi­mas Plun­gės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­lo­je Er­lan­dui tei­kia džiaugs­mą.

Klys­ta ma­nan­tys, kad gro­ti kan­klė­mis de­ra vien mer­gi­noms ar mo­te­rims. Is­to­ri­ja liu­di­ja, kad šiuo ar­cha­jiš­ku liau­dies in­stru­men­tu se­no­vė­je pa­pras­tai mu­zi­kuo­da­vo bū­tent vy­rai. Vy­rų rei­ka­las bu­vo ne tik jo­mis gro­ti, bet ir ga­min­ti. Tai­gi gro­ti kan­klė­mis – net­gi la­bai vy­riš­kas už­si­ė­mi­mas.
„Ry­to“ pa­grin­di­nės mo­kyk­los penk­to­kas Er­lan­das Gri­cius me­no mo­kyk­lo­je lan­ko tre­čią kla­sę. Už tai, kad šian­dien kan­kliuo­ja, rei­kia dė­ko­ti ber­niu­ko pus­se­se­rei, gro­jan­čiai šiuo in­stru­men­tu. „Vie­ną die­ną su­gal­vo­jau pa­ly­dė­ti Bri­gi­tą į me­no mo­kyk­lą,

pa­ma­čiau, kaip ten vis­kas vyks­ta, mo­ky­to­ja taip pat la­bai įdo­miai apie kan­kles pa­pa­sa­ko­jo“, – su­si­do­mė­ji­mo kan­klė­mis pra­džią pri­si­me­na E. Gri­cius. Iki tol vis ban­dė su­ras­ti už­si­ė­mi­mą, ku­ris jam tik­tų ir pa­tik­tų. Kaip sa­ko jo ma­ma Gra­ži­na, sū­nus ir į fut­bo­lą bu­vo už­si­ra­šęs, ir į reg­bį, ta­čiau spor­ti­nė veik­la ne­su­ža­vė­jo. „Ten juk dan­tis ga­li iš­muš­ti“, – apie pas­ta­rą­jį už­si­ė­mi­mą šyp­so­da­ma­sis sa­ko Er­lan­das. Jė­gos de­monst­ra­vi­mas, šū­ka­vi­mas, stum­dy­ma­sis fut­bo­lo aikš­te­lė­je – ne jam. Bent jau kol kas. Nors kū­no kul­tū­ros pa­mo­kos mo­kyk­lo­je – vie­nos mėgs­ta­miau­sių.
Di­džio­ji lais­va­lai­kio da­lis pra­bė­ga me­no mo­kyk­lo­je. Ke­tu­rias die­nas per sa­vai­tę po pa­mo­kų vai­kas ke­liau­ja į me­no mo­kyk­lą, kur jo lau­kia kan­klės ir mo­ky­to­ja Ire­na Ur­bo­nie­nė. Aiš­ku, bū­na die­nų, kai, kaip sa­ko pats Er­lan­das, jis mie­liau pa­ve­džio­tų my­li­mą šu­niu­ką, pa­žais­tų su juo, nei ei­tų gro­ti, ta­čiau ber­niu­kas ži­no sa­vo pa­rei­gas. Ir ma­ma sten­gia­si sū­nui su­teik­ti pa­pil­do­mos mo­ty­va­ci­jos. Ir Gra­ži­na, ir jos sū­nus ne­sle­pia, kad kar­tais ten­ka pa­ko­vo­ti su tin­gu­liu, ta­čiau kai ar­tė­ja koks svar­bus kon­kur­sas ar pa­si­ro­dy­mas, dir­ba­ma daug ir no­riai. Tai įro­do re­zul­ta­tai: E. Gri­cius yra ta­pęs ne vie­no kon­kur­so lau­re­a­tu, tuo pra­džiu­gin­da­mas ir mo­ky­to­ją, ir, aiš­ku, ma­mą. Gra­ži­na sten­gia­si ly­dė­ti sū­nų į kiek­vie­ną pa­si­ro­dy­mą. Er­lan­das pa­tvir­ti­na, kad tai jam la­bai svar­bu. „Leng­viau gro­ti, kai ma­ma sė­di kon­kur­se, jau­čiuo­si daug drą­siau ir sau­giau“, – sa­ko jau­na­sis kan­kli­nin­kas.
Er­lan­do pa­sie­ki­mų są­ra­še – pui­kūs įver­ti­ni­mai. Nors liau­dies in­stru­men­tais gro­jan­tiems ne­ren­gia­ma daug kon­kur­sų, ir dėl to la­bai gai­la (no­rė­tų­si pa­si­ro­dy­mo jau­du­lį pa­tir­ti daž­niau), ta­čiau tų, kur ten­ka da­ly­vau­ti, re­zul­ta­tai džiu­gi­na. Ne­se­niai, sėk­min­gai įvei­kęs Že­mai­ti­jos ir Klai­pė­dos kraš­to at­ran­ki­nį tu­rą Klai­pė­do­je, ko­vo 18 die­ną E. Gri­cius da­ly­va­vo XIII Na­cio­na­li­nio Jo­no Šve­do liau­dies in­stru­men­tų at­li­kė­jų kon­kur­so bai­gia­ma­ja­me res­pub­li­ki­nia­me tu­re Vil­niu­je ir pel­nė lau­re­a­to var­dą. Tai ne pir­mas jau­no­jo at­li­kė­jo aukš­tas pa­sie­ki­mas. Ta­me pa­čia­me kon­kur­se ber­niu­kas lau­re­a­tu ta­po ir 2015 me­tais. O vos pra­dė­jęs kan­kliuo­ti, su­lau­kė įver­ti­ni­mo IV Že­mai­ti­jos ir Klai­pė­dos kraš­to mu­zi­kos ir me­no mo­kyk­lų kan­kli­nin­kų etiu­do kon­kur­se – par­si­ve­žė lau­re­a­to di­plo­mą. Ma­ma džiau­gia­si ir di­džiuo­ja­si, kad Er­lan­das ge­ba pa­gro­ti ir su­dė­tin­ges­nius kū­ri­nius. Juos iš­mok­ti, pa­sak jau­no­jo kan­kli­nin­ko, sun­ku tik iš pra­džių, vė­liau,

kai su kū­ri­niu su­si­gy­ve­ni, vis­kas ei­na kaip iš pyp­kės. „Net­gi be na­tų gro­ju“, – sa­ko ber­niu­kas.
Plun­gės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­lo­je E. Gri­cius yra vie­nin­te­lis ber­niu­kas tarp ten kan­klė­mis gro­jan­čių mer­gai­čių. Kiek ži­no­ma, vi­sa­me Že­mai­ti­jos re­gio­ne dau­giau nė­ra ber­niu­kų, su­si­do­mė­ju­sių šiuo mu­zi­kos in­stru­men­tu. Er­lan­das ne­sle­pia, kad gal dėl to kar­tais ir nuo­lai­dų su­lau­kia iš sa­vo mo­ky­to­jos, gal net di­des­nio dė­me­sio. Jis ti­ki­si, kad nau­jais moks­lo me­tais prie me­no mo­kyk­los kan­kli­nin­kų pri­si­jungs dar vie­nas ber­niu­kas – per at­vi­rų du­rų die­nas mo­kyk­lo­je vie­nas sve­čias ro­dęs di­de­lį su­si­do­mė­ji­mą kan­klė­mis. Gal ta­da po ku­rio lai­ko jie­du ir du­e­tu su­gro­tų, o mu­zi­kuo­ti an­sam­bly­je – Er­lan­do sie­kia­my­bė.
Jau­na­sis kan­kli­nin­kas ne­ma­no, kad šis in­stru­men­tas jį ly­dės vi­są gy­ve­ni­mą. Gro­ti kan­klė­mis yra ir liks grei­čiau­siai tik ho­bis. Ma­lo­nu su­lauk­ti ap­lin­ki­nių dė­me­sio, pa­ska­ti­ni­mo. „Net mū­sų kai­my­nai ne­pyks­ta, kai sū­nus kan­klė­mis va­ka­rais už­gro­ja, nors tai bū­na ne­la­bai daž­nai. Vis­gi mo­ky­tis kū­ri­nius ge­riau­sia mo­kyk­lo­je, kai pe­da­go­gai ša­lia, ga­li pa­tar­ti, pa­sa­ky­ti, kur bu­vo ge­rai ar blo­gai su­gro­ta, aš ne­pa­žįs­tų na­tų“, – ma­no kan­kli­nin­ko ma­ma. Pats Er­lan­das ne­pa­mirš­ta pa­mi­nė­ti, kad jam la­bai pa­tin­ka ke­lio­nės į kon­kur­sus – juk tai ga­li­my­bė pa­ma­ty­ti kaž­ką nau­jo. „Mu­zi­ka tik­rai lei­džia pa­ma­ty­ti ir pa­tir­ti dau­giau nei pa­pras­tai, mu­zi­ka pra­ple­čia aki­ra­tį“, – sū­nui pri­ta­ria ir ma­ma.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama