Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Susipažinkim! » Jau­nys­tė­je at­ras­tas ta­len­tas iš­si­sklei­dė su­lau­kus gar­baus am­žiaus

Jau­nys­tė­je at­ras­tas ta­len­tas iš­si­sklei­dė su­lau­kus gar­baus am­žiaus

Plun­giš­kis Hen­ri­kas Ber­ta­šius – tik­ras že­mai­tis: ne­daug­žo­džiau­jan­tis, ne­mėgs­tan­tis per­ne­lyg at­vi­rau­ti apie sa­ve ar sa­vo ga­bu­mus. „Die­vas ži­no“, – tars­te­li vy­riš­kis, pa­klaus­tas ar lai­ko sa­ve me­ni­nin­ku. Iš at­sa­ky­mo su­pran­ti, kad žmo­gus ne­lin­kęs gir­tis ir pui­kuo­tis su­ge­bė­ji­mais. O ta­len­tą Hen­ri­kas iš tie­sų tu­ri iš­skir­ti­nį. Jis nuo­sta­biai ta­po. Ne­ra­ga­vęs jo­kių moks­lų, ne­bai­gęs jo­kių dai­lės stu­di­jų plun­giš­kis pie­šia, kaip pats sa­ko, kaip dik­tuo­ja ir jau­čia šir­dis.

Vai­ruo­to­jas su me­ni­nin­ko gys­le­le
Šian­dien sep­ty­nias­de­šimt vie­ne­rių su­lau­kęs Hen­ri­kas Ber­ta­šius di­dži­ą­ją lai­ko da­lį ski­ria ta­py­bai. Tar­si no­rė­da­mas at­si­grieb­ti už vi­są pra­ras­tą lai­ką. Il­gus me­tus pie­ši­mas bu­vo ne tik ant­ra­me pla­ne, bet ir ap­skri­tai pa­mirš­tas. Šei­ma, dar­bas, bui­ties rū­pes­čiai – gy­ve­no įpras­tą rū­pes­tin­go vy­ro ir tė­vo gy­ve­ni­mą. Pir­miau­sia rei­kė­jo gal­vo­ti apie ar­ti­mų­jų ge­ro­vę. Pa­klaus­tas, kaip jo gy­ve­ni­me at­si­ra­do pie­ši­mas, Hen­ri­kas pra­de­da pa­sa­ko­ti apie lai­kus, kai mo­kė­si Viekš­nių (Ma­žei­kių r.) pro­fe­si­nė­je mo­kyk­lo­je. Ta­da, be­ne 1965-ai­sias, bū­da­mas aš­tuo­nio­li­kos, su­si­pa­ži­no su ten dir­bu­siu dai­lės mo­ky­to­ju. „Su juo kaž­kaip su­si­drau­ga­vo­me, jis ir­gi bu­vo sa­va­moks­lis dai­li­nin­kas“, – pri­si­me­na Hen­ri­kas. Mo­ky­to­jo pa­ska­tin­tas, jis tą­kart nu­pie­šė pir­mą­jį sa­vo pa­veiks­lą – žie­mos vaiz­de­lį. „Jis ir da­bar dar yra ma­no se­sers na­muo­se“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vas.
Pa­vy­kęs pir­ma­sis kū­ri­nys pa­ro­dė, kad pieš­ti Hen­ri­kui ne­su­dė­tin­ga, ran­ka leng­vai dė­lio­ja po­pie­riu­je po­tė­pius, jis pui­kiai jau­čia spal­vas, li­ni­jas, svar­biau­sia – tai da­ry­ti pa­tin­ka! Vis­gi vai­ruo­to­jo pro­fe­si­ją įgi­jęs H. Ber­ta­šius ne­pa­si­nė­rė sta­čia gal­va į jį su­

do­mi­nu­sią veik­lą. Vė­liau bu­vo mo­men­tų, kai ta­py­ba at­si­ras­da­vo Hen­ri­ko gy­ve­ni­me, net­gi bu­vo me­tas, kai ir pa­ro­do­se da­ly­va­vo, ta­čiau iš šir­dies tam at­si­dė­jo tik su­lau­kęs gar­baus am­žiaus.
Pa­veiks­luo­se – gam­tos vaiz­dai
Da­bar, kai ne­be­rei­kia nie­kur sku­bė­ti, kai lais­vo lai­ko – į va­lias, ga­li­ma nors ir vi­są die­ną skir­ti po­mė­giui. „Ta­py­ba man yra at­si­pa­lai­da­vi­mo bū­das“, – sa­ko H. Ber­ta­šius. Pa­šne­ko­vas juo­kia­si, kad iš šei­mos na­rių jau su­lau­kia užuo­mi­nų, kad gal jau ga­na to pie­ši­mo – vi­suo­se kam­ba­riuo­se ka­bo jo ta­py­ti pa­veiks­lai. „Jei kas no­rė­tų pirk­ti, gal ir par­duo­čiau“, – šyp­te­li Hen­ri­kas. Už­tat nie­ka­da ne­ky­la klau­si­mas, ką pa­do­va­no­ti drau­gams ar gi­mi­nai­čiams ko­kia pro­ga – Hen­ri­ko pa­veiks­lai tik­rai džiu­gi­na akį.
„Ma­no žmo­na Eu­ge­ni­ja – pir­mo­ji ir di­džiau­sia kri­ti­kė“, – sa­ko H. Ber­ta­šius. Į pa­sta­bas, aiš­ku, jis at­krei­pia dė­me­sį. Bū­na, kad nu­si­vi­liu ku­ria­mu pa­veiks­lu, ten­ka ta­py­ti iš nau­jo. „Už­da­žau ta­da vis­ką ir vėl pie­šiu, to­dėl pa­si­tai­ko, kad pra­dė­jus pieš­ti su vie­na min­ti­mi, iš­ei­na vi­sai ki­tas re­zul­ta­tas“, – ta­py­bos sub­ti­ly­bė­mis da­li­ja­si me­ni­nin­kas.
H. Ber­ta­šiaus dar­buo­se – gam­ta. Alie­ji­niais da­žais ta­py­ti pa­veiks­lai – tar­si at­vi­ru­kai. Tarp jų var­giai ra­si­te pieš­tą be kon­kre­taus pa­vyz­džio. Hen­ri­ko ta­py­ba – ne­iš­gal­vo­ta. „Gry­bau­ti ei­da­mas ar tie­siog bū­da­mas gam­to­je vi­sa­da tu­riu „mui­li­nę“. Tai nu­si­pa­veiks­luo­ju man pa­ti­ku­sį vaiz­dą, o pas­kui per­pie­šiu ar su­kom­po­nuo­ju ben­drą ke­lių nuo­trau­kų vaiz­dą“, – pa­aiš­ki­na tau­to­dai­li­nin­kas. Pieš­ti gam­tą Hen­ri­kui la­bai pa­tin­ka. „Leng­va ir ma­lo­nu tai da­ry­ti. O ar ta­py­ti gam­to­je ma­to­mus ­vaiz­dus pa­pras­čiau? Kel­mas ži­no“, – juo­kau­ja vy­ras. Hen­ri­kas ne­at­me­ta ga­li­my­bės, kad gal­būt vie­ną die­ną jis sa­vy­je at­si­ras drą­sos tarp gam­tos vaiz­duo­se įkom­po­nuo­ti jei ne žmo­gaus, tai bent ko­kio gy­vū­no si­lu­e­tą, im­sis mies­to vaiz­dų. Pra­džia jau pa­da­ry­ta – vie­na­me pa­veiks­le pui­kuo­ja­si Plun­gės par­ke esan­ti laik­ro­di­nė.
Tė­vo pa­vyz­džiu pa­seks sū­nus?
H. Ber­ta­šiaus tei­gi­mu, jo šei­mo­je me­ni­nin­kų ne­bū­ta. Tad iš ko jis pa­vel­dė­ti ge­bė­ji­mą ta­py­ti, tik­rai ne­ži­no. „Hen­ri­kas tik­rai tu­ri me­ni­nin­ko gys­le­lę. Tu­ri jaus­ti ypa­tin­gą ry­šį su gam­ta, bū­ti gam­tos vai­kas, kad ga­lė­tum pa­ste­bė­ti, pa­jaus­ti to­kius vaiz­dus gam­to­je, ko­kius ma­to­me jo pa­veiks­luo­se“, – taip apie tau­to­dai­li­nin­ką at­si­lie­pia Plun­gės kul­tū­ros cen­tro tau­to­dai­lės ku­ra­to­rė Jo­lan­ta Mil­te­nė.
Vis­gi Hen­ri­kas grei­čiau­siai po­lin­kį į me­ną, me­ni­nin­ko gys­le­lę per­duos at­ei­ties kar­toms. Pa­vyz­džiui, vy­riau­siam sū­nui Da­riui. Miš­ki­nin­ku dir­ban­tis vy­ras tu­ri po­trau­kį kū­ry­bai, la­kią vaiz­duo­tę. „Kaž­ka­da Ve­ly­koms iš­vi­rėm kiau­ši­nius. Da­rius ėmė ir iš­sku­ti­nė­jo vil­ką. La­bai leng­vai jam tai pa­vy­ko“, – pa­ste­bė­ji­mu da­li­ja­si tė­vas. Ir jau­nė­lis sū­nus „prie me­no“ – yra bai­gęs moks­lus, su­si­ju­sius su me­džio dro­žy­ba, nors da­bar dir­ba au­to­ser­vi­se. Ką ga­li ži­no­ti, gal ir jie kaip tė­vas, su­lau­kę gar­baus am­žiaus, at­ras sa­vy­je no­ro me­ni­nei kū­ry­bai.
Su­si­pa­žin­ti su Hen­ri­ko Ber­ta­šiaus ta­py­bos dar­bais ga­li­ma ap­si­lan­kius Plun­gės kul­tū­ros cen­tre. Čia nuo lap­kri­čio pa­bai­gos vei­kia jo pie­ši­nių pa­ro­da.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama