Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Susipažinkim! » Kai na­muo­se sė­dė­ti ne­si­no­ri

Kai na­muo­se sė­dė­ti ne­si­no­ri

Plun­giš­kiams Zig­man­tui ir Ja­ni­nai By­tau­tams – jau per sep­ty­nias­de­šimt me­tų. Mąs­tant ste­re­o­ti­piš­kai – toks am­žius, kai, ro­dos, gy­ve­ni­mo pil­nat­vę su­tei­kia tik ra­mus bu­vi­mas na­muo­se te­le­vi­zo­riaus ar ra­di­jo kom­pa­ni­jo­je. Tik ne By­tau­tams. Įvai­rūs ren­gi­niai, ke­lio­nės, stu­di­jos, su­si­ti­ki­mai su ben­dra­min­čiais – štai, kuo gy­ve­na ši gar­baus am­žiaus po­ra.

Toks gy­ve­ni­mo bū­das – jo­kia nau­jie­na. Ja­ni­na ir Zig­man­tas dar jau­nys­tė­je bu­vo la­bai ak­ty­vūs, ver­žlūs žmo­nės, ku­rie ne­lei­do sau už­si­da­ry­ti tarp na­mų sie­nų. Su­lau­kus me­to, kai iš­ei­ta į už­tar­nau­tą po­il­sį, lais­vės veik­ti, at­ro­do, at­si­ra­do dar dau­giau: vai­kai už­au­gin­ti, sku­bė­ti į dar­bus ne­be­rei­kia, to­dėl lai­ko sa­vo po­mė­giams – į va­lias. Ren­gi­nys bib­lio­te­ko­je, spek­tak­lis ar kon­cer­tas kul­tū­ros cen­tre, pa­ro­da mu­zie­ju­je – vi­sur By­tau­tus su­ra­si. „To­kie esa­me, kad vis­ko no­rim. Be mū­sų nie­kas ne­įvyks­ta“, – juo­kau­ja Ja­ni­na. „Pats bjau­riau­sias da­ly­kas yra bū­ti na­muo­se“, – žmo­nai ant­ri­na ir Zig­man­tas. Po­ra ne­sle­pia, kad ne­re­tai su­lau­kia kai­my­nų ne­pik­tų re­pli­kų, kad jie­du „uo­de­gos ne­pri­sė­da“ ir vi­sur le­kia. Bet gy­ven­ti tuš­čiai, nie­kur ne­da­ly­vau­jant – ne By­tau­tų cha­rak­te­riui.
Ja­ni­na ir Zig­man­tas – daž­ni sve­čiai Plun­gės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je. Kiek­vie­ną sa­vai­tę čia jie su­si­tin­ka su bib­lio­te­kos bi­čiu­lių klu­bo „Rie­šut­me­dis“ (ku­rio įkū­ri­mo vie­ni ini­cia­to­rių jie­du ir bu­vo) na­riais. Di­džiuo­da­mie­si pri­du­ria, kad toks klu­bas, vei­kian­tis prie vie­šo­sios bib­lio­te­kos, yra be­ne vie­nin­te­lis Lie­tu­vo­je. „La­bai šaunūs žmo­nės čia. Su­si­tin­ka­me klu­be kiek­vie­ną ket­vir­ta­die­nį. Ko­dėl lan­ko­me? Tie­siog no­ri­me pa­bū­ti kar­tu, pa­ben­drau­ti, ir gim­ta­die­nius čia šven­čiam, ir į eks­kur­si­jas iš­va­žiuo­jam, ren­gi­niai įvai­rūs“, – da­ly­va­vi­mo bib­lio­te­kos bi­čiu­lių klu­bo veik­lo­je pliu­sus var­di­ja By­tau­tai. Žin­gei­diems plun­giš­kiams to ir rei­kia – juk bū­nant ben­dra­min­čių ap­sup­ty­je ne­be­lie­ka lai­ko gal­vo­ti apie se­nat­vę, bui­ties rū­pes­čius, li­gas. Na­tū­ra­lu, kad pas­ta­ro­sios ne­ap­len­kia, ta­čiau, kaip juo­kau­da­mas sa­ko Zig­man­tas, „jei to­kia­me am­žiu­je ne­si­skų­si svei­ka­ta, tai jau bū­si ka­puo­se, o jei kas skau­da, tai ži­nai, kad esi gy­vas“.
Po tru­pu­tį apie sa­ve pri­me­nan­čios li­gos ne­už­da­ro Ja­ni­nos ir Zig­man­to na­muo­se, ne­nu­mal­do jų troš­ki­mo vi­sur da­ly­vau­ti, do­mė­tis kul­tū­ri­niu gim­to­jo mies­to (ir ne tik) gy­ve­ni­mu, to­liau sem­tis ži­nių. By­tau­tai yra ir sen­jo­rams skir­to Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to (TAU) stu­den­tai. Di­de­liam jų džiaugs­mui šis uni­ver­si­te­tas prieš ke­le­tą me­tų sa­vo veik­lą pra­dė­jo ir Plun­gė­je. „Kai per ra­di­ją iš­gir­do­me, kad uni­ver­si­te­tas ati­da­ro­mas Rie­ta­ve, bu­vo­me pa­si­ry­žę va­žiuo­ti ten“, – pri­si­me­na Ja­ni­na. Kai TAU pra­dė­jo kvies­ti Plun­gės sen­jo­rus į pa­skai­tas, By­tau­tai bu­vo vie­ni pir­mų­jų lan­ky­to­jų. Šian­dien jie – Svei­ka­tos ir Pa­sau­lio pa­ži­ni­mo fa­kul­te­tų stu­den­tai. Pa­skai­tos įdo­mios, čia su­tin­ka įvai­rių žmo­nių, iš­girs­ta naujos in­for­ma­ci­jos – šir­dis at­si­gau­na klau­san­tis lek­to­rių, da­ly­vau­jant dis­ku­si­jo­je. Iš­kal­biems, nau­jo­vėms ne­abe­jin­giems senjorams vi­sa tai su­tei­kia mo­ty­va­ci­jos jau ke­le­tą me­tų do­mė­tis uni­ver­si­te­to veik­la, ir net nė­ra kal­bos apie stu­di­jų baig­tį.
„Tai žiau­riai fan­tas­tiš­ki žmo­nės, la­bai ak­ty­vūs, la­bai žin­gei­dūs, vi­sa­da pa­si­ruo­šę pa­dė­ti, at­ei­na su vi­so­kio­mis ini­cia­ty­vo­mis į bib­lio­te­ką, kur tik rei­kia – jie vi­sur pir­mie­ji. La­bai in­te­li­gen­tiš­ki, ste­biuo­si, kad dar to­kių žmo­nių pas mus yra. Ja­ni­na ir Zig­man­tas yra tie­siog tei­gian­tys gy­ve­ni­mą. Jie ran­da lai­ko vis­kam. O bib­lio­te­ko­je yra ne­pa­mai­no­mi mū­sų bi­čiu­liai – jau ne­be­įsi­vaiz­duo­ja­me bib­lio­te­kos be jų“, – apie By­tau­tus šil­tai at­si­lie­pia Plun­gės vie­šo­sios bib­lio­te­kos In­for­ma­ci­jos ir mo­ky­mo cen­tro ve­dė­ja Vir­gi­ni­ja Liu­ti­kai­tė. Jos pa­žin­tis su šia plun­giš­kių po­ra pra­si­dė­jo, kai jie­du nu­spren­dė lan­ky­ti kom­piu­te­ri­nio raš­tin­gu­mo kur­sus bib­lio­te­ko­je. By­tau­tai kuk­li­na­si gir­dė­da­mi to­kias pa­gy­ras, mie­liau pa­tys gi­ria bib­lio­te­ki­nin­kes, džiau­gia­si jų pa­lai­ky­mu ir drau­gys­te.
Ja­ni­na ir Zig­man­tas bib­lio­te­ko­je vy­ku­sių kur­sų dė­ka iš­mo­ko „drau­gau­ti“ su kom­piu­te­riu. Ra­šy­ti elek­tro­ni­nius laiš­kus, ben­drau­ti per „Sky­pe“ pro­gra­mė­lę jiems – jo­kia nau­jie­na. To iš­moko no­rė­da­mi pa­lai­ky­ti ry­šį su vai­kais, anū­kais ne tik te­le­fo­nu. Vie­nas sū­nus gy­ve­na Kau­ne, ki­tas – San Fran­cis­ke (Ka­li­for­ni­jos vals­ti­jo­je, Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se), to­dėl bū­ti „iš­ma­niai­siais“ pri­ver­tė nū­die­nos gy­ve­ni­mas. Nors žo­dis „pri­ver­tė“ nė­ra tin­ka­mas. Per prie­var­tą By­tau­tai nie­ko ne­da­ro. Svar­biau­sia, pa­sak jų, yra no­rė­ti. No­rė­ti mo­ky­tis, no­rė­ti da­ly­vau­ti ren­gi­niuo­se, no­rė­ti ben­drau­ti. O no­ro ne­trūks­ta. Ja­ni­na tik ste­bi­si, kiek daug jų pa­čių ap­lin­ko­je žmo­nių, ku­rie abe­jin­gai žiū­ri į tai, kas vyks­ta Plun­gė­je, ne­si­tei­kia nie­kur iš­ei­ti, jiems nie­kas ne­įdo­mu. O Zig­man­tas kar­tais pyk­te­li, kad ten­ka at­si­sa­ky­ti ko­kio ren­gi­nio vien dėl to, kad šie vyks­ta tuo pa­čiu me­tu. „Gal žmo­nių ren­gi­niuo­se bū­tų dau­giau, jei jų lai­kas ne­si­dub­liuo­tų“, – svars­to jis.
Pa­klaus­tas, ko­kiems ren­gi­niams Zig­man­tas tei­kia pir­me­ny­be, jis nė ne­dve­jo­da­mas at­sa­ko, kad jo šir­džiai at­gai­vą vi­sa­da su­tei­kia Tarp­tau­ti­nis Ogins­kio fes­ti­va­lis. „Kai vyks­ta fes­ti­va­lis, pa­pras­tai atos­to­gau­ja­me Pa­lan­go­je, ta­čiau vi­sa­da grįž­ta­me į fes­ti­va­lio kon­cer­tus, po jų – vėl at­gal į Pa­lan­gą“, – pa­sa­ko­ja Ja­ni­na. Bū­ti na­muo­se, ypač va­sa­rą, By­tau­tams – ne­įpras­ta. Šil­tuo­ju me­tų lai­ku jie ke­liau­ja. Tam net kem­pe­rį įsi­gi­jo. Ke­liau­ja pa­pras­tai dvie­se. „Spa­kai­na gal­va taip, už­si­mis­li­ję ge­ria­me ar­ba­tą ar ver­da­me ko­šę, ne­rei­kia su nie­kuo de­rin­ti“, – aiš­ki­na Zig­man­tas. Kiek ši gar­baus am­žius po­ra yra ap­va­žia­vu­si, kiek ma­čiu­si – ga­li­ma tik pa­vy­dė­ti. Lie­tu­vą, ypač Že­mai­ti­ją, ko­ne vi­są „iš­mai­šė“. Ta­čiau kiek­vie­ną va­sa­rą ran­da vis ką nors nau­jo pa­ma­ty­ti. „Jei vie­na­me kai­me bu­vai, kaip ga­li­ma į ki­tą ne­už­suk­ti, o gal ten kaž­ką dar įdo­mes­nio pa­ma­ty­si. Kiek­vie­ną die­ną ga­li ką nors nau­jo Lie­tu­vo­je atrasti, – sa­ko Ja­ni­na. – Va­žiuo­ja­me, pa­vyz­džiui, su gru­pe į eks­kur­si­ją. Jei kas pa­ti­ko, de­ta­liau no­ri­me ap­žiū­rė­ti, tai vė­liau dvie­se ten su­grįž­ta­me. Štai bu­vom su eks­kur­si­ja bon­sų, ja­po­niš­kų me­de­lių so­de, esan­čia­me ne­to­li Pa­lan­gos. Die­na pa­si­tai­kė šal­ta, vi­si su­si­trau­kę vaikš­čio­jo, pa­gal­vo­jo­me, ko­dėl tu­rim taip varg­ti. Su­lau­kė­me šil­tos va­sa­ros die­nos ir nu­va­žia­vom dar kar­tą pa­si­žiū­rė­ti. Ne­sku­bė­da­mi apė­jo­me, pa­si­džiaug­da­mi, pa­sė­dė­da­mi. Dar ne­to­lie­se at­ra­do­me gra­žų skulp­tū­rų par­ką, rei­kė­jo mums, smal­suo­liams, ir ten už­suk­ti“, – pri­si­me­na J. By­tau­tie­nė.
Gim­to­ji Lie­tu­va, kai­my­ni­nė Lat­vi­ja, to­li­mo­ji Tur­ki­ja... Bu­vo me­tas, kai ke­liau­ta ir po Ru­si­ją, Mol­do­vą, Bal­ta­ru­si­ją, Uk­rai­ną. Ke­lio­nės, be abe­jo­jo, yra di­džio­ji Ja­ni­nos ir Zig­man­to aist­ra. Ne­mėgs­ta jie­du ke­liau­da­mi gaiš­ti lai­ko pre­ky­bos cen­truo­se, vi­są dė­me­sį su­tel­kia į mu­zie­jų lan­ky­mą, kraš­to­vaiz­džio ty­ri­nė­ji­mą, is­to­ri­nių ir kul­tū­ri­nių ob­jek­tų pa­ži­ni­mą. „Pra­si­ple­čia aki­ra­tis, kai ke­liau­ji“, – ti­ki­na jie­du. Ver­ti­na By­tau­tai ir pa­žin­tis su ke­lio­nių me­tu su­tik­tais žmo­nė­mis, su šyp­se­na pri­si­me­na links­mus nuo­ty­kius. Kaip­gi be jų ke­liau­jant! Štai kar­tą vieš­na­gės Lat­vi­jo­je me­tu By­tau­tų šei­my­na nu­bu­du­si ry­te pa­ste­bė­jo, kad nak­čiai ap­si­sto­jo... ka­pi­nė­se, o prieš daug me­tų, vyk­da­mi ap­lan­ky­ti Uk­rai­no­je tar­na­vu­sio sū­naus, vi­są sa­vai­tę sve­čia­vo­si pas iki tol ne­pa­ži­no­tą žmo­gų. Sma­gu da­bar tai pri­si­min­ti.
Am­žius ne­truk­do Ja­ni­nai su Zig­man­tu Lie­tu­vos gam­ta pa­si­gro­žė­ti mi­nant dvi­ra­čius – šią trans­por­to prie­mo­nę jie vi­sa­da ve­ža­si ke­liau­da­mi. Ne­pa­bi­jo­ta aukš­čio ir pa­si­vaikš­čio­ta la­jų ta­ku Anykš­čiuo­se. „Bu­vo­me vos ne pir­mie­ji šio ob­jek­to lan­ky­to­jai“, –

pri­si­me­na Zig­man­tas, mat tuo me­tu, kai vi­suo­me­nei bu­vo pri­sta­to­mas šis nau­jas ob­jek­tas, By­tau­tai kaip tik ke­lia­vo po tuos kraš­tus. Ne­sė­dės jie na­muo­se ir at­ei­nan­čią va­sa­rą: su­pla­nuo­ta ke­lio­nė į Birš­to­ną, Drus­ki­nin­kus. „Jau esa­me ten bu­vę, ta­čiau no­ri­me dar kar­tą su­grįž­ti, tuo pa­čiu ap­lan­ky­si­me ir ten gy­ve­nan­čius ar­ti­muo­sius“, – at­ei­ties pla­nais da­li­na­si su­tuok­ti­niai. O kaip dėl ke­lio­nės į Ame­ri­ką? By­tau­tai pri­si­pa­žįs­ta, kad vos ne kiek­vie­ną sa­vai­tę su­lau­kia jau­nė­lio sū­naus kvie­ti­mo at­vyk­ti pa­si­sve­čiuo­ti pas jį, iš ar­čiau su­si­pa­žin­ti su ko­lum­bie­te mar­čia, pa­gy­ven­ti pas juos nors pus­me­tį. Ta­čiau to­kiam žings­niui tė­vai kol kas ne­si­ryž­ta. Bai­mi­na­si ne pa­čios ke­lio­nės, o... sė­dė­ji­mo na­muo­se. „Kiek aš ten iš­tver­čiau, lyg paukš­te­lis, už­da­ry­tas į nar­ve­lį“, – svars­to Zig­man­tas. Jis no­rė­tų pa­ke­liau­ti po sau­lė­tą­ją Ka­li­for­ni­ją, o sū­nus už­im­tas, ne­ga­lė­tų vi­są­laik ly­dė­ti an­gliš­kai ne­kal­ban­čio tė­vo.
Klau­sy­da­ma­sis By­tau­tų, ne­ju­čia imi gal­vo­ti, kad šie žmo­nės – lyg dvi obuo­lio pu­sės, ku­rios vie­na be ki­tos – nė iš vie­tos. Ža­vi su­si­kal­bė­ji­mas, ge­bė­ji­mas vie­nam ki­tą gir­dė­ti, ben­dri in­te­re­sai ir no­rai. „Ne­il­gai ieš­ko­jau, kol su­ra­dau ją“, – ro­man­tiš­kai nu­tę­sia Zig­man­tas, pri­si­mi­nęs jud­vie­jų su žmo­na pa­žin­tį. „Jis at­ėjo su drau­gu, ku­ris bu­vo meist­ras, pas ma­no tė­vus tai­sy­ti su­ge­du­sio te­le­vi­zo­riaus“, – šyp­so­da­ma­si pri­du­ria Ja­ni­na. Nuo to lai­ko pra­bė­go jau dau­giau nei pu­sė am­žiaus – pra­ėju­siais me­tais po­ra at­šo­ko auk­si­nes ves­tu­ves. „Iš tik­rų­jų gai­la, kad me­tai taip grei­tai pra­bė­go. Kaip vie­na die­na tas gy­ve­ni­mas“, – baig­da­mas po­kal­bį pra­si­ta­rė Zig­man­tas.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama